Kas šiuos rinkimus labiausiai išskiria?
Pirmiausia tai, kad jie – pirmieji po maždaug trejų metų, kai nevyko apskritai jokie rinkimai. O šie treji metai buvo tokie, kurie istorijoje išliks ilgam.
Koronaviruso pandemija, Baltarusijos sukilimas, karas Ukrainoje, prieš Lietuvą atsisukęs nelegalių migrantų antplūdis, energetinė krizė ir kainų šokas.
Viską pagaliau vainikavo karas Ukrainoje, kurio pliūpsniai tiesiogiai liečia ir Lietuvą.
O kur dar aibė smulkesnių krizių ar krizelių, kurių Lietuva nestokoja niekuomet.
Be to, šie rinkimai yra įžanga į naują rinkimų ciklą, kuris tęsis kitąmet. Juk tuomet mūsų laukia prezidento, Europarlamento ir Seimo rinkimai.
Atrodytų, visuomenė turėjo būti įkaitusi taip, kad galėjo išsilieti per rinkimus. Bet taip neatsitiko.
Rinkėjų aktyvumas balsuojant buvo vos keliais procentais didesnis nei savivaldos rinkimuose prieš ketverius metus.
Taigi iš esmės dalyvavo tie patys žmonės, kurie visada balsuoja ir dalijasi tą patį politinį pyragą ar plėšo vienas kitam iš rankų tą pačią skylėtą antklodę.
Akivaizdu, kad tai lemia seniai žinomas dalykas – mūsų politinės sistemos idėjų ir lyderių krizė.
Daugelis žmonių nusivylę visomis politinėmis jėgomis ir politika apskritai, nemato ir nesuvokia dalyvavimo joje prasmės.
Kita vertus, tos jėgos toliau trypčioja nerasdamos kelio į tos visuomenės dalies širdis ir protus. Tad nieko keista, kad šias tendencijas atspindėjo ir konkretūs rinkimų rezultatai.
Nacionaliniu mastu pirmą vietą politinių jėgų rikiuotėje tiek pagal merų, tiek pagal savivaldybių tarybų rinkimų rezultatus užėmė socialdemokratai.
Ši partija, neseniai patyrusi vidaus krizę, jos dar nėra visiškai įveikusi.
Kairieji, kaip ir kitos pagrindinės dabartinės opozicijos jėgos, išgyvena rinkėjų deficitą, o reitingų laipteliais ir per rinkimus į viršų užkopė tik todėl, kad daugelis jų buvusių ar ištikimų likusių rinkėjų tiesiog neturėjo už ką balsuoti ir socialdemokratus rinkosi tik iš inercijos.
Be to, kairieji tradiciškai turi gana tvirtas pozicijas regionuose ir šiuo administraciniu resursu šįkart pasinaudojo visu mastu.
Socialdemokratai iš pirmosios vietos išstūmė vadinamuosius visuomeninius rinkimų komitetus, kurie per praėjusius savivaldos rinkimus buvo neginčijami jų nugalėtojai.
Šių rinkimų komitetai nelaimėjo tik todėl, kad partijos pasinaudojo savo padėtimi bei turimais administraciniais ir politiniais resursais ir jėga suvaržė jų veiklą – iškėlė aukštesnius ir griežtesnius reikalavimus komitetų steigimui bei veiklai.
Galbūt iš pirmo žvilgsnio tai ir gerai. Juk šie komitetai dažnai buvo neskaidraus dalyvavimo rinkimuose ir politikoje apskritai būdas, iš esmės fiktyvūs dariniai.
Kita vertus, jie išties skatino dalies žmonių, nusivylusių partijomis ir tradicine politika, įsitraukimą į valstybės valdymą.
Vis dėlto svarbiausias pats principas: demokratijai būtų sveikiau, jei partijos tuos komitetus stumtų iš politinės arenos savo pačių atsinaujinimu ir patrauklumu visuomenei, o ne jėgos metodais.
Bet atsitiko, kaip atsitiko – rinkimuose dalyvavo triskart mažiau komitetų nei prieš ketverius metus ir jie užėmė tik trečiąją vietą nacionaliniu mastu. O buvę ir potencialūs jų rinkėjai pasklido kas kur arba apskritai neatėjo į rinkimų apylinkes.
Antrojoje vietoje pagal balsų skaičių – pagrindinė valdančioji jėga konservatoriai. Šioje pozicijoje jie yra tiek pagal savivaldybių tarybų, tiek pagal merų rinkimų rezultatus. O antrajame merų rinkimų ture jie gali laimėti sostinės mero sostą.
Tai galima laikyti geru rezultatu šiai valdžios partijai po sudėtingo laikotarpio.
Kita vertus, dešiniųjų rezultatai tiek pagal mandatus, tiek pagal už juos balsavusių rinkėjų skaičių blogesni nei praėjusį kartą.
Negana to, sumažėjęs rinkėjų skaičiaus leidžia spėti, kad partija ir toliau čiuoš nuožulniąja plokštuma.
Valdantysis Liberalų sąjūdis šiek tiek pagerino savo rezultatus ir gali džiaugtis išlaikęs galvą vandens paviršiuje.
Užtat buvę liberalų bendražygiai ir pagrindiniai konkurentai „laisviečiai“ patyrė triuškinamą pralaimėjimą. Net ir savo tvirtovėje Vilniuje ši partija, laimėjusi antrąją vietą savivaldybės tarybos narių mandatų dalybose, kone beviltiškai pralaimėjo pirmąjį mero rinkimų turą.
Vos trejetas procentų visų balsavusių rinkėjų balsų verčia svarstyti apie tolesnę Laisvės partijos egzistenciją apskritai.
Jos desperaciją išduoda ir vis garsesni pačių „laisviečių“ svarstymai, ar nereikėtų griebtis paskutinės ir kraštutinės priemonės – palikti valdančiąją koaliciją.
Bet ar visa tai reiškia, kad regime ne tik kylančią „kairiąją bangą“, apie kurią entuziastingai kalba socialdemokratai, bet ir visos opozicijos pakilimą? Kol kas tokie teiginiai pernelyg ankstyvi.
Antrojoje vietoje tarp opozicinių jėgų ir visų rinkimų laimėtojų trejetuke įsitvirtina valstiečiai, kuriems daugelis pranašavo politinę mirtį.
Garsiausiai tai žadėjo buvusio šios partijos premjero S.Skvernelio „vardanlietuviai“, kurie, galima sakyti, patyrė nesėkmę, nesugebėję ne tik aplenkti valstiečių, bet ir pasiekti tokio rezultato, kokio jie patys ir daugelis kitų tikėjosi.
Šį paradą baigia toliau nykstantys „darbiečiai“, taip pat iš kitų buvusių partijų sudurstytos „naujos“ partijos.
Žodžiu, bendras mūsų politikos vaizdas ir toliau gali būti nusakomas tik pilkokais atspalviais.
