Konstantinopolio patriarchatas, aukščiausia apeliacinė institucija, persvarstė Maskvos patriarchato sprendimą 2022 metų balandį iš kunigų luomo pašalinti penkis dvasininkus: Vladimirą Seliavką, Vitalijų Mockų, Vitalį Dauparą, Gintarą Sungailą ir Georgijų Ananjevą.
Buvo nustatyta, kad jie buvo neteisėtai pašalinti ne dėl bažnytinių nusikaltimų, bet dėl „pagrįsto šių kunigų pasipriešinimo karui Ukrainoje“. Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos vadovas metropolitas Inokentijus buvo nušalinęs juos nuo bet kokios tarnystės bažnyčioje.
„Lietuvos ryto“ žurnalistė apie Konstantinopolio patriarcho Bartolomėjaus sprendimą ir istorinę galimybę Lietuvoje steigti Konstantinopolio patriarchatui pavaldžias vyskupijas kalbėjosi su kunigu V.Seliavka.
– Konstantinopolio patriarchato sprendimu jūs džiaugiatės. Bet jūsų kolegos, kiti kunigai, per tuos metus nedrįso viešai prisidėti prie jūsų, penkių kunigų, pozicijos?
– Nedrįso. Jie matė, kad mes beveik metus išvis buvome bedarbiai. Kur dingti, kaip išgyventi? Mūsų kunigai juk turi šeimas, vaikų, gal yra paėmę paskolų.
– Kokia buvo pačios stačiatikių arkivyskupijos reakcija? Pagalbinio vyskupo Ambrosijaus, metropolito Inokentijaus? Jie jau spėjo pareikšti, kad Lietuvos stačiatikių arkivyskupija nepripažįsta šio sprendimo. Neva Bažnyčios kanonai teigia, kad pašalinti dvasininkai negali atgauti savo statuso ir negali būti iš naujo įšventinti. Tai tiesa?
– Nėra tokių kanonų, jie tuos „kanonus“ išgalvojo. Jie kitą dieną surengė spaudos konferenciją ir patvirtino, kad išmetimas iš luomo galutinis. Ir kad tai neva buvo ne nuobauda, o „mistinis aktas“.
– Ką tai reiškia?
– Tai reiškia, kad jie baugino žmones. Vyskupas Ambrosijus ne tik geografijos nežino, bet nežino ir kanoninės teisės, doktrinos, teologijos, religijos istorijos. Bažnyčios istorijoje yra daug pavyzdžių, kai kunigai ar vyskupai būdavo išmetami iš dvasininkų luomo, bet grąžinami net po mirties. Kai kurie buvo pripažinti net šventaisiais.
Bažnyčioje nėra tokio mechanizmo, kad uždraustum Šventajai Dvasiai veikti. Suspendavimas – tik vyskupo parašas. Šventoji Dvasia paklusni parašui? Tai absurdas.
Jie meluoja nuolat. Kaip ir Rusijos propaganda. Net pavadindami save „Lietuvos stačiatikių bažnyčia“. Nėra tokios. Yra Vilniaus ir Lietuvos vyskupija, kuri priklauso Maskvos patriarchui.
Jie net ne mums tuos žodžius apie „mistinį aktą“ sako. Jie supranta, kad mes jiems jau nepavaldūs. Nei Lietuvos vyskupui, nei pačiai Maskvai. Mes dabar esame pavaldūs Visuotiniam (Konstantinopolio) patriarchui.
– Ar Konstantinopolio patriarchatas yra pati aukščiausia Stačiatikių bažnyčios institucija? Sakoma, kad ji yra kaip motininė bažnyčia.
– Ne. Ortodoksai neturi vieno popiežiaus. Kiekviena šalis turi vieną vyskupą. Bet istoriškai taip susiklostė, kad yra istoriniai patriarchatai, ir pats svarbiausias tarp jų yra Konstantinopolio.
Ir nuo V amžiaus iki šiol Konstantinopolio patriarchas turi išskirtinę teisę priimti apeliacijas iš kunigų, kurie nukentėjo nuo savo vyskupų.
Žinoma, Maskvos patriarchatas pretenduoja į tą pirmenybės vietą ir aiškina, kad tikinčiųjų skaičiumi yra pats didžiausias.
– Jūs nubausti, pasak Lietuvos metropolito Inokentijaus, ne todėl, kad protestavote prieš Maskvos patriarcho Kirilo poziciją ir Vladimiro Putino agresijos rėmimą. Neva ir jie yra prieš karą. Aiškinama, jog esate nubausti už tai, kad „sulaužėte priesaiką, pasukote Bažnyčios skaldymo keliu, klaidinote visuomenę prieškarine retorika“. Kokią priesaiką sulaužėte?
– Čia taip pat melas. Nieko konkretaus, nėra nė vieno realaus fakto, ką mes sulaužėme. Tai tik šmeižimas. Tai nėra kaltinimai, o abstraktūs, nieko nereiškiantys žodžiai.
Kai jie mus išsikvietė į Bažnyčios teismą Vilniuje, mes paprašėme – parodykite mums kaltinimus. Jie atsisakė, esą teismas yra uždara procedūra, o ne diskusijų klubas. Jie savo teisme, mums nedalyvaujant, išmetė mus iš kunigų luomo. Tai buvo ne teismas, o susidorojimas.
Paklusnumas vyskupui neturi nieko bendra su mano pilietine pozicija.
Jis negali man nurodinėti laikytis vienos ar kitos pozicijos, už ką balsuoti per rinkimus. O visa kita – mes nieko nesulaužėme.
Tarnavome pagal Evangeliją, elgėmės pagal sąžinės ir širdies nuostatas.
– Ką veikėte per tuos metus?
– Nors nepripažinome to teismo sprendimo, jam paklusome. Nevilkėjome bažnytinių rūbų, nenešiojome kryžiaus, nedalyvavome jokiose apeigose. Mes elgėmės kaip pasauliečiai. Susirinkdavome su parapijiečiais kartu pasimelsti.
– Vyskupas Ambrosijus ir metropolitas Inokentijus teigė, kad jie taip pat prieš karą Ukrainoje.
– Tai tušti žodžiai. Juk nei vyskupas Ambrosijus, nei metropolitas Inokentijus nepareiškė tokio protesto.
Karo metu vyskupas Ambrosijus nuvažiavo į Maskvą pas Kirilą, kalbėjosi neva apie Lietuvos vyskupijos reikalus,
Ambrosijus vėliau paskelbė: „Patriarchas yra prieš karą.“ Tai melas. Kai vyskupo Ambrosijaus buvo paklausta, kam priklauso Krymas, jis atsakė neva blogai žinąs geografiją. Jų pozicija – nuolatinis išsisukinėjimas.
– Lietuvos Vyriausybė rėmė jūsų siekį priklausyti Konstantinopolio patriarchatui. Ingrida Šimonytė tarpininkavo, kad patriarchatas įsteigtų Lietuvoje jam pavaldžias parapijas. Kaip tai galėtų atrodyti realiai? Teigiama, kad tai padaryti nelengva, susiduriama su Lietuvos įstatymais, teismų praktika ir Maskvos patriarchato pasipriešinimu.
– Taip, premjerė išklausė ne tik mūsų, penkių kunigų, prašymą padėti mums kreiptis į Konstantinopolį. Prašė ir tautinių bendruomenių pirmininkai – graikų pontiečių, kurie seniai gyvena Lietuvoje, baltarusių, ukrainiečių, rumunų, moldavų, sakartvelų.
Kaip tai vyks realiai, kokia bus struktūra, sužinosime artimiausiu metu. Laukiame nurodymų iš Konstantinopolio. Mes išėjome į kol kas tuščią lauką ir bandysime kažką kurti.
– Toks įvykis – pirmas Lietuvos stačiatikių bažnyčios istorijoje?
– Ne. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais čia buvo tik Konstantinopolio patriarchatas.
Dabar tai būtų tik istorinės tiesos atkūrimas. Tik XVII amžiuje Maskva tiesiog išstūmė Konstantinopolio patriarchatą iš savo erdvės.
– Ar įmanoma, kad Maskvos patriarchatas Lietuvoje nebeveiktų? Juk tai, kad Lietuvoje veikia Maskvos valdomos rusų cerkvės, gal yra ir grėsmė mūsų nacionaliniam saugumui?
– Manau, kad jos veiks. Nes Lietuva yra teisinė valstybė. Cerkvės čia turi turto.
Pagal teisę, Maskvos stačiatikių vyskupija čia registruota, pripažinta kaip tradicinė konfesija.
Kadangi nieko nedaro prieš įstatymus, nėra kaip ją panaikinti. Ir žmonės gąsdinami – jus išmes iš bažnyčios.
Mes turime jiems parodyti kitą pavyzdį. Bet atribojimo procesas vyksta jau savaime. Rusijos karas Ukrainoje daug ką pakeis.
– Cerkvių juk naujų iš karto nepristatysite. Kur jūs dirbsite? Ar cerkvėse turėsite savo mišioms atskiras valandas?
– Ne, į tas cerkves mūsų niekas neįleis. Kažkur rinksimės, ieškome patalpų. Gal prašysime savivaldybės skirti žemės sklypą, rinksime aukas, statysime savo koplyčias, bažnyčias.
– Lietuvoje dirba apie 60 stačiatikių kunigų. Manote, kad dalis jų taip pat prisidės?
– Žodžiais gal dar penki kunigai pareiškė norą. Bet supraskite, į tuščią vietą eiti rizikinga, kiekvienas turi įsipareigojimų, šeimą.
– O parapijiečiai? Jie paliks Maskvos priklausomybės bažnyčią ir ateis pas jus?
– Nemanau, kad daug ateis. Lietuvoje gyvena apie 100 000 žmonių, kurie tapatina save su ortodoksų kultūra.
Bet į bažnyčias ateina tik 3500. Manau, kad iš tų, kurie neina, daug kas ateis pas mus. Ukrainiečiai, baltarusiai. Pamaldos vyktų keliomis kalbomis.
– Kaip jūsų bažnyčios būtų finansuojamos?
– Mes esame įsteigę savo viešąją įstaigą, rašome projektus, ieškome finansavimo. Prie šios veiklos ieškosime sau ir pasaulietinio darbo, kad pragyventume. Taip darėme ir šiuos metus.
Mes tik džiaugiamės, kad jau galėsime laikyti mišias. Galime rinktis, kaip ir pirmieji krikščionys, kieno nors namuose, vasarą – atvirose erdvėse.
Katalikų bažnyčia mus palaiko, per Kalėdas leido mums patarnauti Šv.Jonų bažnyčioje. Anykščiuose, Antano Baranausko muziejuje, taip pat laikėme mišias, Klaipėdoje leista rinktis Vaikų dienos centre. Renkamės Tautinių bendrijų ir Ukrainiečių namuose.
Su Maskva nebeturime nieko bendro, ir ačiū Dievui.
– Ar jūsų atsiskyrimas ir perėjimas Konstantinopolio patriarchato žinion neįnešė didelės nesantaikos ir tarp kunigų, ir tarp parapijiečių? Esą likę Maskvos žinioje kunigai baiminasi net susidorojimo.
– Skilimo tarp žmonių, net tarp šeimų yra.
– Jūsų asmeniškai tai nepalietė?
– Palietė. Net iš artimų asmenų esu sulaukęs prakeiksmų, šmeižto. Mama iš pradžių verkė girdėdama, kad aš Bažnyčios išdavikas.
Nemažai patyriau išgyvenimų. Net iš tų žmonių, kurių kunigas buvau 27 metus. Jų vaikus krikštijau, santuokas laiminau. O jie nusisuko ir nesisveikina.
Bet yra ir geroji pusė. Mane palaiko daugybė naujų žmonių. Pavyzdžiui, dabar turiu fantastišką lietuvių kalbos mokytoją, kuri nemokamai dirba su manimi.
– Bet jūs puikiai, taisyklingai kalbate lietuviškai.
– Noriu dar geriau. Pas mane nuolat atvažiuoja kunigas V.Mockus, aš garsiai skaitau lietuviškas knygas, o Vitalijus taiso mano skaitymą. Ir lotynų kalbos mokytoja – universiteto lotynų kalbos dėstytoja – padeda.
Nemažai žmonių, lietuvių, paaukojo man pinigų anglų kalbos kursams. Kad galėčiau išlaikyti egzaminus ir įstoti studijuoti anglų filologijos į Vilniaus universitetą. Tai yra mano svajonė.
Nes norėčiau turėti ir gretutinę, kitą specialybę. Galėčiau dirbti ir mokytoju. Esu raštingas, daug skaitantis žmogus. Bet atsinaujinti visada gerai.
Kai mes penkiese buvome likę be darbo, mums aukojo daug žmonių. Aukojo net Maskvos patriarchato kunigai, vyskupai. Rasdavome vienkartinių darbų.
Aš rašydavau įvairius tekstus, kunigai V.Mockus ir V.Dauparas dirbo pavežėjais „Bolt“. Tėvas G.Sungaila rašė knygą, gavo stipendiją.
Mano žmona dirba, padėjo ir padeda, šeima labai palaikė, kaimynai padėjo. Turiu sūnų, dukrą ir du anūkus.
Sunkiausia buvo išgyventi vasarą. Nes buvo ir nevilties, ir nežinojimo. Mūsų apeliacija buvo nagrinėjama 10 mėnesių. Tai, atrodytų, neilgas laikas, bet žmogaus gyvenime, kai artėja 50-metis, ilgas.
Kai tampi bedarbis, išdirbęs 27 metus bažnyčioje, neturintis kito išsilavinimo. Atrodė, tas mano darbas beprasmiškas. Bet dabar ir aš, ir mano bendraminčiai kunigai vėl jaučiamės reikalingi.
