Lietuva prie Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto prisijungė 1992 metais, bet iki šiol tik du kartus – 2004 ir 2014 metais atsiskaitinėjo, kaip sekasi jį įgyvendinti.
Neatsitiktinai ataskaita vadinama šešėline ir ją rengia ne valdžios sektorius. Vargu ar šis dokumentas būtų toks kritiškas, jei jį rašytų už padėtį šalyje atsakantys politikai ir valstybės įstaigos.
Žmogaus teisių pažanga Lietuvoje vertinama kaip vykstanti iš esmės vėžlio žingsniu.
Žinoma, NO neretai į pasaulį žvelgia maksimalistiškai, jų norai ne visada suderinami su realybe, kita vertus, politikų kalbose, valdžios ataskaitose tikrovė būna gerokai pagražinta.
Pirmiausia NO įvertina daugumai žmonių bene labiausiai rūpinčias ekonomines ir socialines teises. Išvada neguodžianti: remiantis 2021 m. duomenimis, su skurdo rizika susiduria kas penktas Lietuvos gyventojas.
Skurdo rizikos riba – kai vienam asmeniui tenka mažiau nei 483 eurai pajamų, o du vaikus iki 14 metų turinti šeima gauna ne daugiau kaip 1015 eurų pajamų.
Tai rodo, kad net ir dirbantys, bet minimalią algą uždirbantys asmenys atsiduria ties skurdo slenksčiu.
Sunku kitaip vertinti padėtį, nes 2021 m. minimali alga buvo arti skurdo rizikos ribos, tiesa, dabar kiek kilstelėta, bet ir gyvenimo išlaidos smarkiai išaugo dėl seniai regėto dydžio infliacijos.
Nemažos dalies žmonių menkos darbo pajamos – ne vienintelė aukštos skurdo rizikos priežastis. NO vertinimu, valstybės pagalba skurstančiai visuomenės daliai taip pat per kukli, nes dažnai nedarbo draudimo ir šalpos išmokos neleidžia peršokti skurdo slenksčio.
Žinoma, kitaip atrodo verslo ir darbdavių atstovams – jų požiūriu, Lietuvoje socialinė parama net per daug dosni ir neskatinanti dirbti tų, kurie įprato būti išlaikytiniai.
Aišku, būtų galima įžvelgti ir kitą lazdos galą – neretai žmonėms siūlomas per menkas uždarbis, kuris nedaug pranoksta socialines išmokas.
Be abejo, verslas turi savų argumentų – pakėlus menkai kvalifikuoto darbo kainą Lietuva pralaimės konkurencinę kovą tarptautinėje rinkoje.
Išeitis viena – investicijos į technologijas, o dažnai darbdaviai labiau nori pigios darbo jėgos nei jos našumą didinančių išlaidų.
NO pripažino, kad nedideles pajamas gaunantiems žmonėms socialinis būstas pastaraisiais metais tapo kiek prieinamesnis, bet vis viena jo tenka laukti eilėje vidutiniškai trejus metus.
Prastai vertinamos ir socialinės paslaugos, kurios esą nepadeda į darbo rinką grįžti bedarbiams.
Daug dėmesio ataskaitoje skirta neįgaliesiems. Padėtis Lietuvoje ir šiuo požiūriu sulaukė prasto įvertinimo.
Pirmiausia šios žmonių grupės užimtumas tesiekia 29 proc., o su skurdu ir socialine atskirtimi susiduria 43 proc. neįgaliųjų.
Beje, šios grupės moterys ir merginos dar dažniau patiria socialinę nelygybę – keturios iš dešimties. Tarp vyrų šis rodiklis – apie 27 proc.
Negana to, vargsta ir šeimos, prižiūrinčios neįgalius artimuosius, – pusė jų teigia negaunančios jokių paslaugų iš valstybės, o trečdalis globėjų, dažniausiai moterys, dėl daug laiko atimančios priežiūros negali dirbti.
Lietuva pagiriama, kad pagaliau ėmėsi seniai pribrendusios psichikos sveikatos reformos, po kurios sumažės stacionarių paslaugų ir bus plėtojama bendruomeninė pagalba, gerinama paramos kokybė, prieinamumas, tęstinumas, labiau atsižvelgiant į žmogaus teisių principus.
Vis dėlto visuomenei kyla klausimų, kaip atsisakius priverstinio stacionaraus gydymo išvengti kitus žmones bauginančio ir gal net pavojų keliančio artimųjų neprižiūrimų psichikos ligonių elgesio.
Turbūt ypač daug žmonių sunkiai supranta NO priekaištus Lietuvai, kad laisvės atėmimo vietose, nors ir siūlomos pakaitinės priklausomybės nuo narkotikų priemonės, dar nepasirūpinta švirkštų ir adatų nuteistiesiems keitimu.
Gal šiuolaikinio gydymo požiūriu tai ir naudinga, bet politikai negali nepaisyti rinkėjų nuomonės.
Šiokią tokią pažangą NO įžvelgė įgyvendinant netradicinės lytinės orientacijos, romų bendruomenės atstovų teises, ugdant lytiškumo sampratą mokyklose, bet pokyčiai esą lėti ir silpni.
Konstatuota, kad apie būtinybę apsaugoti tos pačios lyties šeimas politikai garsiai kalba, bet realiai neįstengė net priimti labai kompromisiniu laikomo civilinės sąjungos įstatymo.
Pažeidžiami lieka ir translyčiai asmenys, nes jie, nors ir gali pasikeisti vardą ir pavardę, vis dar turės pateikti lyties neatitikimo diagnozę patvirtinančius dokumentus.
Truputį pagerėjo lietuvių požiūris į romus – prieš trejus metus beveik 63 proc. žmonių nenorėjo, kad jų kaimynystėje gyventų šios tautos atstovai, pernykštis tyrimas parodė, kad taip mano 58,6 proc. apklausos dalyvių. Tiesa, skirtumas įspūdžio nedaro.
Regis, galima daryti išvadą, kad nemaža Lietuvos visuomenės dalis ginčytųsi su NO dėl tokių ataskaitos teiginių, bet gana konservatyviai šaliai naudingas jau vien skirtingų požiūrių susidūrimas, atviras žmogaus teisių problemų aptarimas.
