Kadaise lietuviai dievino miškus, ąžuolas buvo šventas medis, bet tai jau praeitis. Miškus nūnai kertame be gailesčio.
Negana to, medis neretai tampa pašaipos simboliu. Kalbame apie Lietuvos futbolininkus medinėmis kojomis, šiek tiek sugebančius pasipriešinti nebent Lichtenšteinui. Jeigu kas arkliškai ir nesubtiliai pajuokauja, sakome, kad tai medinis humoras. O partijos apklausų lentelėse pramušusios žmonių pasitikėjimo dugną, kuris taip pat gali būti medinis.
Atsakymą, kodėl lietuviai taip nepasitiki partijomis, nesunkiai rastume prieš kiekvienus rinkimus, ne išimtis ir šie – merų ir savivaldybių tarybų. Tereikia peržvelgti rinkimų biuletenio pavyzdį.
Jame aptiksime politinį rinkimų komitetą „Eglė“, taip pat Miško, Beržo, Klevo, Drebulės, Uosio, Girių ir net Lietuvos nacionalinių medžių – Ąžuolų partijas.
Turbūt niekas nepasakys, kam šovė į galvą partijoms suteikti tokius pavadinimus biuletenio pavyzdyje, bet šis sunkiai paaiškinamas sumanymas kartojamas prieš kiekvienus rinkimus.
Kažkam knieti niekinti partijas vadinant jas seniai negerbiamų medžių vardais. Betrūksta, kad jas balandomis ar usnimis pakrikštytume.
Dabar prisiminkime, kokio pasipiktinimo sulaukė Trakų savivaldybės kvietimas švęsti Užgavėnes, jame vartojant žodžius „žydai“, „čigonai“.
Ne paslaptis, kad dar daug lietuvių neišmoko pagarbiai žvelgti į šių tautų atstovus, tad natūralu, jog pažangiai mąstančiai visuomenei tai nepraslydo pro akis. Tiktai kai visi išmoksime gerbti žydus ir čigonus, tada jų vardais ir Užgavėnių personažus galėsime pavadinti. Žinoma, tik teigiamus.
Tas pat ir dėl partijų gretinimo su medžiais. Grįš meilė ąžuolui ar uosiui, tada pradėsime ir politines organizacijas gerbti.
