Su smurto aukomis dirbantys psichologai, nevyriausybinių organizacijų nariai pirštu beda ir į jau suaugusius žmones, kurie su vaikystėje patirtais skaudžiais išgyvenimais šiandien neretai turi susidoroti patys.
Specialistai trečiadienį vykusiame Seimo Žmogaus teisių komiteto posėdyje apžvelgė, kaip veikia vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo sistema, prevencija, išaiškinamumas ir pagalba.
Taip pat kalbėta apie jau suaugusių žmonių, vaikystėje patyrusių seksualinį smurtą, situaciją bei išskirtinai jiems galimas pagalbos priemones.
Trūksta specializuotos pagalbos
Generalinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Arūnas Meška atkreipė dėmesį, kad, kuo vėliau gaunamas pranešimas apie jau suaugusio žmogaus patirtą seksualinį smurtą, tuo sudėtingiau skriaudėją nubausti.
„Kalbėti apie kažkokius karštus pėdsakus nebetenka. Šitie nusikaltimai turi tą specifiką, kad dažniausiai būna kaltininkas ir nukentėjusysis – auka. Jei ta paslaptis išliko daug metų, akivaizdu, kad jokių kitokių liudytojų mes greičiausiai ir neturėsime. Manau, senaties termino ilginimas savo bauginimo funkcijos neatliktų“, – svarstė A.Meška.
Specialistas pridūrė, kad tokio nusikaltimo senaties terminas, priklausomai nuo įvykdyto nusikaltimo sunkumo, šiuo metu yra 12 arba 15 metų.
Dėl itin sudėtingo tyrimo proceso aukai jau suaugus jam pritarė ir Vilniaus apygardos teismo teisėjas Mindaugas Povilanskas.
„Laikas yra didžiausias įrodymų priešininkas. Iš esmės įrodymų surinkimas praėjus ilgam laikui yra apsunkintas dėl natūralių dalykų – dingsta pėdsakai, apie objektyvius tyrimus, specialistų išvadas, galimus kūno sužalojimus praėjus tiek laiko kalbėti net nėra ką“, – pažymėjo teisėjas.
Savo ruožtu su nukentėjusiaisiais nuo seksualinio smurto dirbanti Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė, specialistė Dalia Puidokienė pabrėžė, kad patirtų psichologinių traumų vyresnis amžius dažniausiai nepanaikina ir apie tai kalbėti labai svarbu.
„Liūdna girdėti, kad orientuojamasi į įrodymų surinkimą. Suprantu, kad labai svarbus faktorius yra surenkant įrodymus, bet aš jau 20 metų susiduriu su įvairiausiais seksualinės prievartos atvejais – tiek suaugusių, tiek vaikų. Tenka konsultuoti moteris, kurios vaikystėje patyrė seksualinę prievartą, ir patyrė ją būdamos mažos, bet jos tai nešiojasi, ateina ir prakalba apie tai būdamos jau 35 metų, kai patyrė tai būdamos 4–5 metų“, – dėmesį atkreipė D.Puidokienė.
Pasak jos, seksualinė prievarta palieka gilius randus, kuriuos žmonės gali nešiotis ir visą likusį gyvenimą.
„Aišku, mes galbūt spermos likučių nerasime po tiek metų, bet mes rasime šias pasekmes žmonėse ir po daugelio metų. Klausimas, kaip visa tai priimti, kam priskirti“, – kalbėjo specialistė.
Pasak D.Puidokienės, tinkamos pagalbos nuo seksualinės prievartos sistemos Lietuvoje šiandien tiesiog nėra.
„Turime skaudžius atvejus, ypatingai pastaruoju metu. Labai stebiuosi ir Vaiko teisių tarnybos atstovų elgesiu, kada vaikai atiduodami tam pačiam galimai įtariamam prievartautojui, kur vėliau paaiškėja, kad jis iš tikrųjų buvo prievartautojas.
Dabar irgi turime atvejį, įtariama, kad berniukas buvo seksualiai prievartautas tėvo, kai tėvas du kartus buvo teistas. Kodėl teismas priima sprendimą turėti susitikimus su tokiu tėvu? <...>
Kai yra įtarimas, galbūt reikėtų susilaikyti nuo tokių sprendimų, kai sudarome terpę manipuliavimui?“ – svarstė Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro specialistė.
Pasak D.Puidokienės, nukentėjusiems itin stinga ir psichologinės pagalbos.
„Nėra specializuotų nei policijos specialistų, pareigūnų, nei prokuratūros specializuotų prokurorų, kurie mokėtų tirti šiuos atvejus. Čia reikia ypatingos kompetencijos – kita vertus, mes neturime ir specializuotų psichologų, nes ne kiekvienas psichologas mokės konsultuoti seksualinę prievartą patyrusį vaiką ar suaugusį asmenį“, – dėstė ji.
Programos „Vaikystė be smurto“ vadovė Ieva Daniūnaitė savo ruožtu išskyrė ir paauglių grupę – jos teigimu, tyrimai rodo, jog paauglystėje rizika patirti tiek fizinį, tiek ir seksualinį smurtą išauga.
„Yra didelė rizika, kai vaikai yra maži, nes jie turi mažesnes galimybes apsisaugoti ir pranešti. Bet paauglystėje smurto rizika vėl išauga dėl labai intensyvių paauglių kontaktų, bendravimo ir daug skirtingų veiklų. Ta rizika gali būti tiek fiziniam, tiek seksualiniam smurtui“, – pabrėžė ji.
Pabrėžia kalbėjimosi svarbą
Pasak I.Daniūnaitės, su paaugliais labai svarbu nuolat kalbėtis bei su jais diskutuoti, nes seksualinį smurtą jie gali patirti ne tik iš suaugusiųjų, bet net iš savo bendraamžių.
„Kitas aspektas, kuris labai svarbus – tyrimai rodo, kad paaugliai daug dažniau negu mažesni vaikai apie tai, kad patenka į bėdą, papasakoja kitiems paaugliams. Tai reiškia – jeigu mažesni vaikai pirmiau ateis pasakyti tėvams ir kitiems suaugusiems, didelė dalis paauglių pasakys kitiems bendraamžiams.
Mes turime galvoti apie tai, kad paauglius įgalintume ir skatintume būti budriais ir atidžiais tiek apie tai, kas vyksta tavo gyvenime, tiek ir draugų bei bendraamžių, ir tikrai skatinti kreiptis pagalbos“, – kalbėjo programos „Vaikystė be smurto“ vadovė.
Anot jos, ko šiandien tikrai labai trūksta, tai specializuotos pagalbos seksualiai netinkamai besielgiantiems paaugliams.
„Vienas aspektas, kad trūksta pagalbos programų suaugusiems, kurie seksualiai išnaudoja vaikus, bet paaugliams irgi. Nes tai yra dar toks metas, kai suteikus pagalbą, įsikišus stabdant tą elgesį, būtų galima tikrai efektyviai padėti“, – įsitikinusi I.Daniūnaitė.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė atkreipė dėmesį, jog statistiškai 2022 metais daugiausia seksualinio smurto atvejų nustatyta būtent 10–14 metų laikotarpiu. Kiek mažiau – 15–17 metų amžiaus intervale.
Visgi, pasak jos, tai nebūtinai reiškia, kad vaikai nukentėjo būtent būdami šio amžiaus.
„Tai, ką matome iš mūsų darbo, nebūtinai seksualinis smurtas būna įvykęs būtent tuose metuose, bet vaikai, paaugliai yra jau linkę apie tai kalbėti ir pranešti. Vaikai jau eina pas mokyklos psichologus, pasisako socialiniams darbuotojams, gauname informacijos iš krizių centrų, kai vaikai jau žaloja save arba pasikėsina į savo gyvybę, turi depresiją, ir tada vaikai prabyla apie laikotarpį, kuomet nežinojo, kas su jais vyko.
Ir tas amžius dažniausiai yra 7, 8, 9, 10 metų. Iš pokalbių su vaikais, apklausų, jie sako, kad aš nežinojau, kas vyko, man sakė, kad myli, taip daro mylintys žmonės, kad tai yra mūsų paslaptis. Ir tik ilgainiui vaikai suprato, kas su jais vyko, o to pasekmės yra labai sunkios“, – kalbėjo I.Skuodienė.
Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovės, labai svarbu apie tai šviesti vaikus nuo pat mažų dienų.
„Buvo ne kartą minėta apatinių rūbų taisyklė – kad tėvai turi ir privalo pradėti kalbėti su savo vaikais apie kūno ribas, kas gali artėti, o kas – ne, kaip turime elgtis ir saugoti savo kūną“, – sakė ji.
Ragina kovoti ir su kita įsisenėjusia problema
Dingusių žmonių paramos šeimos centro atstovė Rugilė Butkevičiūtė išskyrė dar vieną seksualinio smurto aspektą – tokių nusikaltimų vykdymą ir internetinėje erdvėje.
„Maždaug nuo 10-ies metų mes pastebime, dirbdami su vaikais ir tėvais, kad tėvai iš viso beveik nebetikrina, ką vaikas veikia internete. Jie sudeda laiko apribojimus, bet ką naudoja, kur eina – nežiūri. Ir čia tiek Pasaulio sveikatos organizacija, tiek kitos nurodo, kad yra daugiau nei milijonas suaugusiųjų, kurie ieško vaikų internete, siekdami juos seksualiai išnaudoti.
Tai aš norėčiau, kad mes kalbėtume ne tik apie seksualinį išnaudojimą fizinėje erdvėje arba artimoje aplinkoje, bet nepamirštume ir elektroninės erdvės konteksto“, – ragino R.Butkevičiūtė.
Pasak jos, yra įvairių platformų, tokių kaip „Only fans“ ar „Discord“, kur yra dalijamasi vieni kitų kontaktais, vyksta seksualinis išnaudojimas ir tarp paauglių.
R.Butkevičiūtė taip pat pridūrė, jog, nors nuo seksualinio smurto nukentėjusiems vaikams pagalbos sistema ir egzistuoja, tokį smurtą vaikystėje patyrę jau suaugę žmonės tarsi lieka vieni.
„Yra aibė tyrimų, kurie rodo, kad žmogus nori kreiptis praėjus nemažai laiko, teisėsauga sako, kad nebegali padėti, bet gali padėti pagalbos sistemos. Tai tokios pagalbos sistemos mes neturime“, – tvirtino ji.
Visgi, pasak R.Butkevičiūtės, kalbant apie seksualinį smurtą nereikėtų pamiršti vienos esminių problemų – vis dar gajų lyčių stereotipų.
„Jeigu mes norime efektyviai vykdyti prevenciją, reikia žiūrėti į tikrąsias priežastis, kovoti su lyčių stereotipais ir prievartos kultūra.
Jeigu mes kalbame apie seksualinį išnaudojimą prieš vaikus, o kuriame memus apie sutikimą, apie lytinį aktą, kaip čia viskas juokinga, tai vaikus ir paauglius tai irgi veikia“, – įsitikinusi specialistė.
