„Vyrai nenorėjo manęs išleisti iš slėptuvės, bet jau lendu. Kitaip mes negalėtumėm pasikalbėti. Šiandien sėdėjau daugiau, nei dvi valandas. Oro pavojaus įspėjimų privalome pavyzdingai paisyti“, – pavargęs, bet nepraradęs optimizmo pradėjo pokalbį V. Sarapinas.
Po Lietuvos ambasada, kuri Kijeve įsikūrusi buvusio vaikų darželio patalpose, įrengta tvirta slėptuvė. Šiuo metu joje yra visko, kad galima būtų saugiai išbūti ne vieną parą.
„Turime ir vandens, ir medikamentų atsargų. Bet yra buvę ir taip, kad beveik parą neturėjome techninio vandens, todėl skausmingai tualeto reikmėms naudojome geriamą vandenį. Šiuo metu esame jau apsirūpinę techniniu vandeniu. Nieko nepadarysi – gyveni ir mokaisi. Turime ir 60 W generatorių. Tik jis negali dengti visos ambasados, nes ji – didelė. Bet pagrindinius taškus apsišviečiam“, – apie gyvenimą karo sąlygomis pasakojo V. Sarapinas.
– Vasario 24 diena – liūdna sukaktis – metai nuo Rusijos okupantų įsiveržimo į nepriklausomą Ukrainą. Kokia buvo pirmoji jūsų karo diena Kijeve?
– Tą dieną prisiminsiu visą likusį gyvenimą. Iki karo dienos ambasada vykdė visus jai priskirtus darbus, tik konsulines paslaugas buvome susiaurinę, nes ruoštis karui pradėjome. Likus dviem savaitėms iki rusų įsiveržimo, atnaujinome visus evakavimo planus, buvo sustiprinta ambasados apsaugas iš Lietuvos. Atvyko Vadovybės apsaugos departamento ir Specialiųjų operacijų pajėgų vyrai. Visi gyvenome ambasadoje.
Tą naktį miegojau savo kabinete ant sofutės. 4 val. 50 min. paskambino gera mano draugė, Ukrainos pirmoji užsienio reikalų viceministrė Emine Džaparova: „Valdas, починається“! (prasideda).
Apsimiegojęs iš pradžių nesupratau apie kokią pradžią ji kalbą, bet po akimirkos išgirdau sprogimus, nes mūsų ambasada ir yra pakeliui į tarptautinį Boryspilio oro uostą.
Po to jau – skambučiai iš Vilniaus, ambasados evakavimas ir kiti svarbiausi darbai.
– Kur tą dieną buvo jūsų šeima?
– Beveik visų Ukrainoje reziduojančių užsienio diplomatų šeimos vasario 11–12 d. buvo evakuotos. Mano žmona Vytė priešinosi iš visų jėgų, nenorėjo išvažiuot į Lietuvą, bet aš jai griežtai pasakiau: „Esi ambasadorienė, privalai rodyti pavyzdį kitų diplomatų žmonoms“.
Ambasadoriai Ukrainoje iki šiol gyvena vieni, be šeimų. Mūsų šalies Užsienio reikalų ministerija leidžia diplomatų šeimų nariams atvykti aplankyti juos į Ukrainą – vieną savaitę per mėnesį arba dvi savaites kas du mėnesius. Mano žmona nuolat atvažiuoja, o kitų diplomatų žmonos priklausomos nuo vaikų mokslo, todėl ne visada gali atvykti.
Kita vertus, kelionė į Lietuvą kartais trunka visą parą. Net ir man, turint du asmeninius apsaugininkus, diplomatinį pasą ir galimybes nestovėti eilėse pasienyje, kelionė į Vilnių užtrunka 15–16 valandų.
– Ar jūs buvote iš tų žmonių, kurie iki paskutinės akimirkos netikėjo, kad Rusiją pradės prieš Ukrainą didelį ir žiaurų karą?
– Turėčiau nuoširdžiai prisipažinti, kad iki pat praėjusių metų vasario 24 d. vyliausi, kad karas nebus toks nežmoniškas. Žinojau, kad prasidės, bet maniau, kad karo veiksmai galbūt vyks rytinėje ir pietinėje Ukrainoje. Kad bus puolamas Kijevas, tikrai nesitikėjau.
Geras bičiulis, Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas, su kuriuo palaikau artimus ryšius, mane taip pat ramino, kad didelio karo nebus, nors kolegos amerikiečiai ir britai nuolat kalbėjo ir ne kartą buvo įspėję apie didesnį, žiauresnį karą net už Antrąjį pasaulinį. Taip ir atsitiko.
– Nedelsiant teko evakuotis ir jums su ambasados darbuotojais iš Kijevo?
– Evakavomės į Lvivą. Bet buvau pirmasis ambasadorius, oficialiai grįžęs į Kijevą praėjusių metų balandžio 6 d. su dalimi savo komandos. Neformaliai į Kijevą važinėjau nuo pat vasario paskutinių dienų, nes prasidėjo Lietuvos vadovų palaikymo vizitai į Ukrainą. Privalėjau daug ką organizuoti.
Grįžęs į Kijevą, apsigyvenau ambasadoje. Bet savęs čempionu negalėčiau vadinti, privalau būti objektyvus – du užsienio ambasadoriai – Lenkijos Bartoszas Cichockis ir Šventojo Sosto nuncijus, lietuvis Visvaldas Kulbokas nuo pat pirmos karo dienos Kijevo nebuvo palikę.
Jie abu net neabejojo, kad liks Kijeve, nors Lenkija ilgai svarstė, ar palikti savo ambasadorių Ukrainos sostinėje.
– Jūs, kaip niekas kitas, daug visko matėte nuo pat karo pradžios. Kas vis dėlto sukrėtė labiausiai?
– Oi, iš tikrųjų daug mačiau... Na, labiausiai sukrėtė ir iki šiol sveiku protu neįmanoma suvokti „rašistų“ žiaurumo. Žodžiais sunku apsakyti, ką tie išgamos padarė ir tebedaro Ukrainoje.
Buvau ir Bučoje, ir Irpinėje, ir Charkove bei Mykolajive. Pirmasis iš diplomatų lankiausi išvaduotame Chersone. Iškėliau Lietuvos vėliavą virš mūsų šalies Garbės konsulato, nes pastatas liko nesubombarduotas.
Tapau gyvu liudininku Iziume, kai prasidėjo masinės žmonių kapavietės ekshumacija. Mačiau, kaip buvo traukiami kūnai su kankinimo žymėmis, surištomis rankomis, sulaužytais žandikauliais, vyrams buvo nupjaustyti lytiniai organai. Negaliu ramiai kalbėti... „rašistų“ žvėriškumas tiesiog – beribis! Todėl tie „orkai“ turėtų sulaukti paties griežčiausio atpildo.
– Iš kur Ukrainos nepalikę ukrainiečiai semiasi jėgų ir stiprybės kovoti, išgyventi, neretai dar ir pajuokauti, pasidžiaugti gyvenimu?
– Ši tauta – unikali. Nepaisant nuolatinių rusų bombardavimų, gyvenimo slėptuvėse, ukrainiečiai vis tiek telkiasi, kariai aukojasi kasdien, prezidento Volodymyro Zelenskio lyderystė – nereali. Ir visa tai sužlugdė Putino bei jo klikos planus užimti Kijevą per tris dienas, parklupdyti ukrainiečius. Net ir tie, kurie iki karo buvo prorusiški, šiandien yra didžiausi savo valstybės patriotai, susivieniję iš vieną tvirtą kumštį.
Visų mūsų pareiga – padėti ukrainiečiams pasiekti pergalę. Kito kelio nėra.
– Jūs nuolat bendraujate su Vakarų šalių diplomatais. Kodėl Vakarai ukrainiečiams iki šiol neduoda tiek ginklų, kad ta rusų orda būtų kuo greičiau nugalėta? Juk dar karo pradžioje ukrainiečiai sakė: „Uždarykit Ukrainos dangų, duokit mums lėktuvų ir mes karą laimėsime per kelias savaites“ .
– Vakarų karinė parama iki šiol vėlavo – stengiuosi jau kalbėti būtuoju laiku. Pastarojo meto įvykiai – V. Zelenskio vizitai JAV bei Vakarų Europoje ir JAV prezidento Joe Bideno apsilankymas Kijeve, Lenkijoje, tikrai teikia pagrindo į ateitį žvelgti optimistiškai.
Juk antikremlinė koalicija jau išaugusi iki 54 valstybių. Vis daugiau šalių skelbia žinias apie karinius paketus Ukrainai. Jau net kalbama apie vakarietiškų naikintuvų tiekimą.
Kodėl iki šiol to nebuvo daroma? Manyčiau, kad didieji Vakarų sąjungininkai nebuvo apsisprendę, kokia turėtų būti šio baisaus karo baigtis. Juos kamavo Rusijos pralaimėjimo baimė ir nežinia, o kas bus po to, kai „rašistai“ pralaimės. Labai norėčiau tikėti, kad tokie nuogąstavimai – jau praeitis. Juk ir 1991 m. buvo baiminamasi dėl SSRS subyrėjimo. Kas baisaus atsitiko? Ogi – niekio.
– Negi dėl baimės, kad nesubyrėtų Rusija, Vakarai sutiktų aukoti Ukrainą?
– Vis dėl to, nuostatos Vakaruose jau pasikeitę. Pažvelkime, kad ir į Vokietiją. Iš pradžių buvo tiekiama tik bazinė įranga ir tie legendiniai šalmai, o dabar jau nuspręsta tiekti ir sunkiąją ginkluotę, ir raketų paleidimo įrenginius, ir priešlėktuvinius pabūklus, ir šarvuočius bei haubicas. Viskas įsivažiuoja, nors ir per lėtai.
Ukraina turi būti sugrąžinta prie 1991 m. sienų. Tai – vienintelis ir teisingas šio karo rezultatas, turintis tapti viso Vakarų pasaulio tikslu, o prie derybų stalo bus galima sėsti tik tuomet, kai Ukraina diktuos savo sąlygas. Ukrainos sėkmė tolygi visos Europos ir pažangaus pasaulio sėkmei.
– Jūs pats kiekvieną dieną esate irgi tam tikrame fronte. Kas suteikia jėgų išlikti tvirtam, nepanikuoti?
– Su buvimu tame fronte jau susigyvenau. Kasdien mane palaiko tikėjimas, kad tokių tragiškų metų, kokie buvo praėję, jau nebebus, kad šie metai bus sėkmingesni ir Ukrainai, ir jos draugams.
Oro pavojai jau tapo kasdienybe. Tenka slėptuvėje ir naktimis pasėdėti, bet pamiegoti pastaruoju metu jau pavyksta. Iki šiol gyvenu ambasadoje. Žmonos šalia nėra, bet su manimi šuo Zuma, kurią parsivežiau iš Iziumo. Didžioji dalis ambasados darbuotojų tai pat gyvena ambasadoje. Esame, kaip viena didelė darbinė šeimyna. Vakarais turime bendras vakarienes, kartu ir už „Žalgirį“ sergame, ir gimtadienius švenčiame.
– Ar turite žinių, kiek šiuo metu už Ukrainą kariauja lietuvių?
– Ryšius su čia kariaujančiais lietuviais palaikau, bet negalėčiau apie juos kalbėti išsamiau. Jie yra Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretose.
– Gal jus pasiekę žinios, koks legendinio „Azovo“ būrio, gynusio Mariupolį, ir jo vadų, išvežtų į Turkiją, likimas?
– Dalis būrio vadų – Turkijoje, kai kurie – Kijeve. Su vieno iš vadų žmona mes palaikome ryšį. Per tragiškų Sausio 13-osios įvykių paminėjimą ambasadoje sykiu kūrėme laužą, surengėme apie „Azov“ diskusiją. Buvo atvykę penki būrio kariai.
– Yra manančių, kad karas nesibaigs nei šiemet, nei kitais metais. Ką jūs apie tai galvojate?
– Nepaprastai sunkus klausimas, nes situacija šiuo metu – itin sudėtinga. Po sėkmingų praėjusio rudens ukrainiečių kontrpuolimų „rašistai“ buvo priversti trauktis, pradėti atvirą mobilizaciją, kuri paslapčiomis vyko jau pat karo pradžios.
Deja, pastaraisiais mėnesiais jiems pavyko atsigauti ir persigrupuoti. Greitai žuvusių „orkų“ skaičius pasieks 150 tūkst., nepaisant to, jiems pavyko frontą stabilizuoti, o kai kur net perimti iniciatyvą.
Ne paslaptis, kad Kremlius yra davęs nurodymą iki kovo pabaigos užimti Luhansko ir Donecko sritis. Planuojamas puolimas ir Zaporižės kryptimi. Juodojoje jūroje, ačiū Dievui, Ukrainos pajėgos neleidžia „rašistams“ prisiartinti, bet Azovo jūroje jie perėmę visą ukrainiečių uostų kontrolę.
Todėl pakartosiu tai, kas jau daugybę kartų buvo sakyta – ukrainiečiams reikia daugiau ginklų ir kuo greičiau. Mūsų visų pareiga įtikinti Vakarų šalis to imtis neatidėliojant. Mano galva, pavasarį ir vasarą galima prognozuoti labai aukšto intensyvumo karo veiksmus. Atsakymas, kada karas baigsis, slypi Vakaruose. Labai džiaugiuosi, kad Lietuva neužsidariusi savo pasaulyje ir tiekia Ukrainos kovai, tai, ką tik gali tiekti. Esu tikras, kad karas baigsis Ukrainos pergale.
– Tikite, kad pergalę sutiksite, būdamas ambasadoriumi Ukrainoje?
– Taip, ir Kijeve iškelsiu pergalės vėliavą virš Lietuvos ambasados!
