„Tai buvo ambicingas ir kūrybingas vadovas, prie kurio verslas kilo aukštyn. Bet jam sunkiai susirgus viskas pakrypo netikėtai – aš buvau priversta palikti vadovės pareigas, nes nesutikau vykdyti įtartinų nurodymų, kuriuos davė kiti žmonės“, – prieš du mėnesius, kai kalbėjomės Tenerifės saloje, prasitarė Kanaruose gyvenanti Kristina Černousovaitė.
Buvusi žinomo verslininko, mecenato R.Karpavičiaus patikėtinė tada dar nenumanė, kokia padėtis yra gamykloje, esančioje Santa Kruso mieste.
Milijonierius K.Černousovaitę buvo paskyręs į gamyklos generalinio direktoriaus pareigas. Gamyklą valdo Tenerifėje registruota įmonė „Marilitu S.A.U“.
Pieno magnatu vadintas lietuvis į verslą Kanarų salose buvo investavęs milijonus. Megzdamas ryšius su ispanų verslininkais jis svajojo, kad lietuviški pieno produktai užkariautų Kanarų ir žemyninės Ispanijos rinką, o vėliau – ir Afrikos.
Produkcija į Kanarų salas keliavo iš vienos didžiausių Lietuvoje pieno perdirbimo gamyklų „Marijampolės pieno konservai“ (MPK) ir iš Lukšių pieninės. Abi šios įmonės priklausė R.Karpavičiui.
Po milijonieriaus mirties dėl jo paliktos verslo imperijos ir kito turto teismuose prieš trejus metus įsiplieskė aršus mūšis, kuris tęsiasi iki šiol.
Bet dar nepasibaigus kovai dėl šimtamilijoninio palikimo jau ėmė trūkinėti R.Karpavičiaus palikto verslo gijos, o vienai jo paliktų įmonių – Lukšių pieninei yra pradėtas neteisminis bankroto procesas.
„Lietuvos ryto“ šaltiniai svarstė, kad bankrotas gali būti ir tyčinis. Mat jau kurį laiką sklandė kalbos apie užkulisinius susitarimus, abejotinus sandorius ir galimai iš įmonių sąskaitų mokėtas solidžias sumas už privačias paslaugas.
Ar panašus likimas gresia ir Tenerifėje stovinčiai gamyklai?
„Gali būti, kad yra likusios vien skolos“, – nuogąstavimais šią savaitę telefonu iš Tenerifės pasidalijo buvusi R.Karpavičiaus patikėtinė.
Ji perėmė Kanaruose registruotų dviejų įmonių administravimą ir prisijungė prie apsaugos vaizdo kamerų.
Vaizdai, kuriuos pamatė Santa Kruso gamykloje, buvusią jos generalinę direktorę pribloškė.
Kartu – į visus susitikimus
Kanaruose šaknis įleidusi lietuvė ne vienus metus buvo R.Karpavičiaus patikėtinė Ispanijai priklausančiose salose.
K.Černousovaitė buvo jį supažindinusi su keliais ispanų verslininkais ir investuotojais, kartu dalyvaudavo dalykiniuose susitikimuose Tenerifės bei Gran Kanarijos salose, tardavosi dėl bendrų projektų ir lietuviškų pieno produktų pardavimo.
Kanarų salų gyventojai jau buvo pamėgę prekės ženklu „Markomilk“ paženklintus lietuviškus sūrelius, pieną, sviestą, taip pat Lukšių pieninėje gaminamus „Liliputo“ ir „Belvederio“ sūrius.
K.Černousovaitė į Lietuvą lydėjo didžiausios Ispanijoje pieno produkciją gaminančios ir platinančios įmonės „Jose Sanchez Penate SA“ įkūrėją, kuris su R.Karpavičiumi sukirto rankomis dėl pieno miltelių pirkimo.
Kaskart bendraudama su didelio verslo savininku K.Černousovaitė matė jo užmojus ir atkaklias pastangas.
Bet per paskutinius pokalbius Tenerifėje ji pastebėjo ir ženklų, kurie kėlė nerimą.
Tarsi nujausdamas, kad jo sukurtai verslo imperijai gali kilti grėsmė, R.Karpavičius prieš išvykdamas į Lietuvą paprašė Kristinos nepasitikėti niekuo kitu, o tik juo, ir klausyti jo nurodymų.
Patyrė didžiulį spaudimą
– Ką jūs šią savaitę išvydote per gamykloje įrengtas vaizdo kameras? – paklausiau K.Černousovaitės.
– Vaizdas ten liūdnas. Gamyklos, į kurią buvo investuota apie tris milijonus eurų, veikla yra sustojusi. Kabinetai – tušti.
O juk R.Karpavičius skyrė Santa Kruso gamyklai labai daug pastangų, prie jo verslas išgyveno pakilimą. Nupirkęs pastatą jis į jo rekonstrukciją investavo apie milijoną eurų.
Buvo įrengtos trys automatizuotos išpilstymo linijos. Iš Lietuvos atgabentas sutirštintas pienas buvo pilstomas į ispaniškas pakuotes.
Nauji įrenginiai buvo pirkti už daugiau kaip milijoną eurų. Produkcija buvo pardavinėjama Kanarų salose, buvo planuojama rinką plėsti.
Gamyklai verslininkas buvo nupirkęs ir septynis automobilius, naujų šaldytuvų produkcijai laikyti, „Apple“ kompiuterių.
Gaila, kad beveik viskas, ką sukūrė R.Karpavičius Kanaruose, yra sunaikinta, o žmonės atleisti. Juk mums gerai sekėsi, parduodavome vis daugiau produkcijos. Kam reikėjo žlugdyti tai, kas stiprėjo ir augo?
Ketinu į gamyklos teritoriją įeiti su vietos notaru, kad jis užfiksuotų viską, kas ten likę, ko trūksta.
Aiškinsiuosi, kokia yra įmonės finansinė padėtis, ar nebuvo vagiama.
– Kas Santa Kruso gamykloje vyko tada, kai R.Karpavičius susirgo?
– Dar prieš tai, kai R.Karpavičiaus sveikata sušlubavo, į gamyklą buvo priimta jo giminaitė, kuri su vyru neturėjo darbo ir dėl to jam guodėsi.
Verslininkas nenorėjo jų priimti, bet pirmoji jo žmona Audronė patarė giminaičių pagailėti. Tik tada R.Karpavičius juos įdarbino: moterį – administracijoje prie popierių, vyrą – prie krovinių.
Po kurio laiko ta pora paprašė didesnių atlyginimų, bet įmonės savininkas nesutiko pasakęs, kad ir taip padarė didelę paslaugą.
2018 metų spalio mėnesį gamykloje apsilankė Aistė Grybauskienė (kaunietė tų metų rudenį buvo įdarbinta MPK rinkodaros skyriuje. – Aut.). Ji užmezgė ryšį su minėta administracijos darbuotoja. Netrukus ėmė vykti keisti dalykai.
Ši darbuotoja man pasakė, kad neva turėčiau klausyti tik jos ir tam tikrų žmonių, su kuriais ji palaiko ryšius, nurodymų. Ji man nesakė, kas tie žmonės, bet pareikalavo nebendrauti su R.Karpavičiumi, nesiųsti jam pranešimų, neskambinti.
Kartą sulaukiau elektroninio laiško iš ispano verslo partnerio, tarp adresatų, kaip įprastai, buvo ir R.Karpavičius. Atsakydama ispanui aš automatiškai laišką nusiunčiau ir į R.Karpavičiaus darbinį paštą.
Vėliau tai sužinojusi minėta darbuotoja buvo nepatenkinta, mane užsipuolė. Ji ėmė mane labai kontroliuoti, darė spaudimą, reikalavo ispanų investuotojų kontaktų. Patyriau tokį didelį stresą, kad buvo sušlubavusi sveikata.
Aš atsisakiau vykdyti jos nurodymus ir paskambinau R.Karpavičiui.
Verslininkas pasakė, kad klausyčiau tik jo ir tarčiausi tik su juo. Jis patarė iš viso nekalbėti su jo giminaite, o jos vyrą svarstė atleisti.
– Ar tai buvo paskutinis jūsų pokalbis su R.Karpavičiumi?
– Taip. Aš dirbau toliau, o kai po kurio laiko jam paskambinau, jo telefonu atsiliepė Aistė. Mane tai pribloškė. Ji pasakė, kad Raimondas yra ligoninėje.
Puolė matuoti kabinetų
– Kaip verslininkas tada pristatė A.Grybauskienę, kuri likus keliems mėnesiams iki jo mirties pasikeitė pavardę į Karpavičienės?
– Pristatė ją kaip naują MPK rinkodaros specialistę, kuri galbūt galėtų ir mums gamykloje padėti. Atkreipiau dėmesį, kad darbuotoja vilkėjo ne dalykinę aprangą, o trumpą raudoną suknelę.
Paklausiau, ar ji moka anglų, ispanų kalbas, o ji atsakė, kad užsienio kalbomis nešneka. Pridūrė, kad galėtų parašyti lietuviškai, o mes esą išverstume į ispanų kalbą.
Bet rinkodara – specifinė sritis, reikia turėti žinių ir suprasti, kaip veikia Ispanijos rinka.
Tada ji pasiėmusi matavimo metrą ėmė bėgioti po kabinetus, siūlė iš erdvaus kabineto, kuriame dirbdavome su R.Karpavičiumi, padaryti kelis mažesnius, statyti sienas.
R.Karpavičius tą moterį sustabdė, nes išlaidauti buvo netikslinga, nebuvo planuojama priimti daugiau žmonių.
Tada ji pasakė, kad galėtų ką nors patvarkyti viloje. Kosta Adechės kurorte esančioje viloje apsistodavo į Tenerifę atvykęs R.Karpavičius su šeima, įmonių darbuotojai, svečiai iš kitų šalių.
Verslininkas į Ispanijai priklausančią salą atvykdavo kas porą mėnesių, o žiemomis pagyvendavo ilgiau – po du tris mėnesius.
Čia jis daug dirbdavo, įsikurdavo prie stalo tame pačiame kabinete kaip ir aš, kartais pavargęs ant sofos ir nusnūsdavo.
Mūsų bendrame kabinete jis ir tada, kai atvyko paskutinį kartą, nuo ryto iki vėlaus vakaro tvarkydavo verslo reikalus. Grįžti į vilą, kur buvo apsistojusi iš MPK atvykusi rinkodaros darbuotoja, jis neskubėdavo.
Pamiršo anglų kalbos žodžius
– Ar jūs tada irgi buvote nuvykusi į vilą, kurią vėliau šturmavo Kauno policijos komisarai?
– Toje viloje R.Karpavičius susitiko su ispanų verslininkais, aš dalyvavau susitikimuose. Vienas svečias buvo atvykęs iš Madrido. Prie stalo bendravome trise – ispanas, Raimondas ir aš. Aistė buvo viloje, bet prie bendro stalo nesėdėjo.
Po to ten susitikome su dar vienu verslininku, su kuriuo Raimondas norėjo Kanarų salų rinkai gaminti sviestą. Ispanas Tenerifėje turėjo tam tinkamą pastatą, jie sutarė bendradarbiauti.
Po to įvyko susitikimas, kuriame dalyvavo vienas iš minėtų ispanų, R.Karpavičius, vieno iš Kanarų bankų vadovas ir keli gamyklos darbuotojai. Džiaugėmės, kad verslas plėsis.
– Kaip R.Karpavičius pristatė kaunietę ispanams – gal kaip sužadėtinę ar būsimą žmoną?
– Oi, ne, – nusijuokė pašnekovė. – Pristatė tik kaip MPK darbuotoją. Beje, tada viloje ji vilkėjo taip pat trumpą, tik baltos spalvos suknelę.
Nebuvo jokių ženklų, kad jie būtų pora, bendravimas buvo dalykiškas. Nors, kaip pagalvoju, gal ta moteris ir norėjo, kad manyčiau kitaip?
Po vieno susitikimo ji man tarsi bandė priekaištauti, kad iki vėlaus vakaro esą užlaikau Raimondą gamykloje. Mane jos žodžiai nustebino, bet jų nesureikšminau – atsakiau, kad verslininkas pats sprendžia, kur jam būti ir kiek laiko dirbti.
– Kaip tada jautėsi R.Karpavičius?
– Per susitikimus jis ėmė pamiršti anglų kalbos žodžius, nors anksčiau lengvai bendraudavo. Man teko vertėjauti. Ėmė ir lėčiau kalbėti, pasijusdavo pavargęs.
Man pasakė, kad nesupranta, kas su juo vyksta.
O iki tol verslininkas turėjo puikią atmintį, prisimindavo reikiamus telefonų numerius, mintyse atlikdavo sudėtingus veiksmus, prie kurių kiti vargdavo su skaičiavimo mašinėlėmis. Pavyzdžiui, jis greitai apskaičiuodavo būsimų pieno produktų kainas.
Nesutiko vykdyti užgaidų
– Kodėl jūs palikote vadovės pareigas gamykloje?
– Minėta administracijos darbuotoja man pasakė, kad turėčiau pakalbėti su Ispanijos bankais dėl paskolos – apie septyniasdešimt tūkstančių eurų. Ji nesakė, kam reikia tų pinigų. Aš nesutikau to daryti.
Po to buvo norima iš Santa Kruso gamyklos išgabenti vieną iš trijų pilstymo įrenginių, bet aš to neleidau.
Tada ta darbuotoja pasakė, kad esu nebereikalinga. Vėliau ji ėmė vadovauti gamyklai.
Ispanijos teismas neseniai priėmė nagrinėti bylą dėl galimo dokumentų klastojimo, nes neaišku, kokiu pagrindu ta R.Karpavičiaus giminaitė tapo vadove.
– Ar ispanai dar prisimena lietuvį verslininką?
– Taip, nes jis buvo patikimas, lengvai megzdavo verslo pažintis, čia buvo žinomas ir kaip mecenatas, rėmė Tenerifės futbolo komandą.
Raimondas Kanarų salose buvo žinomas ir gerbiamas, todėl Ispanijos spauda daug rašė apie dėl jo testamento užvirusią kovą, įsilaužimą į vilą, iš Lietuvos pasiųstus policijos komisarus.
Ispanai žurnalistai, kaip ir jūs Lietuvoje, ir toliau seka įvykius, susijusius su R.Karpavičiaus palikimu ir įsilaužimo byla, kurią nagrinėja Aronos teismas.
Ispanai stebisi, kodėl baudžiamojoje byloje dėl įsilaužimo Lietuvos institucijos vilkina trijų įtariamųjų apklausą.
Beveik prieš dvejus metus buvo išduotas Europos tyrimo orderis ir Lietuvos generalinei prokuratūrai nusiųstas prašymas surengti nuotolinę trijų įtariamųjų – advokato Giedriaus Danėliaus, buvusių komisarų Dariaus Žukausko ir Giedriaus Sklado apklausą. Bet ji atidedama.
Ispanai klausinėja, negi taip sunku tuos žmones Lietuvoje surasti? Jiems atrodo, kad byla specialiai vilkinama.
Visą straipsnį skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje.
