Skaitytojas labiausiai šaiposi iš tų straipsnių, kuriuos pats labiausiai skaito. „Nebeturi apie ką rašyti.“ Ne, turime. Tik rašome tai, kas jums skaniausia. Nejau kaltinsite konditerį, kad jums skaniausi yra pyragaičiai su plikytu kremu ar kad valgote tortus vietoje kopūstų salotų.
Portalą lrytas.lt pasveikino DELFI, konkurentai – bet kolegos. Dar prieš dešimtį metų tai neatrodytų įmanoma. Santykiai tarp laikraščių, televizijų ir radijo stočių buvo pavydūs ir dažnai pikti. Panašiai, kaip šiandien tarp politikų. Tai, kad dabar reikalai žiniasklaidoje pasikeitė, yra suaugimo požymis.
Ir visgi – kodėl aš, DELFI autorius jau nuo 2015 metų, rašau šį sveikinimą? Ar tam, kad pamaloninčiau dienraščio „Lietuvos rytas“ redaktorių Gedvydą Vainauską ar kitus pažįstamus ir draugus tame portale ir laikraštyje? Nemanau. Mano pagyros visada yra nevienareikšmė valiuta, nes kiekvienam mano palaikytojui tenka pusantro nekentėjo ir du skeptikai.
Mane pakvietė rašyti į lrytas.lt tuometinis portalo redaktorius Rimvydas Valatka. Tada gyvenau ir dirbau Anglijoje. Vainauską sutikau tik kiek vėliau, redakcijos kavinėje (kur ant sienų Vytauto Jurkūno grafika, karikatūros ir šiaip trijų dešimtmečių istorijos menas).
„Vainauskas“, prisistatė jis. Žinote, kad išauklėti žinomi žmonės visada prisistato ir negalvoja, kad juos visi pažįsta (nors juos visi pažįsta)? Kažkada Palangoje pirmąsyk sutikau Arvydą Sabonį jo žmonos restorane. „Romas“ – prisistatė ir ištiesė ranką. Nes Arvydas Romas Sabonis.
Gyvendamas ir dirbdamas Anglijoje, iš portalo lrytas.lt, iš reakcijų ir komentarų mokiausi, koks bus mano gyvenimas Lietuvoje ir rašymas lietuviškai auditorijai. Mat iki išvykimo į BBC 1995 metais (atskira istorija, be galo kaitinanti protus ligi šiol) dirbau daugiausiai pasauliui: Lietuvos Radijas užsieniui, keliskart – „Laisvoji Europa“, net Vatikano radijui dirbau ir džiaugiausi apaštališkais čekiais iš Šventojo Sosto sąskaitos Niujorke. Portalas lrytas.lt mane švietė apie komentatorius, skaitytojus, temas, nušvietimo kampus.
Tai buvo mano stažuotė: kiti lietuviai stažuojasi užsienyje, o aš dirbau užsienyje ir stažavausi Lietuvoje.
Su portalu susijusi mano didelė pamoka: 2012 metais, jau grįžęs iš Anglijos, sutariau su tuometiniu lrytas.lt redaktoriumi, kad surašysiu (anoniminio laiško forma) paskalų ir apkalbų apie save parodiją: „Užkalnis užkniso juodai“. Ten išgalvotas anonimas pasakojo „visą tiesą apie Užkalnį“. Kad BBC dirbo tik valytoju, kad bičiuliavosi su kriminalo atstovais ir galiausiai buvo deportuotas.
Apie tai, kad tai – mano paties rašytas pokštas, nežinojo beveik niekas net pačioje redakcijoje. Tuo patikėjo pusė Lietuvos, ir straipsnis pradėjo gyventi savo gyvenimą. Nieko iš to, ką ten prirašiau, nebegalėjau apsukti. Išmokau: juokauti, kaip ir svajoti, reikia atsargiai. Fantazija – galingas ginklas.
Šiandien sveikinu portalą, kolegas, skaitytojus – bet užvis labiausiai sveikinu save patį. Man labai pasisekė, kad kažkada buvau pakviestas tapti tos istorijos dalimi.
