Savo fragmentiškus įspūdžius noriu pradėti į knygą įdėtais autoriaus žodžiais iš jo kreipimosi į rinkėjus 1989 m.(rinkimai į SSRS liaudies deputatus. – Aut.): „Nenorėčiau, kad būčiau piešiamas „rožinėmis“ spalvomis, nes toks ir nesu. Esu žmogus, kaip ir visi, su savo silpnybėmis, pomėgiais ir klaidomis.
Tai ... rezultatas ir tų klaidų, už kai kurias turbūt sau nebus galima atleisti. Bet be šių klaidų ir aš nebūčiau tapęs savimi, nebūčiau pasižiūrėjęs į save kitomis akimis. Ir jos privertė pagalvoti, kas aš esu ir dėl ko gyvenu...“
Dar vertėtų papildyti jo žodžiais po įspūdingos ir sykiu permainingos politiko karjeros 2004 m. rinkimuose į Seimą, beje, nesėkmingai bandant sugrįžti į didžiąją politiką: „Siekiau ir sieksiu savo veikla prisidėti prie stabilaus mūsų valstybės vystymosi, be sukrėtimų, neišvengiamai sugriaunančių daugelio žmonių gyvenimą.
Manau, jog esu nepaperkamas, nesu iš bailiųjų, turiu profesinės ir gyvenimo patirties.“
Nesu matęs rinkiminio teksto, kuris prasidėtų ne tuo, ką priešininkas ar net jų grupė yra blogai padarę, o ką pats politikas pagal savo žmogiškas savybes ir galimybes galėtų asmeniškai padaryti.
Deja, atgimusios Lietuvos politikoje dažnai kliaujamasi rašytojo J.Baltušio novelės žodžiais „Mums nebereikia“.
Susipažinau su E.Bičkausku, kaip ir su daugeliu kitų bendražygių, nuo Sąjūdžio pradžios. Sąjūdžio iniciatyvinių grupių spiečius tuo metu užgulė Lietuvos teritoriją. Šiek tiek nukrypdamas nuo straipsnio temos noriu pabrėžti, jog tai buvo unikalus reiškinys, kuriuo, deja, nepasinaudojo sukilėliai prieš A.Lukašenką, įnikę aiškintis, kas iš sukilusių yra tikras, kas papirktas ir panašiai.
„Man teko kurti Sąjūdžio rėmimo grupę LSSR prokuratūroje“, – rašo E.Bičkauskas. Jau Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje imtasi realizuoti parlamentinės kovos už Lietuvos ateitį, nors ir įvairiai, kartais įprastai ezopiškai apibūdinamos, kelią.
Parlamentinėje, ne ginkluotoje kovoje visada reikalingi teisininkai. Sąjūdyje jų radosi vis daugiau, ir tai lėmė gerą dokumentų paruošimą.
Žinoma, sovietų valdžios citadelė Maskvoje galėjo į viską spjauti, padaryti kaip Vengrijoje, Čekoslovakijoje ar Lenkijoje, bet artėjanti ekonominė griūtis vertė su daug kuo susitaikyti.
SSRS liaudies deputatų suvažiavimas, nežinau konkrečiai kieno iš „perestroikos“ veikėjų Maskvoje pasiūlytas, buvo vienas bandymų išgelbėti imperiją.
Sąjūdis iš pradžių svarstė, dalyvauti ar ne, pagaliau apsisprendė – taip. Iš 58 Lietuvai numatytų atstovų vietų Sąjūdžio remti deputatai laimėjo 30.
Parlamentinė pergalė. Žinoma, jeigu apie demokratinę SSRS struktūrą tuo metu išvis buvo galima kalbėti. Tačiau, kaip E.Bičkauskas savo knygoje dažnai mini, – buvo, kaip buvo.
SSRS „perestroikos“ sugalvotame liaudies deputatų suvažiavime ypač atsiskleidė E.Bičkausko talentas. Ir teisininko, ir diplomato. Kadangi aš pats buvau išrinktuoju deputatu, E.Bičkausko pavardę dažnai girdėdavau kuluaruose.
Įvairiuose posėdžiuose jis kalbėdavo raiškiai, logiškai, Sąjūdžio dvasioje ir, svarbiausia, rezultatyviai.
SSRS liaudies suvažiavime Lietuvos delegacija užsikabino už Ribbentropo-Molotovo pakto. E.Bičkauskas šiame procese aktyviai dalyvavo.
Skaitydamas knygą kaip priekaištą galiu pasakyti, jog neįvertintas šiame procese K.Motiekos vaidmuo, ypač jo kalba šia tema iš suvažiavimo didžiosios tribūnos.
Šiaip ar kitaip, knyga atskleidžia esminį Lietuvos atstovų, daugiausia deleguotų Sąjūdžio, laimėjimą – įtvirtinti visų suvažiavimo dalyvių galvose ne tik Ribbentropo-Molotovo plėšikiško sutarimo drauge su slaptais protokolais faktą, bet ir jo padarinius, kuriuos Lietuva įvertins parlamentiniu keliu. Manau, ir ne be pamato.
Juk Sausio 13-oji galėjo įvykti kurį nors mėnesį dar 1989 m. Aktyvi delegacijos veikla, kurią E.Bičkauskas išmaniai panaudojo „aukštesnėje tribūnoje“, kaip ir K.Prunskienės pasakojimai apie naujus ekonominius modelius, savaip amortizavo užsimojusius „perestroika“ Lietuvoje, esą kol nevėlu, užbaigti jėga.
Dar vienas E.Bičkausko nuopelnas – paversti Lietuvos atstovybę Maskvoje ambasada ir per ją plėsti Rusijoje Lietuvos rėmėjų būrį.
Iš tikrųjų, kai į Maskvą suplaukė, kaip ir rašoma knygoje, geriausia pasaulyje žiniasklaida ir diplomatija, ambasada Vorovskio gatvėje buvo tinkamiausia vieta Lietuvos kontaktams su pasauliu. Taip ir buvo padaryta.
Logiškai E.Bičkauskui reikėjo jau būnant nepriklausomos valstybės ambasadoriumi tęsti darbą Maskvoje. Tačiau teko grįžti į didžiąją politiką Vilniuje. Tam skirta antroji knygos dalis.
Pasak autoriaus, ne tokia patetiška kaip pirmoji.
Apie tai, kas toje knygos dalyje parašyta, savo įspūdžiais norėčiau pasidalyti atskirame straipsnyje. Ypač apie centristų judėjimą, Centro sąjungą, Centro partiją ir viso „centrizmo“ Lietuvoje peripetijas. Viename fragmente ir man pačiam teko dalyvauti.
Preliminariai apie politines kovas tik tiek galiu pasakyti – be agresijos (žodinės) priešininko atžvilgiu sunku ką pasiekti.
Tačiau žmogui, kuris rašo „nemanau, kad šio principo (ėjimo per galvas. – Aut.) galėsiu laikytis, visuomet stengiausi išlikti korektiškas tiek savo partijos kolegų, tiek politinių oponentų atžvilgiu“, geriau likti diplomatu.
