Konservatorius toliau drebinant galimos pedofilijos skandalui į areną įžengė pats partijos patriarchas V.Landsbergis.
Savaime suprantama, jis kategoriškai atmetė galimybę, kad, K.Bartoševičiui būnant Čilėje, apie prokurorų ketinimus kreiptis į Seimą dėl jo teisinės neliečiamybės naikinimo jam pranešė parlamento vadovė V.Čmilytė-Nielsen ar kas nors iš konservatorių vadovybės. V.Landsbergis tvirtai laikėsi versijos, kad šios žinios K.Bartoševičius galėjo sulaukti iš galimų aukų, jų artimųjų arba kitos artimos aplinkos.
Gindamas partiją profesorius samprotavo, jog neįtikėtina, kad jos gretose būtų „slaptų pedofilų“, nors čia pat prisiminė, kad neseniai kažkurioje šalyje paaiškėjo, jog aukštas politikas buvo pedofilas ar „tiesiog homoseksualas“.
Plėtodamas homoseksualumo ir pedofilijos tapatybės temą V.Landsbergis prisiminė savo paties daugiau nei prieš dešimtmetį Europarlamente sukeltą triukšmą dėl to paties tapatinimo ir leidosi į samprotavimus, kad homoseksualai labiau linkę į pedofiliją nei kas kitas.
Žinoma, tokie pareiškimai sukėlė nemažą tiek pačios LGBT bendruomenės, tiek žmogaus teisių gynėjų, tiek dešiniųjų koalicijos partnerių „laisviečių“ atstovų pasipiktinimą.
V.Landsbergis suskubo atsiprašyti ir pareikšti, kad buvo ne taip suprastas. Bet įspūdis, kad jis nuoširdžiai mato tokias homoseksualumo ir pedofilijos sąsajas, kokias braižė savo pareiškimais, ir tokia samprata išliko bei dar labiau sutvirtėjo.
Beje, tai atspindys tokių pačių pažiūrų, kokių laikosi ir nemaža dalis Lietuvos visuomenės, kuri šitaip siekia pateisinti ir pagrįsti savo homofobiją.
Šią savaitę V.Landsbergis į tautą kreipėsi ir iš Signatarų namų sostinėje balkono, kuriame tradiciškai sako kalbas Vasario 16-ąją. Čia jis į galimos pedofilijos skandalą jau nebesigilino, bet pliekė Vakarus, kurie esą vis dar per daug prekiauja su Rusija ir taip finansuoja žmogėdrų karą.
Dešiniųjų patriarchas pliekė ir Kauno merą V.Matijošaitį, kurio verslas niekaip nesusirenka daiktų Rusijoje, ir verslininką G.Žiemelį, kuris esą iš didžiulio Rusijoje gaunamo pelno neduoda nė cento Ukrainos paramai.
Tuo metu G.Žiemelio atstovai kategoriškai tvirtina, kad verslo Rusijoje seniai nebevykdo ir ten yra patyrę didelių nuostolių.
Panašu, kad pernelyg įsijautęs į temą šią savaitę buvo ir šalies vadovas G.Nausėda, kuris griežtai sukritikavo konservatorių reakciją į galimos pedofilijos skandalą.
Apie „skeletus spintoje“ ir „išėjusią iš aptvaro tiesą“, taip pat apie pedofilijos reiškinį, kuris jau pasiekė net patį Seimą, prezidentas kalbėjo taip, tarsi K.Bartoševičiaus nusikaltimas jau būtų įrodytas, o konservatoriai sąmoningai stengtųsi jį nuslėpti.
Gal prezidentas ir žino bylos faktus, tačiau bandydamas dar kartą sumurdyti dešiniuosius akivaizdžiai persistengė.
Kitas klausimas, klupdęs įvairius politinius veikėjus šią savaitę, – Rusijos agresija prieš Ukrainą.
Per kandidatų į Šilutės merus debatus valstiečių deleguotas žinomas krepšinio treneris R.Kuncaitis staiga nesumojo, kaip atsakyti, kam priklauso Krymas. Jis išrėžė, jog de facto Krymas priklauso Rusijai. Debatų vedėjui dar davus progą vis dėlto konstatuoti, kad Krymas yra Ukrainos teritorija, kandidatas nesutiko to padaryti.
Valstiečiai į tai reagavo žaibiškai – R.Kuncaitį pašalino iš savo gretų, o partija atsiribojo nuo bet kokių dvejonių tokiais klausimais kaip Rusijos agresija ir Krymo priklausomybė Ukrainai.
Tačiau R.Kuncaičio frazė irgi atspindi pažiūras, kurių laikosi dalis Lietuvos visuomenės, išpažįstanti antivakarietiškas, prorusiškas pažiūras.
Tokius žmones piktina Lietuvos ir kitų šalių parama Ukrainai, o ten vykstantį karą jie vertina kaip Vakarų sąmokslą, nukreiptą prieš Rusiją.
Lyg tyčia šiomis dienomis apie tai kalbėjo dar vienas valstiečių veikėjas – partijos kandidatas į Vilniaus merus europarlamentaras S.Jakeliūnas. Jis pareiškė, kad Rusija „iš dalies“ buvo išprovokuota užpulti Ukrainą, o tai padarė Vakarai, pernelyg į savo pusę traukę užpultąją šalį.
Vėl kilus triukšmui R.Karbauskis kalbėjo jau kitaip nei apie R.Kuncaitį – esą tokie pareiškimai yra tik „nuomonės“ ir „interpretacijos“, o jokios raudonosios linijos nebuvo peržengtos. Ar tikrai?
Mat paaiškėjo, kad S.Jakeliūnas vis dėlto nusprendė nesustoti ir davė interviu skandalingam prorusiškam veikėjui L.Ragelskiui, kurį vasario 16-ąją policija vėl buvo sulaikiusi dėl mėginimų konfliktuoti su mieste švenčiančiais žmonėmis.
Pusvalandžio trukmės vaizdo interviu S.Jakeliūnas kritikavo Vakarus ir Lietuvą dėl paramos Ukrainai, siūlė į Hagos tribunolą atvesdinti ne tik Rusijos režimo vadeivą V.Putiną, bet ir buvusį JAV prezidentą G.Bushą.
Kandidatas į Vilniaus merus taip pat piktinosi, kad ne tik Lietuvos politikams, bet ir iš Rusijos bėgantiems rusams pateikiamas klausimas apie Krymą. Tai jis pavadino fašizmu.
Vėliau S.Jakeliūnas teisinosi nieko apie L.Ragelskį nežinojęs, tačiau dar atkakliau gynė savo pozicijas ir apeliavo į žodžio laisvę bei demokratiją.
Kažin ar dabar R.Karbauskis irgi manys, kad kažkokia raudonoji linija buvo peržengta, ar ne? Jeigu ir toliau aiškins, kad visa tai tėra laisva nuomonės raiška, partijos pozicija dėl R.Kuncaičio taip pat pakibs ore.
Susidarys įspūdis, kad kas negalima vienam, kitam galima, nes jis – svarbesnis.
Bet kokiu atveju tokie dalykai primena, kad toji visuomenės dalis, kuri laikosi prorusiškų pažiūrų, niekur nedingo, o naujas brutalumo ribas peržengianti Rusijos agresija Ukrainoje jų požiūrio nė kiek nepakeitė.
