„Mes jau išgyvename trečią didelę krizę departamente, bet kiekviena krizė vis labiau sustiprina. (...) Aišku, buvo pasekmių – ir darbuotojai atėjo iki perdegimo ribos, ir kai kuriuose sprendimuose mes turėjome nukelti darbus į antrą vietą, o dėl to prasidėjo vėlavimai“, – taip interviu Eltai praėjusių metų iššūkius ir darbą apibūdino E. Gudzinskaitė.
Kalbėdama apie Ukrainos karo pabėgėlių srautus, E. Gudzinskaitė neslėpė nuostabos – nors buvo įvairių kalbų, esą atvykę karo pabėgėliai Lietuvoje neužsibus, departamentas fiksavo visai kitą realybę. Pasak jos, nuo karo pradžios apie savo išvykimą pranešė vos 5 tūkst. asmenų.
„Dauguma buvo įsitikinę, kad atvyko trumpam ir grįš... Ir visi galvojo, kad karas truks trumpai, bet tikriausiai iliuzijos pradėjo nykti“, – svarstė departamento vadovė bei pažymėjo, kad šiuo metu, artėjant karo metinėms, 60 tūkst. ukrainiečių bus atnaujinti leidimai toliau gyventi Lietuvoje.
Be to, interviu Eltai E. Gudzinskaitė atskleidė ir dar 2021-aisiais prasidėjusios neteisėtos migracijos užkulisius bei papasakojo, kaip vis dar Lietuvoje bandantys įsitvirtinti migrantai prievarta yra išsiunčiami į kilmės šalis.
„Praktiškai taip ir yra – ateina du vyrai mūrai ąžuolai ir, taip sakant, palydi į lėktuvą... Būna išeina gražiai, bet būna kandžiojasi, spjaudosi, spardosi, badosi, kartais tenka ir antrankius uždėti ir apsaugoti pačius pareigūnus. O kartais ir patys save pradeda žaloti, bando persipjauti venas, kad tik sutrukdytų jų išsiuntimą iš šalies“, – pasakojo E. Gudzinskaitė.
Galiausiai Migracijos departamento direktorė įvertino ir nuo gruodžio mėnesio dėl leidimų gyventi Lietuvoje pradėtas vykdyti papildomas apklausas, kuriose teiraujamasi apie asmens požiūrį į karą. Nors palaikantys karą privalo išvykti iš Lietuvos, vis tik E. Gudzinskaitė teigia besistebinti, kiek daug žmonių yra Kremliaus pusėje ir džiaugiasi, kad V. Putino agresiją palaikantys asmenys Lietuvoje nėra priimami.
„Nes užtenka kelių šimtų nuoširdžiai palaikančių Putino režimą, kad jie galėtų Lietuvoje kurstyti neramumus... Tai yra ta penktoji kolona, galinti žmones indoktrinuoti ir galų gale būti priežastimi Rusijai įvesti savo tankus ir ginti savų, kuriuos neva mes čia skriaudžiame“, – pažymėjo E. Gudzinskaitė.
– Šiais metais teko atlaikyti ne vieną iššūkį – neteisėta migracija, Ukrainos karo pabėgėlių antplūdis. Užsiminėte ir apie migracijos departamente atsiradusį darbuotojų trūkumą. Kaip, jūsų nuomone, departamentas atlaikė šių metų krizes?
– Mes jau išgyvename trečią didelę krizę departamente, bet kiekviena krizė vis labiau sustiprina. Aišku, praėjusieji metai buvo ir krizės metai, bet mes labai sėkmingai panaudojome visas 2021-aisiais išmoktas pamokas, kai buvo neteisėtų migrantų antplūdis. Tai mes, kaip departamentas, jau tada išmokome labai staigiai kurti priėmimo, registracijos centrus, staigiai mobilizuoti papildomus resursus, įsteigti darbo vietas... Bet aišku buvo ir pasekmių – ir darbuotojai atėjo iki perdegimo ribos, ir kai kuriuose sprendimuose mes turėjome nukelti darbus į antrą vietą ir dėl to prasidėjo vėlavimai kitose vietose. (...)
– Atlaikėte iššūkius, išmokote pamokas, tad galima sakyti, jog migracijos departamentas šiuo laikotarpiu jau gali atsikvėpti?
– Šį mėnesį keičiame ukrainiečiams leidimus gyventi, kadangi Europos Sąjungos tarybos sprendimu laikinoji apsauga buvo suteikta nuo kovo 4 d. metams. Tai reiškia, kad kovo 4 d. labai dideliam ukrainiečių skaičiui baigsis leidimai galioti ir reikia išduoti naujus. Tai sausį pradėjome ir vasario mėnesį mes tiesiog ariame, kad išduotume, priimtume sprendimus pakeisti leidimus ukrainiečiams gyventi. O kai jau tai padarysime, kovo mėnesį galėsime šiek tiek atsipalaiduoti.
– O kiek yra tokių leidimų, kuriuos reikės atnaujinti?
– Rugpjūčio mėnesį buvo pakeistas įstatymas, kuris leido leidimus gyventi išduoti jau dvejiems metams. Tai reikia imti tą imtį, kurie atvyko iškart po karo iki rugsėjo mėnesio ir jiems leidimą pakeisti turime dabar, o tokių žmonių bent jau ant popieriaus yra apie 60 tūkstančių.
Bet bus kur kas mažiau, nes dalis išvyko, dalis grįžo, dalis į kitas Europos Sąjungos šalis išvyko. Ir kas šiek tiek neramina, kad dabar esame pakeitę virš 25 tūkst. leidimų, tai reiškia, atmetus, tarkim, dalį išvykusiųjų, tai dar 25 tūkst. esančių Lietuvoje dar nėra pateikę prašymo. Tai mes ir su savivaldybėmis šnekame, kad ragintų aplink esančius ukrainiečius teikti prašymus, nes kovo 5 d., kai negalios jų turimas leidimas gyventi, jie visose sistemose bus pažymėti kaip neturintys leidimo gyventi ir negalės gauti visų išmokų, negalės gauti vaistinėse vaistų ir prasidės visos bėdos.
– Užsiminėte ir apie sugrįžtančius į Ukrainą, kurių tikslus skaičius nėra žinomas. Buvo baiminamasi, kad šaltuoju laikotarpiu Ukrainos karo pabėgėlių skaičius ženkliai išaugs. Šiuo metu, orams šylant, ar pastebimas į šalį iš Lietuvos atgal sugrįžtančių ukrainiečių skaičiaus augimas? Ar situacija stabili?
– Ne, kyla klausimas kodėl ir kaip, bet grįžtančių mes praktiškai dabar nefiksuojame. Jei didesnis grįžtančių srautas buvo vasarą, dabar jau tiek nebepraneša. Bet ir atvykstančių padidėjimas nėra ženklus – buvo nukritę iki 50 per dieną, o dabar pakilo iki 70 per dieną.
– O kiek statistiškai sugrįžta žmonių, tarkime, per mėnesį?
– Per visą laiką, kiek mes užfiksavo, tai virš 5 tūkstančių tik pranešė, kad išvyko. Bet svarbu paminėti, kad yra tokių, kurie nepraneša, nes, žiūrint iš to, kiek mes gavome prašymų pakeisti, tikėtina, kad ten keli tūkstančiai yra šiaip tinginiaujantys, bet kažkaip tas tarpas tarp to, kiek turėtų būti ir kiek kreipiasi, yra įtartinai didelis.
– Jei vos virš 5 tūkstančių išvyko, tai reiškia, kad likusieji integruojasi Lietuvoje?
– Dalis taip, ir tarp atvykstančių buvo labai daug kvalifikuotų darbuotojų, savo srities profesionalų, nemažai turinčių po kelis aukštuosius išsilavinimus, bet koją kiša tai, kad nemoka lietuvių kalbos. Ir valstybinė kalbos inspekcija padarė išimtį – leido dvejus metus ukrainiečiams nemokėti lietuvių kalbos tokiu lygmeniu, kokiu reikia, kad jie galėtų dirbti. Tai, svarbu pasakyti, kad išimtis padaryta tik dviem metams ir kitais metais kovo mėnesį išimtis nustos galioti.
– Tai reiškia, kad tarsi yra duoti du metai išmokti lietuvių kalbą arba bent jau kalbos pagrindus.
– Taip. Ir dabar valstybinė kalbos inspekcija yra paruošusi brošiūrą ir priminimą, kad reikia mokytis kalbos ir departamentas padeda platinti tą informaciją ukrainiečiams, kad jie žinotų. O kai išmoks lietuvių kalbą, tada galės dirbti pagal profesiją – kalbame apie gydytojas, psichologes, inžinieres, tai be galo kvalifikuota darbo jėga.
Bet aišku dauguma atvyko labai įsitikinę, kad atvyko trumpam ir grįš. Pasakojo moteris, kad šiaip yra verslininkė, bet pasiryžusi savo rankomis nešioti plytas, kad atstatytų Ukrainą. Ir visi galvojo, kad karas truks trumpai, bet iliuzijos pradėjo nykti, nes dalis grįžo, bet dalis, grįžę į Ukrainą, vėl sugrįžo į Lietuvą.
– Dar kalbant apie ukrainiečius, visai neseniai skelbėte apie sukčius, kurie bandė neteisėtai rinkti informaciją apie Ukrainos karo pabėgėlius, prisidengiant Migracijos departamento vardu. Ar galite plačiau papasakoti?
– Iš pradžių buvo skambučiai, pradėjo skambinėti ir apsimetė Migracijos departamento neva rusakalbių padaliniu, nes jie tik rusiškai kalbėjo. Tai, panašu, kad skambino iš užsienio ir skambino visiems Lietuvos piliečiams, ukrainiečiams ir sakydavo, kad, jei globojate užsienietį, tai turite už jį laiduoti, duokite banko duomenis arba siekdavo gauti informaciją apie bankinius sąskaitų numerius ir panašiai.
O po to, čia jau prieš kelias savaites, grubiai prieš mėnesį, buvo dvi fake (netikros – ELTA) anketos – viena buvo sukurta Migracijos departamento vardu, o po to peršoko ant Ukrainos ambasados. Išsiuntė jau į oficialius savivaldybių, kitų ministerijų, institucijų ir viešbučių elektroninius paštus ir sakė, kad čia Migracijos departamentas, nurodė labai panašų į mūsų adresą ir rinko informaciją apie šaukiamojo amžiaus vyrus. Prašė užpildyti lentelę, kurioje reikėjo išsamių duomenų: vardo, pavardės, gimimo datos, kur gyvena, kontaktų. Ir pripažinta, kad tai – Rusijos tarnybos kibernetinė ataka.
– Ar Lietuvoje buvo greitai sureaguota, ar visgi daug žmonių pateikė prašomus duomenis?
– Buvo keletas organizacijų, kurios informaciją atsiuntė, bet jų labai nedaug. Šiaip labai ir mes aktyviai sureagavome į tą, iškart pasigavo ir žiniasklaida, tai labai plačiai nuskambėjo. Tai pavyko greitai sustabdyti.
– O dabar tokie atvejai nepasikartoja?
– Pasikartojo tik tas antras raundas, kur buvo su Ukrainos ambasada, buvo suklastotas konsulo ambasadoriaus parašas, Šimašiaus sukurta fake paskyra, esą Vilnius sutarė, kad teiks pabėgėlių duomenis. Ir išliko skambučiai, bet čia jau tie skambučiai, kuriuos gauna visi. Bet žmonės yra budresni ir taip neužsikabina.
– O kur, jūsų požiūriu, įmonių, kurios išsiuntė duomenis apie ukrainiečius, informacija gali būti panaudota? Apskritai, kas būtų, jei ši kibernetinė ataka būtų įgyvendinta sėkmingai?
– Jei būtų pavykę masiškai surinkti informaciją, jie būtų turėję absoliučiai gerą informaciją apie ukrainiečius vyrus pabėgėlius nuo karo, kurie gyvena Lietuvoje. Tai čia bet kam galima tokius duomenis panaudoti: tiek šantažuojant artimuosius, kodėl tavo vyras yra Lietuvoje, o ne Ukrainoje, tiek ir provokacijoms renkant papildomus duomenis, toliau pasinaudojant sukčiavimo schema išvilioti bankinius duomenis. Arba duomenis panaudoti kitai kibernetinei atakai. Bet, realiai, jei jie būtų sėkmingai surinkę duomenis, tai būtų turėję milžinišką duomenų bazę, kuria galima bet kam panaudoti. Ir, kitas dalykas, gali būti trukdoma Lietuvos institucijoms skleisti teisingą informaciją, nes skatinamas nepasitikėjimas.
– Pereinant prie kitos temos – neteisėta migracija. Tai turbūt viena didžiausių ir ilgiausiai besitęsiančių krizių. Kokia situacija yra šiuo metu?
– Lyginant su 2021 metais, tai, aišku, ta banga jau nurimo. Ir jei palygintume, kad 2021 metais iš bangos gavome virš 3000 prieglobsčio prašymų, tai praėjusiais metais mes gavome vos virš tūkstančio, o iš jų neteisėtų migrantų buvo vos keli šimtai. (...)
Ir buvo panaikinti judėjimo ribojimai, dauguma neteisėtų migrantų pasinaudojo galimybe išvykti į kitas šalis, bet dalis liko ir jie, kadangi tie, kurie dar nebuvo grąžinti arba išsiųsti, jie teikia pakartotinius prieglobsčio prašymus. Tada pagal įstatymo pakeitimus po metų nuo jų apgyvendinimo Lietuvoje mes pradėjome išdavinėti užsieniečių registravimo pažymėjimus ir juose buvo pažymėta, kad jie neteisėti migrantai ir jie turi teisę dirbti. Tai to skaičiaus, kiek žmonių pasinaudojo tokia teise, aš nežinau, nes čia užimtumo tarnyba skaičiuoja, bet, mano žiniomis, kelios dešimtys užsieniečių pasinaudojo. Bet galų gale jie bus išsiųsti, kas ir įvyko su Nigerijos piliečiais. Taip po to, kaip ir nigeriečių atveju, įvyksta skandalas, neva žmogus netgi dirbo, o jį išsiuntė. Bet taip yra todėl, kad teisė suteikta dirbti tam, kad įprasmintum savo buvimą Lietuvoje, o tai nereiškia, kad neprivalai būti išsiųstas (...).
– Kalbant apie išsiuntimą ir jūsų minėtą Nigerijos atvejį. Institucijos teigė, kad procedūros atliktos teisėtai, nors vienas žmogus paskutinę akimirką gavo galimybę likti Lietuvoje. Vis tik migrantų teises ginantys aktyvistai nepraleido pro akis Migracijos departamento vaidmens ir piktinosi, esą asmenys dar gali skųsti nuosprendį ir, cituoju: „migracijos departamentas žmonių negirdi, įstatymų neskaito. Nerūpi ir Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai“. Kaip jūs vertinate šią kritiką?
– Natūralu, kad kiekvienoje šalyje yra žmogaus teisių gynėjų grupės, kurios turi savų interesų. Bet realiai, žinoma, jų visi kaltinimai yra nepagrįsti, nes mūsų darbas yra visiškai atitinkantis Europos Sąjungos standartus. Ir reikia turėti omenyje, kad išsiųsti į Nigeriją asmenys į Lietuvą atvyko neteisėtai, jie pažeidė įstatymus, jiems buvo sudarytos visos procedūrinės garantijos pasiprašyti prieglobsčio, tą jie ir padarė. Jų prašymai buvo išnagrinėti, priimti neigiami sprendimai, jie apskundė teismui, mes, valstybė, skyrėme nemokamą teisinę pagalbą, kad jie gintų savo interesus teisme. Abiejų instancijų teismai pasakė, kad jų prieglobsčio prašymai nepagrįsti, reiškia, procedūra baigta, jie turi būti išsiųsti.
O ką jie daro – jie toliau nebendradarbiauja, nesutinka išvykti iš Lietuvos ir vienintelis būdas juos išprašyti – tai išsiųsti prievarta. Bet jie vėl pasiprašo prieglobsčio tam, kad sutrukdytų išsiuntimą. Taip ir vertinu – tai piktybinis nebendradarbiavimas, Lietuvos teisinės santvarkos ignoravimas, oportunizmas ir tiesiog mes giname valstybės įstatymus, suderintus su ES ir tarptautine teise.
– Sakote, kad jie yra išsiunčiami prievarta. Teoriškai atrodo suprantama, bet kaip praktiškai vyksta neteisėtų migrantų išsiuntimas į kilmės šalis? Turbūt nėra labai paprastas procesas.
– Valstybės sienos apsaugos tarnyba tą daro, bet praktiškai taip ir yra – ateina du vyrai mūrai ąžuolai pas tą nigerietį ir, taip sakant, palydi į lėktuvą. Reikėtų klausti pasieniečių, bet būna ir kad gražiai, būna ir tenka panaudoti prievartą. Ir, kiek tenka girdėti, nebūtinai apie nigeriečių grupę, bet būna kandžiojasi, spjaudosi, spardosi, badosi, kartais tenka ir antrankius uždėti ir apsaugoti pačius pareigūnus. O kartais ir patys save pradeda žaloti, bando persipjauti venas, kad tik sutrukdytų jų išsiuntimą iš šalies.
– O kiek tokių atvejų fiksuojama? Nebūtinai savęs žalojimo, bet kiek apskritai ieškoma žmonių, kuriuos reikėtų prievarta išsiųsti?
– Jei žiūrėtume išsiuntimo duomenis, tai per metus jų būna nedaug. Pirmenybę visada teikiama savanoriškam grąžinimui, kuris yra su finansine pagalba, kad žmogus oriai savo kojomis išeitų ir nebūtų išneštas. Tai pernai metais savo noru taip gražiai į kitą valstybė iš Lietuvos išvyko 2671, o prievarta buvo išsiųsti 493 asmenys.
– O šiuo metu Lietuvoje ar yra daug likusių ir suprantančių, kad jų dar laukia išsiuntimas?
– Šiai dienai Lietuvoje likę 184. Bet jei yra visos praktinės galimybės išsiųsti, tai, kad žmogus nepasišalintų, pasieniečiai kreipiasi į teismą ir laiko sulaikytą iki to momento, kol galės išsiųsti. Bet, jei teismas neleidžia arba jei yra kitų priežasčių, jie tada ir slepiasi, yra ieškomi. Ir vėl sukasi tokia karuselė, kol pavyksta išsiųsti. (...)
– Apibendrinant neteisėtą migraciją. Vidaus reikalų ministerija ketina pavasarį Seimui teikti apgręžimo politiką įteisinantį įstatymo projektą. Sulaukta kontroversiškų vertinimų ir teigiama, esą tai nesuderina žmogaus teisių ir saugumo. Pavyzdžiui, pasipiktinimo sulaukta tiek dėl minėto Nigerijos atvejo, tiek dėl apgręžimo, tiek dėl pasienyje pasitaikiusios migranto mirties. Kaip jūs tai vertinate? Ar tai tinkamas įrankis ginti Lietuvos interesus?
– Čia sudėtingas klausimas. Žmogaus teisių klausimai yra kontroversiški ir sudėtingi. Bet reikia įvertinti, kad mes gyvename kitose realijose. Ir tie teisės aktai dėl žmogaus teisių, visa prieglobsčio sistema ES, jos ištakos yra iš tų laikų, kai pabėgėliai bėgo nuo karo, maro, bado, nuo tikrų persekiojimų. Ir tuo metu išties pabėgėlis buvo tas, kuris gyveno palapinėje, badaudavo, bet jis džiaugdavosi, kad turi gyvybę. Tokios yra ištakos prieglobsčio teisės.
Bet dabar mes turime pabėgėlius, kurie nebėga nuo karo, bado ar maro, aišku, yra išimčių. Bet didžioji plūstanti masė – tai žmonės, ieškantys geresnio gyvenimo. Galbūt kažkas tuo metu ten neturi darbo, bet neturėti darbo nėra tas pats, kas yra grėsmė mirti nuo bado. Tai didžioji masė turi pinigų susimokėti už padirbtus dokumentus, pasus, padirbtas tapatybes, turi pinigų sumokėti gabentojams, atvežantiems juos į Europą. Tai yra visai kiti migrantai, tai prieš juos turi būti ir priemonės kitokios. Ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat yra pasakę, kad galimybė atvykti į kitą valstybė ir joje apsigyventi nėra prigimtinė teisė. Tai valstybės prerogatyva nustatyti, ką įsileisti su išimtimi prašyti prieglobsčio.
Šia ilga įžanga noriu pasakyti, kad situacija pasikeitė ir reikia kitokių teisės aktų. Mes pamatėme, kad tik atstūmimas padėjo sugrąžinti sienų kontrolę ir suvaldyti tuos srautus. Ir tai turi būti įteisinta ir aiškiai pasakyta, kokiomis sąlygomis turi vykti atstūmimas. Tai vienareikšmiškai to reikia, nes tik tada bus galima įtvirtinti būtinus standartus. (...)
– Pereinant prie dar kitos temos – Rusijos ir Baltarusijos piliečių izoliacija. Dar gruodį įsigaliojo nauja tvarka, kad leidimų gyventi Lietuvoje ar nacionalinių vizų panorusiems Rusijos ir Baltarusijos piliečiams privaloma pildyti specialų klausimyną. Teoriškai panašu, kad sistema turėtų veikti, bet kaip tai praktiškai įgyvendinama?
– Dabar visiems Rusijos, Baltarusijos piliečiams, taip pat ir kitų pilietybių asmenims galime duoti apklausą. Ten prašome išsamiai pasakoti apie savo praeitį, apie ryšį su karinėmis žvalgybos struktūromis, išreikšti savo požiūrį į karą Ukrainoje. Ir išties mane pačią labai nustebino tai, kad sąlyginai daug – kiekvieną dieną gauname nuo 10 iki 20 pasakymų, kad pritaria karui, palaiko tai, kas vyksta Ukrainoje. Tai yra labai netikėta.
Ir, žinoma, tokiems žmonėms neišduodami leidimai gyventi. Yra ir kitų priežasčių – dėl nustatytų ryšių, tada konsultuojamės su trimis tarnybomis – Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Policijos departamentu ir Valstybės saugumo departamentu. Tai išsamiai vertiname pateiktą informaciją ir, jei konstatuoja, kad žmogus kelia grėsmę ar valstybės saugumui, ar viešajai tvarkai, priimamas sprendimas neišduoti leidimo gyventi ir išsiųsti.
Tiksliai kiek tokių sprendimų priimta, pasakyti negaliu. Šios prasidėjo apklausos nuo gruodžio mėnesio ir per dieną nuo 10 iki 20 sprendimų yra priimami neišduoti leidimo gyventi, uždrausti atvykti pagal informaciją, gautą iš klausimyno. Tai didelis skaičius.
– O jei kalbant konkrečiau, ko apklausoje yra klausiama? Ar tik klausimas, kam priklauso Krymas, ar reikia pateikti daugiau detalių?
– Tai visa informacija – aštuoni klausimai apie patį žmogų, jo profesija, patirtis, mokslai, darbas, o du klausimai yra apie karą – kam priklauso Krymas ir kaip vertina Rusijos pradėtą karą. Ir kai kurie bando išvengti, sako, kad apolitiški, kad nedomina tie reikalai, bet, kai esi tokioje situacijoje, vyksta karas, tai tu negali sėdėti ant dviejų kėdžių. Tai mane labai stebina kiek daug žmonių yra Rusijos pusėje.
– O kai prašymai nepriimami arba neišduodami leidimai gyventi, neduodamos vizos, kokia procedūra vyksta toliau?
– Jie gali skųsti teismui, tai bus įdomu, kaip sureaguos teismai, nes tokios situacijos mes niekada neturėjome, mes niekada neturėjome karo tiesiogiai gresiančio mūsų valstybei. Tai pirmieji skundai paduoti teismui, bet dar nepriėjome iki nagrinėjimo. Manau, kad pavasarį jau turėsime pirmuosius sprendimus.
Ir būna atvejų, kai kas nors arba paskambina, arba parašo laišką, oficialiai gauname raštus ir prašymus persvarstyti sprendimą, nes, esą tai ypatingas atvejis, sugalvojama įvairiausių istorijų, kad žmogus norėjo ne tai pasakyti, bet mes to daryti negalime. Tai gali daryti tik teismas. (...)
– Tad kokios būtų jūsų išvados – ar šis mechanizmas veikia?
– Tikrai veikia, nes praėjusiais metais atvejų, kad mes panaikintume leidimą gyventi ar atsisakytume išduoti leidimą gyventi dėl grėsmės valstybės saugumui buvo galima suskaičiuoti ant pirštų. O dabar per savaitę tokie skaičiai, kurie per metus buvo.
Ir tai veikia, nes užtenka vieno žmogaus, kuris gali padaryti labai daug blogų dalykų. Metų pradžioje baltarusių Lietuvoje gyveno beveik 49 tūkst., o Rusijos piliečių metų pradžioje Lietuvoje gyveno beveik 16 tūkst. Tai pagalvokime, tokia masė žmonių... Nes užtenka kelių šimtų nuoširdžiai palaikančių Putino režimą, kad jie galėtų Lietuvoje kurstyti neramumus. Tai yra ta penktoji kolona, galinti žmones indoktrinuoti ir galų gale būti priežastimi Rusijai įvesti savo tankus ir ginti savų, kuriuos neva mes čia skriaudžiame. Tokių bandymų buvo anksčiau, tiek Lietuvoje, tiek Estijoje, kur neleido rusų bendruomenė nugriauti kario paminklo. Tai čia rimti dalykai ir toks klausimynas leidžia bent kažkiek užkirsti kelią bent keliems potencialiems penktosios kolonos palaikytojams.
