Šaltojo karo laikais S.Kudirka savo šuoliu sudrebino visą laisvąjį pasaulį. 1970-ųjų lapkričio 23 dieną jis iš sovietinio žvejybos laivo „Sovetskaja Litva“, kuriame dirbo radistu, peršoko į Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) pakrančių apsaugos katerį „Vigilant“ ir paprašė politinio prieglobsčio. Tuo metu laivų kapitonai ir šalių atstovai sovietų laive pusdienį derėjosi dėl žvejybos plotų.
Laivai, stovėję JAV teritoriniuose vandenyse, buvo vienas prie kito pririšti virvėmis, todėl S.Kudirkai pasitaikė puiki proga pabėgti į laisvąjį pasaulį. Amerika garsėjo tuo, kad pabėgėliams suteikdavo politinį prieglobstį.
„Vigilant“ įgula po lietuvio šuolio sutriko, delsė net 12 valandų, buvo padaryta virtinė biurokratinių klaidų. Laivo kapitonas savarankiškai priimti sprendimo nesiryžo ir puolė skambinti į Vašingtoną ir Bostoną – klausė, ar gali priimti bėglį iš sovietų laivo.
Gavę leidimą pasiimti bėglį sovietų jūreiviai jį smarkiai primušė jau amerikiečių laive, stipriai iki žaizdų surišo virvėmis, užkimšo burną ir amerikiečių valtimi parplukdė į savo laivą.
JAV ir sovietinių pareigūnų veiksmus smerkė didžiausi JAV dienraščiai, JAV lietuviška spauda, televizijos ir radijo stotys, ypač „Amerikos balsas“, vyko protesto demonstracijos.
Ilgą laiką S.Kudirka buvo kovos dėl Lietuvos laisvės simbolis. 1971 m. gegužės mėn. nuteistas 10 m. kalėti. Kalėjo Pskove, Mordovijos lageriuose. Jo motinai, gimusiai JAV, atgavusiai šios šalies pilietybę, JAV administracijos pastangomis 1974 m. iš kalėjimo išleistas, su šeima išvyko į JAV. Dalyvavo JAV lietuvių organizacijų veikloje, skaitė paskaitas apie komunistinį režimą Sovietų sąjungoje. Lietuvai 1990 m. atkūrus nepriklausomybę 2007 m. grįžo į Lietuvą.
2021-ųjų rudenį „Lietuvos rytui“ S.Kudirka davė išskirtinį interviu, kuriame dar kartą papasakojo įspūdingą savo gyvenimo istoriją ir nestokojo jį nuolat lydėjusio humoro jausmo.
„Pasidariau perekšlė višta. Žvelgiu į ateitį, bet nematau nieko, rupūčke! Saulėlydis. Viena vertus, gerai, kad išeiname ten, iš kur negrįžtama. Kita vertus, labai liūdna, jog nieko nebuvo galima padaryti, kad ši diena būtų geresnė. Nesutariame – mūsų tauta labai keista. Visi norime, kad būtų gerai, o išeina kuprotai“, – kalbėjo S.Kudirka.
Kviečiame paskaityti pokalbį su S.Kudirka.
– Jūs turite dvigubą pilietybę – Amerikos ir Lietuvos?
– Taip. Kai grįžau, reikėjo prisiekti Lietuvai, kad gaučiau pilietybę.
– Kaip susiklostė jūsų motinos gyvenimas?
– Mamytė nebuvo ištekėjusi, kai aš gimiau. Įsivaizduojate, kiek vargo jai dėl to buvo tais laikais? Ji graužėsi, sielojosi, o tai persidavė ir man, vaikui. Įsivaizduojate, kai po viso to jai reikėjo eiti į bažnyčią ir klauptis prie altoriaus, – ten pakrapina, kad nuodėmė praeitų. O juk Jėzus Kristus sakė: eikite ir dauginkitės, užpildykite šią žemę. Bet ji padarė nuodėmę, kad pagimdė mane.
Jeigu aš esu vyras, o ne kuilys, jeigu suvedžiojau mergaitę, ją imu į žmonas. Bet tas nuspūdino šalin. O paskui man teko daug iškentėti. Nuolat girdėjau: ką tu su juo šneki? Jis – mergvaikis. O kaip tu, mažas kūdikėlis, jautiesi, mažai kam rūpėjo. Dabar jis (Simo tėvas. – Red.) guli kapinių patvoryje Griškabūdyje. Mamytė guli kitoje kapinių pusėje. Aš buvau labai įnirtęs.
Bet dabar praeidamas pro jo kapą nebejaučiu pykčio, nes aš irgi tose kapinėse netrukus atgulsiu, tai kam pykti? O nežinia, kaip ten mane sutiks. Mano pabaiga bus nekokia.
– Bet mes nė vienas nežinome, kokia bus mūsų pabaiga. Ar esate bendravęs su savo tėvu?
– Ne. Kartą jis stovėjo šalia manęs. Aš žinojau, kas jis yra. 1942 metais mamytė ištekėjo. Aš jau buvau paaugęs.
Sūnui – kryžiaus keliai
Kudirkos užaugino du vaikus – dukrą Lolitą (61 m.) ir sūnų Evaldą (55 m.), kurie liko gyventi Amerikoje.
„Kodėl aš bėgau? Mes gyvenome terore. Viskas buvo kruvina. Viskas buvo Sibiras“, – kalbėjo garsusis bėglys S.Kudirka, šiuo metu ramiai gyvenantis Pilviškiuose. Tėvas rodė jų fotografijas, dukros vestuves, gyrė žentą. Ir dukra, ir žentas dirbo skrydžių kompanijoje „United Airlines“.
„Va, Loliukės sūnus Nicolas, fantastiškas vaikas. Evaldas buvo vedęs amerikietę, bet viskas nuėjo šuniui ant uodegos. Evaldas vaikų neturi. Dėkui Dievui, kad neturi. O čia Genutė, vargšė Genutė, kai nusileidome Amerikoje. O čia nuotrauka iš Santa Monikos, Kalifornijos. Iš pradžių gyvenome Niujorke. Bet paskui dangoraižiai mums trukdė gyventi. Dangoraižiai nesitraukė, tai Simas pasitraukė“, – juokavo S.Kudirka.
– Ar Evaldas atvažiuoja jūsų aplankyti?
– Ne. Jis negali atvažiuoti. Ne aš draudžiu, Amerika draudžia. Jis buvo chuliganėlis. Man gaila jo, jis labai geras vaikas. Bet jis prisidirbo. Ką emigrantas, nemokantis kalbos, gali dirbti, kokią vietą užimti Niujorke? Paprastą. Šluotelė į rankas ir valai šuniukų trąšas. O kartais ir dvikojų trąšas.
Mano draugas klausė: Simeli, kuo tu dirbi? Ką judu su žmona darote? Plauname laiptus, taisome stogą, žolę pjauname, laistome. Simeli, sako, tai kiemsargiai jūs. Taip ir atsisėdau. Evaldas nežinojo, ko jis nori. Draugavo su karininko sūnumi, o tas ir aiškino: tu tėvo neklausyk, jis kvailas, angliškai nemoka, ant tavęs rėkia, jeigu tik plekštelės per užpakalį, pasiskųsk, ir jis bus sulaikytas.
Evaldui nedaug trūko, kad būtų išsiųstas iš JAV. Bet ten liko, dėkui Dievui. Susitvarkė, turi savo kompaniją, namą, gerai uždirba. Bet iki tol kryžiaus kelius nuėjo.
Motina grįžtančių nesulaukė
Antrame namo aukšte – apsčiai vietos: du miegamieji, nemažas vonios kambarys. Ir vėl – lentynos su knygomis.
Į S.Kudirką jo artimieji žvelgia iš fotografijų. Viduryje – Simo motina su jo vaikais Lolita ir Evaldu.
„Taip, visas namas man priklauso. O kas bus, kai reikės numirti, rupūčke? Sako, kad nieko negali su savimi pasiimti. Nežinia, ką reikės daryti. Eina sau...“ – svarstė S.Kudirka.
– Ar motina sulaukė judviejų su Genute sugrįžimo į Lietuvą?
– Ne. Mamytė jau vienus metus smėlyje buvo. Iš Amerikos į Lietuvą ji grįžo 1997-aisiais, dešimt metų anksčiau nei mudu su Genute. Grįžusi ji neturėjo kur gyventi. Glaudėsi pas mano pusseserę Klaipėdoje. Savo būstą buvo išnuomojusi, spaudė kapeiką, gyveno sode, tame namuke vietos labai mažai buvo, tai mamytė vargo baisiausiai. Tiek man suspaudė širdį, Jėzus Marija.
Kiekvienais metais parvažiuodavau pas mamytę. Galvojau, grįšime su Genute, tai mudu ir mamytė gyvensime šiame name.
– Ar dar buvote nuvažiavęs į Ameriką? Ar tik dėl filmo „Šuolis“ prieš kelerius metus vykote?
– Dėl to filmo. Dar ketinau pasilikti ir užsidirbti, rupūčke. Prabuvau Amerikoje pusę metų.
– Ar pavyko užsidirbti? Juk jums tada buvo apie 85 metus.
– Pavyko. Mano darbas buvo landžioti kaip kurmiui ir kaišioti interneto bei telefono kabelius. Man mokėjo 20 dolerių už valandą.
Saugumiečiai daužė, spardė
– Grįžkime pusšimtį metų į praeitį. Sovietų valdžia, represijos jus taip sukrėtė, kad nutarėte bėgti į Ameriką? Dėl to šokote į tą amerikiečių laivą?
– Žinoma, kad sukrėtė. Nedavė žmonėms atsitiesti. (S.Kudirka kelis kartus trenkė sau į galvą.) Va, tokiu būdu Griškabūdžio KGB su manimi kalbėjo. Kodėl iš namų išbėgau? Kodėl toliau nėjau į gimnaziją? Todėl, kad nebuvo galima, – aš turėjau šnipinėti Vytelio (patėvio brolio. – Red.) mamytę, sakyti, kad jis grįžtų iš miško ir viskas jam bus gerai.
Turėjau šnipinėti klasės draugus, kaimynus. Saugumiečiai mane daužė, spardė. Kodėl aš bėgau? Mes gyvenome terore – nesvarbu, ar carinis, ar bolševikinis. Tai buvo kruvina. Viskas buvo kruvina. Viskas buvo Sibiras. O šitie (valdžios žmonės. – Red.) ar buvo kalėjime? Jie gyveno puikiai. Čia ir yra skirtumas.
– Labai nusivylėte amerikiečiais, kai tie leido rusams savo laive jus daužyti ir parsigabenti atgal?
– Čia kaip apvaizdos pirštas. Bėgau nuo vilko, užbėgau ant meškos. Man buvo šokas. O kam pasiskųsi? Viešpats Dievas aukštai. Pirštų nelaužė, adatomis nesmaigstė.
– Kodėl kapitonas savarankiškai nepriėmė sprendimo jūsų neatiduoti sovietams? Juk aukščiausioji laivyno galva – admirolas – sirgo.
– Aš jo nekaltinu. Tai jūs galite visur eiti – ir į Seimą, ir pas prezidentą. O ten yra kodas. Be leidimo tu negali kreiptis. Kai aš peršokau, buvo lapkričio 23 diena – kalakutų diena. Amerikiečiai valgė kalakutą. Laivo kapitonas Ralphas Eustisas kreipėsi į vieną savo viršininkų. Aš negaliu padėti, kreipkis į admirolo pavaduotoją F.Browną.
F.Brownas sako: žinai, aš negaliu. Aš paklausiu admirolo W.B.Elliso. Admirolas sako: man sloga ir apskritai rusai – ne žvėrys, atiduokit jiems, ir viskas. Ir atidavė. Atsidūriau Mordovijoje, lageryje Nr.3. Atsėdėjau trejus metus ir devynis mėnesius. Mamytė visą laiką kovojo, kad mane ištrauktų iš lagerio. Skambindavo iš Griškabūdžio pašto į Ameriką. Mane vadino... Trauk jį perkūnai, neatsimenu.
Sakydavo – jis labai dėkoja ir siunčia linkėjimų. Viskas užkoduota, nes su berete ant galvos pokalbio klausosi KGB. Atrodo, kad aš buvau tarsi koks diplomatas. Bet aš tame rusų laive buvau radistas! Ir ten, Griškabūdyje, reikėjo pastatyti žmogų iš KGB. Šlykštu. Bet tokia buvo sistema.
– Kad išleistų iš lagerio, jūsų likimą sprendė net du Amerikos prezidentai – Richardas Nixonas ir Geraldas Fordas. Pastarasis neseniai buvo tapęs Amerikos prezidentu, jis skambino Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui.
– Labai padėjo valstybės sekretorius Henry Kissingeris. Jis sutvarkė visą tą reikalą. Tada G.Fordas skambino L.Brežnevui ir prašė, kad mane išleistų iš lagerio. Ir L.Brežnevas mane atidavė.
– Ar žmonos Genutės netampė saugumiečiai, kai jūs buvote grąžintas Sovietų Sąjungai?
– Ją vis spaudė skirtis su manimi.
Žmona nepriekaištavo – kodėl su žmona nutarėte sugrįžti į Lietuvą?
– O kur dingti? Čia ir mano gimtinė, ir Genutės. Ten gyvendami sulaukėme pensijos. Ką darydavo raiteliai su nusenusiais arkliais? Nušaudavo. Mes irgi nusenome, Genutei pradėjo ryškėti ligos simptomai. Ji mirė nuo tos ligos, kurią Šventasis Tėvas, lenkas Jonas Paulius, turėjo, – nuo Parkinsono. Baisi liga. Baisi! Vargšė mano Genelė. Na, nieko negali padaryti – toks likimas.
Ji niekada man nepriekaištavo: ką tu, rupūže, padarei? Niekada nepriekaištavo man. Buvo sunkių momentų. Darbas buvo nelengvas. Mes turėjome 40 vietų, aplink kurias reikėjo gyvatvorę nupjauti, lapus nupūsti, sušluoti, žolę nupjauti, palaistyti, laiptus nuplauti, – toks buvo mūsų darbas. Niekada Genužė, niekada nesakė dėl to blogo žodžio.
– Ir dėl to, kad peršokote į amerikiečių laivą ir planavote pabėgti į Ameriką, nieko nesakė?
– Ji liko viena su dviem vaikais, jai buvo labai sunku. Padaryta – tai padaryta. Viskas. Aš tupiu lageryje, ką ji gali sakyti?
– Kaip į jūsų grįžimą reagavo Pilviškių žmonės?
– Niekaip nereagavo. Žmonės mėgsta dolerius, o ne svoločius, kurie grįžta. Geri žmonės nebėga.
– Ar jūs bendraujate su kaimynais?
– Labai mažai. Pasilabinu. Ir kai vienam atvėriau dūšią, paskui kitam, tai ciku-ciku pas mane grįžo tos kalbos. Ir man sako geras žmogus: „Uždaryk armoniką.“ Ir uždariau.
Niujorke pirko darbą
– Kai nuvažiavote filmuotis į Ameriką, šokti į „Vigilant“ katerį jau neprireikė – virvinėmis kopėčiomis užsikabarojote į jį, pamatėte namą, kuriame gyvenote Niujorke. Kokie jausmai atgimė, kokie prisiminimai sugrįžo?
– Negaliu sakyti, kad buvo graudu. Aš esu dabar negrąžinamas, nes aš jau – Amerikos pilietis. O jei čia ir grąžins, čia – Lietuva. Tas pakrančių sargybos laivas perdarytas. Pakelti turėklai, o jie man buvo iki pilvo. Tada jie žiūrėjo, kad rusai neįplauktų. Paskui gaudė narkotikų prekeivius – sukiojosi Meksikos įlankoje ir stebėjo su naktiniais žiūronais.
Tų jūreivių, kurie dirbo tada, jau nebuvo, kapitonas – naujas.
– Kai išleistas iš kalėjimo atskridote į Ameriką, ten kilo didžiulis sujudimas – jus filmavo, ėmė interviu.
– Populiarus buvau pasiutusiai. Amerikiečiai suaukojo daug pinigų – 110 tūkstančių dolerių sumetė gyvenimo pradžiai. Mes apsigyvenome pas geradarius Gražiną ir Rolandą Paegle. Kai nusileidome oro uoste, jie mus paėmė pas save į Naująjį Džersį. Pas juos pragyvenome daugiau nei pusę metų. Tada mus atvežė į Niujorką, ten apsistojome latvių kultūros centre.
Vis pasakojome, koks gyvenimas už geležinės uždangos. Mano tikslas buvo skleisti žinią ir išgelbėti politinius kalinius. Rinkome parašus ir siuntėme Šventajam Tėvui. Sovietų Sąjungoje – braukšt, areštavo Sergejų Kovaliovą. Kadangi jis užstojo Katalikų bažnyčią, mūsų pareiga buvo užstoti jį. Nebuvo laiko sau – nuolat vykau į susitikimus, mitingus. Lankiausi Venesueloje, Kolumbijoje, Argentinoje, Brazilijoje. Kai atvažiavome į Niujorką, ėmėme ieškoti darbo.
Nebuvo protingų žmonių, kurie pasakytų: Simai, nulipk nuo tų laurų, nes baigsis pinigai, turėsi špygą kišenėje ir ją grauši. Mus reikėjo įtaisyti dirbti vadybininkais. Apie tai nebuvo pagalvota. Pirkome namą Niujorke drauge su kitu Amerikos lietuviu už 70 tūkstančių dolerių. Tas namas – septynių aukštų. Pavargėliai jame gyveno, ir mes – apačioje.
Mes pirkome darbą, o ne namą, dūšia. Jame – 64 butai. Kiekviename – sugedęs čiaupas, vanduo laša. Ir mes viską prižiūrėjome. Nieko nemokėjome – išmokome viską. Per metus išdažėme bene 26 butus. Dirbome kaip šunys. Genutė didvyriškai tempė tą jungą.
