„Skaitymai“ – vis labiau populiari Lietuvos istorijoje ryškių asmenybių užrašytų ar pačių parašytų minčių, pažiūrų, aptarimo forma. Ypač, kai yra ką aptarti. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija ir Romualdo Ozolo paramos fondas 2022 m. išleido „Romualdas Ozolas , Rinktiniai raštai III, Politinė filosofija ir publicistika“ (687 p.).
Ankstesni du tomai, Filosofijos istorija ir Filosofija ir kultūra – tokios pat apimties. Papildžius į „raštus“ nepatekusiais anksčiau išleistais, kūriniais, o ir tuo, kas dar tebeglūdi R.Ozolo archyve, iškyla natūralus klausimas – kada žmogus nerašė.
Lietuvos valstybės atkūrimo Sąjūdžio liudininkų akimis, pertraukomis nerašantis R.Ozolas kalbėjo mitinguose, susitikimuose visoje Lietuvoje su žmonėmis, kartais net perpildytose salėse, ar organizuodamas tai, kas ir atvedė į Kovo 11-ąją, o ir po to, jo paties žodžiais, kai grūmėsi žodžiu ir raštu už savo kelis dešimtmečius kurtą Lietuvos ateities viziją.
Įspūdinga intelektualinės ir praktinės veiklos istorija. Drauge su dramatiškomis gyvenimo aplinkybėmis. Šiaip jau filosofai nedažnai užsiima publicistika ar tekančios politikos komentarais, juo labiau stengiantis užkirsti kelią „neprotingiems sprendimams“. Iš man labiau žinomų ne Lietuvoje filosofų-publicistų, išgyvenančių dėl krašto ir valstybės likimo, prilyginčiau ispanų filosofui Jose Ortegai y Gasetui (1883–1955 m.).
R.Ozolo įtaka Sąjūdžiui, ypač jo aktyviajai, organizuotis norinčiai, daliai buvo didelė. Jis buvo įsitikinęs, kad norint, kad Sąjūdis nebūtų išsklaidytas kaip maištininkų prieš sistemą būrys, jis privalo turėti organizacinę, nebūtinai griežtai centralizuotą, struktūrą, kuri užklotų visą Lietuvos teritoriją, turėtų aiškią programą, kurioje suderinti konkretūs klausimai su bendranacionaliniais tikslais.
R.Ozolas nemanė, kad Sąjūdis turėtų virsti partija, greta kurios dar iki lemtingų šalies istorijai sprendimų staiga išdygtų valdžios organizuota partija su priešingais tikslais. Primygtinai siūlė įtraukti į Sąjūdį atsiskyrusią nuo „platformos“ Lietuvos komunistų partiją, gabius administratorius ir visų rūšių specialistus.
Sąjūdžio Seimo ir jo tarybos adaptuotas R.Ozolo planas pasiteisino, Sąjūdis įgijo jėgą, išaugusią į politinę valią, parlamentiniu keliu, ne jėga, paskelbiant svarbiausią sprendimą. Jėga beliko tik „platformai“. Kuo ji baigėsi – žinome.
Jeigu R.Ozolas būtų tapęs naujai išrinktos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, rezultatas būtų tas pats, kaip ir vadovaujant Vytautui Landsbergiui.
Netgi nenusikeltų į vėlesnes dienas, negu įvyko Kovo 11-oji. Dar kelios savaitės prieš svarbųjį balsavimą vyko jau išrinktų nuo Sąjūdžio deputatų diskusijų sambūris, kėlęs įvairius galimos tuo metu dar Michailo Gorbačiovo vadovaujamos mirštančios imperijos reagavimo scenarijus.
Prieš pat lemiamą apsisprendimo metą į „sambūrį“ atėjo R.Ozolas ir Kazimiera Prunskienė ir beveik ultymatyviai pareiškė baigti diskusijas ir ruoštis balsavimui už Nepriklausomybės atkūrimą.
Emociškai suvienyti istorinio sprendimo ir apgintos Sausio 13-osios, politikai, visuomenėje žinomi žmonės, mokslininkai, menininkai, pagaliau – visi aktyvūs nepriklausomybės atkūrimo dalyviai nemaža dalimi sutarė ir dėl tolesnio valstybės kelio. Demokratinių pertvarkų blokas, perimtas iš senas demokratines tradicijas turinčių valstybių, ryškesnių ginčų nekėlė, Konstitucijos rengimas, be nedidelių ginčų, nebuvo skausmingas.
Aistras kėlė reformos ekonominiame gyvenime, kad ir ne gigantiško socialistinio turto likimas, permainų revoliucinės formos, iškart nuskurdinusios nemažą dalį gyventojų, ateities Lietuvos kryptis. Nors Lietuvoje buvo būrys aukštos kvalifikacijos ekonomistų ir socialinių mokslų atstovų, sutelktų diskusijų dėl reformų strategijos nevyko. Tai kas vyko politikai vadino „laukiniu kapitalizmu“ ir vis dėlto patys jame noriai dalyvavo.
Abejose Sąjūdžio programose buvo skelbiamas Lietuvos neutralitetas, tačiau buvo aišku, jog poziciją reikia keisti ir ieškoti sąjungininkų. Vis dažniau pradėta kalbėti apie narystę NATO. Ne „šoko terapijos“ reformoms reikėjo dalykinės ir finansinės paramos. Viltis – iš ekonominės bendrijos besiformuojanti Europos Sąjunga su įvairaus parėmimo galimybėmis. Tuo keliu Lietuva ir pradėjo sukti.
R.Ozolas buvo beveik vienintelis iš ano meto man žinomų politikų kalbėjęs ir rašęs streteginiais, geopolitiniais klausimais. Deja, kas kalbėta, ne visada išgirsta, o kas parašyta – dar rečiau suprasta.
R.Ozolo įsitikinimu, išsivadavusi iš okupacijos Lietuva neturėtų stoti į jokią kitą,tegu ir demokratinę, sąjungą, kad neatsidurtų, jei ne karinės, tai ekonominės galios padu. Lietuva – tai savo pačių atkurta, visiškai savarankiška, save aprūpinanti nacionalinė/tautinė valstybė.
Dar 1989 m. aiškino savo rinkėjams Šiauliuose: „Kokie dabar yra svarbiausi mūsų veiklos tikslai? Tai: 1) stipri lietuvių tauta; 2) sveika Lietuvos gamta; 3) savarankiška Lietuvos valstybė; 4) demokratinė savivalda; 5) pajėgi ekonomika; 6) socialinis teisingumas; 7) asmeninė kiekvieno žmogaus laisvė. (iš str. „Svarbiausi atgimimo darbai“).
Stiprią lietuvių tautą R.Ozolas siejo su lietuviškos kultūros tąsa ir jos plėtojimu pradedant nauja švietimo sistema. Ir žodžiu, ir raštu R.Ozolas visada pabrėžė teigiamą nacionalizmo reikšmę, kaip natūralią žmogiškos prigimties sklaidą, valstybės stabilumo pamatą.
Šiaip jau R.Ozolo dėstomos mintys visiškai telpa Europos Sąjungos vertybių skalėje, ir vis dėlto, ES integracijoje, federacijoje jis matė Lietuvai „išnykimo“ pavojų. Šių eilučių autoriui kartą taip sakė: Europos Sąjunga verčiasi į imperiją, o mes, Lietuva, būsime tik Lenkijos provincija. Ir tuo pačiu vylėsi: jeigu jau pakliuvome į ES tautų ir valstybių malimo malūną, tai bent pakovokime, kad ES būtų tik visiškai savarankiškų nacionalinių valstybių sąjunga.
Galima sutikti, galima ginčytis su R.Ozolo mintimis, tačiau ES intelektualiniuose sluoksniuose jis nėra vienišas ir į ryškaus ne tik Sąjūdžio, bet ir Lietuvos valstybės veikėjo nuogastavimus bei jo Lietuvos ateities projektus verta įsiklausyti, o kas parašyta, dar kartą perskaityti.
