Nuo 2020-ųjų Kaune kasmet žuvo bent po vieną žmogų, kurie ėjo per reguliuojamą pėsčiųjų perėją degant raudonam šviesoforo signalui.
Tokiais atvejais rankos nusvyra tiek policijos pareigūnams, tiek savivaldybės saugaus eismo specialistams, kurių pastangomis per pastarąjį dešimtmetį skirta įspūdingų investicijų pėsčiųjų perėjoms atnaujinti.
Jose sustatyti šviesą atspindintys kelio ženklai, įrengtas ryškus apšvietimas, prieigos pažymėtos dėmesį atkreipiančiais rombais ant asfalto dangos. Pastarieji iš pradžių kėlė gausybę kalbų ir abejonių, tačiau tikrai nepakenkė.
Dar keisčiau, kad nereguliuojamose perėjose kauniečiai elgiasi gerokai atsargiau, – per kelis pastaruosius metus jose nė karto nefiksuota tragiškų nutikimų.
Jeigu žmogus niekieno neverčiamas pats bėga per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui, nėra jokių priemonių, kaip jį sudrausminti ar dar labiau apsaugoti.
Galima tik spėlioti, kad jis neskiria spalvų arba sąmoningai nusprendė užbaigti žemiškąją kelionę.
Keisčiausia, kad taip elgiasi ne energijos perteklių jaučiantys jaunuoliai, kurių vairuojami galingi automobiliai kartais kelia šiurpą praeiviams, o garbaus amžiaus kauniečiai, kuriems visiškai nedera lengvabūdiškas elgesys. Išties prastas pavyzdys jaunimui.
Tą patį galima patirti ir apsilankius prie prieš du mėnesius pradėto remontuoti Trijų mergelių tilto, jungiančio Biržiškų gatvę su Panemunės šilu.
Tilto prieigas juosia tvoros, pastatyti įspėjamieji ženklai, tačiau kai kuriems praeiviams tai nedaro jokio įspūdžio – remontuojamu tiltu vaikšto tiek jaunos poros, tiek solidaus amžiaus kauniečiai.
Įsitikinti tokiu reiškiniu nesunku – pasnigus rytais puikiai matyti sniege įspausti žmonių pėdsakai. Juos tikrai palieka ne statybininkai, nes naktimis darbai nevyksta.
Jeigu remontuojamu tiltu tektų pasinaudoti gelbėjant žmogų, tokį žingsnį būtų galima pateisinti, tačiau kauniečių poreikiai paprastesni – jie tiesiog nori įprastu būdu greitai pasiekti mėgstamą pasivaikščiojimų vietą Panemunėje.
Miesto valdžia kartu su rangovais jau svarsto, kaip sutramdyti nedrausmingus pėsčiuosius, nes įvykus nelaimei visi drąsuoliai garsiausiai šauktų, neva perėjimas nebuvo patikimai uždarytas, trūko aiškių perspėjimų apie pavojų arba jie buvo sunkiai matomoje vietoje.
Paprasčiau kalbant – kaltas visas pasaulis, tik ne taisyklių nepaisantys žmonės.
Panašūs vertinimai skambėjo prieš porą dešimtmečių, kai vienas po kito nukrito ir žuvo keli jaunuoliai, sumanę pasimėgauti Kauno vaizdais nuo viršutinių apleisto „Britanikos“ viešbučio aukštų.
Pastato savininkai buvo kaltinami, neva jie tinkamai nesirūpina savo turtu ir neužkerta kelio pašaliniams žmonėms pakliūti į jo teritoriją.
Žinoma, šis vaiduoklis nepuošia miesto ir sklypą juosianti tvora tąkart tikrai buvo skylėta, tačiau kas liepė ropštis į pavojingo statinio viršų?
Galbūt net neverta stebėtis tokiais jaunuolių poelgiais, mat jiems visiškai nevykusį pavyzdį rodo žinomi ir patyrę žmonės.
Kauniečiai taip pat puikiai prisimena, kaip 60 metų jubiliejų pernai liepą paminėjo žinomas Kauno advokatas, aktyvus visuomenės veikėjas S.Dambrauskas – anksti ryte jis užlipo ant pačiame miesto centre stovinčio krano strėlės ir jos gale iškėlė Lietuvos ir Ukrainos vėliavas.
Šiuo neįprastu žygiu kaunietis išreiškė paramą nuo karo kenčiančiai Ukrainai. Teisininkas pripažino žinantis, kad tai nelegalus žingsnis, tačiau esą ir rusai, pamindami bet kokį žmogiškumą, vykdo karą Ukrainoje.
Tokiu būdu drąsuolis pasiuntė žinią gyventojams, kad, prisidengus kilniu tikslu ar gražiu noru, galima nepaisyti įstatymų ir kitų visuotinai taikomų taisyklių.
Apeliuodamas į šią istoriją bet kuris draudžiamoje vietoje gatvę kertantis pėsčiasis gali aršiai draskyti akis – esą tai tik smulkmena. Ir jis bus teisus.
