Tai, kad prokuratūra tai padarė tik daugiau, nei po savaitės po skandalo pradžios, atrodė keistokai. Tačiau pati gereralinė prokurorė Nida Grunskienė aiškino, jog taip atsitiko paprasčiausiai dėl to, kad užtruko bendravimas su įtariamuoju ir jo pasirengimas gynybai.
Bet kokiu atveju, šie įtarimai – blogiausia, kas galėjo ištikti tiek buvusį politiką, tiek partiją, kurios frakcijai jis priklausė, tiek ir visą parlamentą.
Prokurorai paskelbė, jog K.Bartoševičius įtariams mažausiai keturių nepilnamečių ir mažamečių prievartavimu, jam būnant Seimo nariu.
Taigi, daugelio viltys, kad tiriami nusikaltimai, galėję įvykti dar gerokai prieš tai, kai K.Bartoševičius atsirado Seime ir apskritai politikoje, sudužo į šipulius.
Visų akys ir vėl krypo į konservatorius, kurie raitėsi komunikacijos konvulsijose. Jei praėjusią savaitę jie ilgai blaškėsi, apskritai nesugebėdami suformuluoti partijos pozicijos, tai dabar niekaip „neatsiminė“ atsakymo į paprastą, tačiau iki maksimumo užaštrėjusį klausimą – kas konkrečiai į partijos draugiją atvedė šį asmenį?
Jų atsakymus galima reziumuoti maždaug taip: kažkaip užsuko, eidamas pro šalį, ir pasiliko.
Suprantama, kad girdint tokius aiškinimus, daugeliui, net ir besistengiantiems laikytis neutralesnės pozicijos, vis tamsiau atrodo tiek pats įtariamasis, tiek ir partija.
Nei pimąjam, nei pastarąjai nepadeda ir tyruose skambantys teisės ekspertų perspėjimai ir priminimai, kad tai, ką matome ir girdime, yra tik pati istorijos pradžia, be to, šioje šalyje vis dar turėtų galioti ir nekaltumo prezumpcija.
Taigi, toji prezumpcija – ant vienos svarstyklių lėkštės, kartu su teisėsaugos tyrimo sklandumu ir nepriklausomumu, kitų bylos dalyvių privatumo ir interesų apsauga. Ant kitos – pagunda išnaudoti padėtį savo politiniams interesams, visą procesą maksimaliai politizuojant.
Į kurią pusę šioje kryžkelėje, kilus galimos pedofilijos Seime skandalui, pasuko mūsų pagrindiniai politikai ir politinės jėgos?
Šiam skandalui sprogus praėjusią savaitę, visi, suprantama, laukė ir prezidento žodžio. Šalies vadovas detaliau apie tai pagaliau pasisakė šios savaitės pradžioje, davęs interviu LRT.
Nors jo pasisakymas šiuo klausimu buvo gana trumpas, tačiau sukėlė apsčiai triukšmo. Garsiausiai nuskambėjo mažausiai du jo teiginiai. Viena, prezidento padūsavimas, jog, stovėdamas Sajūdžio mitinguose, neįsivazdavo, kad po trisdešimties metų Lietuvoje dėsis tokie dalykai.
Be to, Gitanas Nausėda prognozavo, jog skandalo šešėlis dabar nenuvejamai persekios visą konservatorių partiją.
Šios partijos, kurios Seimo frakcijai priklausė įtariamas pedofilija K.Bartoševičius, atstovai bei rėmėjai ėmė varžytis, kas aštriau pajuoks G.Nausėdos padejavimą, jog jis mitingavo ne už tokią Sodomą ir Gomorą.
Tačiau apsčiai kritikos G.Nausėdai pažėrė ir ekspertai bei tie, kurie nepriklauso jo priešų bei dešiniųjų draugų būriui. Pagrindinė jų kritikos mintis – taip tokiu klausimu dera kalbėti, pavyzdžiui, kunigui iš sakyklos, bet ne pareigas einančiam šalies vadovui, kuris negali kurstyti aistrų bei emocijų.
Apie tai, kad politiniu požiūriu ši istorija jau smogė konservatoriams ir persekios juos dar ilgą laiką tapogi labiau tinka kalbėti politikos ekspertams ar tiesioginių politinų peštynių parlamente dalyviams, bet ne šalies vadovui.
Antra vertus, čia pat prezidentas kartojo, jog nereikia skubėti teisti ir jis pats nenori teikti jokių „vertinimų“, tačiau, trečia vertus, ir vėl nuogąstavo, jog sutepta visa politinė sistema, K.Bartoševičiaus pasiaiškinimais sunku patikėti, o prokuratūra viską išpaišė „ne iš tuščio lapo“.
Taigi, galima konstatuoti, kad prezidentui nepavyko išlaviruoti tarp piktdžiugiško noro pasinaudoti proga sumurkdyti politinius priešus ir prievolės nekurstyti aistrų bei išlaikyti neutralumą.
Apskritai, daugeliui susidarė įspūdis, kad G.Nausėda, atsakinėdamas į tokį klausimą, eilinį kartą improvizavo ar kalbėjo tai, ką norėjo tik jis pats, visą savo patarėjų komunikacijai pulką palikęs apgailėtinoje nuošalėje.
Tuo tarpu pagrindinės opozicinės jėgos ir jų politikai su savo liežuviais elgėsi dar laisviau, nei prezidentas. Tragikomiškiausia, jog jie jais pliekė ne tik valdančiuosius, bet ir vieni kitus.
Opozicija ne mažiau kietai, nei į konservatorius, ėmė kibti į pačią Seimo pirmininkę, Liberalų sąjūdžio lyderę Viktoriją Čmilytę-Nielsen.
Esą būtent ji galėjo nutekinti žinias apie ikiteisminį tyrimą K.Bartoševičiui, kai šis dar viešėjo Čilėje bei rengėsi kelionei į Indiją. Mat K.Bartoševičius apie pasitraukimą iš Seimo Vyriausiajai rinkimų komisijai pranešė tą pačią dieną, kai generalinė prokurorė V.Čmilytę-Nielsen informavo, jog ketina kreiptis į Seimą dėl vieno iš parlamentarų.
Tiek Seimo pirmininkė, tiek N.Grunskienė pabrėžė, jog parlamento vadovei buvo pateikta tik nuasmeninta informacija, konkretus Seimo narys nebuvo įvardintas.
Tačiau opoziciniai socialdemokratai ir „vardanlietuviai“ vis viena siekia sušaukti neeilinę parlamento sesiją ir aiškintis būtent galimo nutekintimo istoriją.
Tuo tarpo Darbo partija rezervuotai žvelgia į tokį skubėjimą. Kaip ir vieni iš aršiausių konservatorių priešų valstiečiai, kurių lyderis Ramūnas Karbauskis oriai paskelbė, jog nereikia skubėti politikuoti prieš savivaldos rinkimus, o verčiau sulaukti Seimo pavasario sesijos ir tuomet sukurti specialią Seimo komisiją.
Įdomu, jog panašiai laikosi ir vienas iš pagrindinių galimų valstiečių sąjungininkų, advokatas Ignas Vėgėlė, kuris griežtai paneigė politikos užkulisiuose sklandančias kalbas, jog gali būti tiesioginis galimų aukų kreipimosi į teisėsaugą iniciatorius.
Buvęs valstiečių premjeras, „vardanlietuvių“ lyderis Saulius Skvernelis R.Karbauskį ir valstiečius už tai išvadino veidmainiais ir „supuvusiais vertybininkais“, kurie esą sudarė slaptą sąmokslą su konservatoriais ir padeda šiems suslėpti galus į vandenį, tempiant brangų laiką.
Ką gi, jei tiek aistrų ir politikų siautulio matome jau dabar, kai ši istorija tik prasideda, ko tikėtis jai įsibėgėjus visa jėga?
