Nors Konstitucinės teisės ekspertų nuomonės dėl Seimo nario imuniteto poreikio skiriasi, politologai pastebi, kad konservatoriai tokiais siūlymais tiesiog siekia išvengti kitų, skausmingesnių priemonių įgyvendinimo.
Nuomonę pakeitė
Šiuo metu Konstitucija numato, kad Seimo nario asmuo yra neliečiamas, jis be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė.
Konservatorių partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis po kilusio galimos pedofilijos skandalo siūlo pradėti diskusijas dėl tokios tvarkos pakeitimo: „Reikėtų sumažinti prokuratūrai bet kokius barjerus atlikti tyrimą tokiu būdu, koks yra reikalingas. Kad procesiniai veiksmai būtų atliekami be jokių papildomų politizuojamųjų trukdžių“.
Tiesa, patys konservatoriai 2020 metais nurodė, kad Seimo narių neliečiamybės neatsisakytų, nes „pagrindinė teisinio imuniteto paskirtis – apsaugoti jį turinčius asmenis nuo nepagrįsto persekiojimo, spaudimo ir trukdymo vykdyti savo funkcijas“.
Seimo konservatorių frakcijos seniūnės pirmasis pavaduotojas Jurgis Razma portalui lrytas.lt teigė nieko ypatingo nematantis, kad konservatorių pozicija šiuo klausimu pasikeitė.
„Nuomonė keičiasi, diskutuojame. Ir iš to, kad Konstitucinės teisės žinovai šią idėją vertina skirtingai, galima spręsti, kad nėra taip paprasta į šį klausimą atsakyti. Dėl to taip ir formuluojame, kad siūlome pradėti diskusiją tuo klausimu. O diskusija gal ir padėtų geriau suvokti, ar teisiškai ta idėja yra gera, ar nelabai. Tokia šiandien yra mūsų pozicija – tęsti diskusiją, kuri buvusi ir anksčiau“, – sakė J.Razma.
Seimo narys priminė, kad tarp konservatorių frakcijos atstovų ir anksčiau buvo įvairių nuomonių – pavyzdžiui, G.Landsbergis buvo pasirašęs po Konstitucijos pataisų projektu, kuris numatė netaikyti imuniteto sunkių ir apysunkių nusikaltimų atveju.
J.Razma teigė, kad pats balsuotų už Seimo narių neliečiamybės panaikinimą: „Tikrai balsuosiu, mielai uždėsiu parašą, jeigu bus apsispręsta tokią Konstitucijos pataisą registruoti“.
Mato populizmą
Vienas Konstitucijos kūrėjų, buvęs Konstitucinio Teismo (KT) teisėjas Vytautas Sinkevičius portalui lrytas.lt teigė, kad konservatorių pasiūlymas atsisakyti Seimo narių neliečiamybės nėra nei išmintingas, nei racionalus.
Teisininkas pabrėžė, kad, norint įgyvendinti šį pasiūlymą, reikėtų pakeisti Konstituciją, o už pataisą turėtų balsuoti 94 Seimo nariai, balsavimas būtų vykdomas du kartus su trijų mėnesių pertrauka.
„Tie, kurie inicijuoja diskusiją, puikiai supranta, kad neatsiras 94 Seimo narių balsų, kurie balsuotų už Konstitucijos pataisą, kad Seimo nariai neturėtų neliečiamybės.
Iš to galiu daryti išvadą, kad ši diskusija skirta ne realiam siekiui panaikinti Seimo narių neliečiamybę, o turi visiškai kitų tikslų“, – įvertino V.Sinkevičius.
Teisės ekspertas kritiškai vertino ir opozicijos atstovus, kurie dabar priminė, kad prieš kelerius metu jau registravo Seimo Statuto pataisas, numatančias galimybę susiaurinti neliečiamybės apimtį – Seimo sutikimo būtų prašoma tik tuo atveju, jeigu nusikaltimas sunkus.
„Tai irgi yra populizmas, nes jie turėtų suprasti, kad nei įstatymais, nei Statuto pakeitimais negalima susiaurinti garantijų, kurios nustatytos Konstitucijoje. Matau pasiūlymus diskutuoti dėl to, kas yra neįgyvendinama – ir opozicija, ir pozicija nueina populistiniu keliu, turėdami savo interesų“, – pastebėjo jis.
V.Sinkevičius įsitikinęs, kad pasiūlymai naikinti ar siaurinti Seimo narių neliečiamybės apimtį galėtų labai skaudžiai atsiliepti kiekvieno Seimo nario ir viso Seimo veiklai.
„Neliečiamybės garantija Konstitucijoje įtvirtinta neatsitiktinai, o tam, kad Seimo nariai galėtų vykdyti savo pareigas ir Seimas galėtų funkcionuoti nesibaimindamas jokio spaudimo.
O svarbiausia, kad teisėsaugos pareigūnai nebūtų panaudojami siekiant kokių nors politinių ar kitų tikslų. Jeigu Seimo nariai neturės imuniteto, jei juos bus galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn be Seimo sutikimo, tai teisėsaugos pareigūnai gali būti įtraukti į politinę veiklą darant įtaką Seimo nariams.
Visada kils grėsmė, kad gali būti iškelta baudžiamoji byla, žmogus kviečiamas į apklausą, paskui visa tai gali pasibaigti visišku fiasko, bet Seimo nariui bus daroma įtaka“, – įvardijo V.Sinkevičius.
Piktnaudžiavimo atvejų – ne vienas
Tuo metu buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dekanas Dainius Žalimas teigė, kad Seimo narių neliečiamybės naikinimo idėją palaikytų, jei ši nebūtų pateikta tokiame kontekste – skandalo dėl K.Bartoševičiaus fone.
„Šiandien nematau poreikio Lietuvos parlamentarams turėti imunitetą, nes dažniau juo yra piktnaudžiaujama, negu pasiekiama tokių tikslų, kad parlamentaras yra apginamas nuo nepagrįsto persekiojimo“, – portalui lrytas.lt sakė D.Žalimas.
Teisės ekspertas priminė atvejus, kada Seimas nesutikdavo su parlamentarų persekiojimu.
„Pastarasis atvejis buvo Petras Gražulis – akivaizdu, kad tai nebuvo parlamentaro apsauga nuo nepagrįsto persekiojimo, nes jis vėliau buvo nuteistas. Taip pat prisimename, kaip parlamentaro imunitetu dangstėsi kitas Seimo narys Mindaugas Puidokas, jį suprasdamas, be abejo, neteisingai, kai naudojosi imunitetu priešindamasis kratai, asmens apžiūrai.
Manau, kad jiems nereikia tokios priedangos. Nors visada būna kokių nors pavienių išimčių, šiandien nėra jokio pagrindo teigti, kad teisėsauga Lietuvoje yra politiškai motyvuota ir persekioja parlamentarus dėl jų politinių priežasčių ir tai daro nepagrįstai.
Lietuvoje visi piliečiai kiek įmanoma turi būti lygūs ir Seimo nariai ne išimtis“, – pabrėžė D.Žalimas.
Ydinga praktika
Tuo metu vertindamas piktnaudžiavimo imunitetu atvejus, V.Sinkevičius teigė, kad reikėtų kalbėti ne apie tai, kad neliečiamybės institutas yra blogas, bet apie tai, kad Seimo nariai tuo institutu naudojasi netinkamai ir kartais padeda išvengti baudžiamosios atsakomybės tiems Seimo nariams, kurie galbūt padarė nusikaltimą.
„Tokiu atveju turėtume kalbėti apie tai, ar Seimo nariai sąžiningai vykdo savo duotą priesaiką. Seimo narys turi laisvą mandatą – turi teisę balsuoti savo nuožiūra, bet jis turi vadovautis Konstitucija ir valstybės interesais“, – kalbėjo V.Sinkevičius.
Anot jo, sprendžiant, ar duoti sutikimą asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, Seimo narys turi pareigą įsitikinti, ar su parlamentaru teisėsaugos rankomis nėra bandoma susidoroti už jo politinę, visuomeninę ar kitą veiklą.
„Tačiau Seimo nariai mažiausiai į tai žiūri. Jie turi savo politinį interesą, o jis labai paprastas – jei tas Seimo narys priklauso daugumai, ieškoma įvairių argumentų ir būdų neduoti sutikimo patraukti atsakomybėn. O jeigu Seimo narys priklauso opozicijai, į tai žiūrima daug palankiau“, – pastebėjo V.Sinkevičius.
„Galima kalbėti apie ydingą imuniteto instituto įgyvendinimo praktiką, bet ne apie patį imunitetą“, – pridūrė jis.
Klausimai dėl visuomenės žinojimo
Dalis Seimo narių, argumentuodami, kodėl nereikėtų atsisakyti jų teisinės neliečiamybės, aiškina, kad be šios procedūros, kada prokurorai kreipiasi į Seimą dėl parlamentaro imuniteto panaikinimo, visuomenė nesužinotų apie politiko galimai padarytas nusikalstamas veikas.
Tačiau D.Žalimas įsitikinęs, kad tai nėra rimtas argumentas – anot jo, visuomenė apie galimai padarytus politikų nusikaltimus sužinotų visada.
„Parlamentarai yra vieši asmenys, ir kada jų atžvilgiu pradedamas ikiteisminis tyrimas, to nuslėpti neįmanoma – anksčiau ar vėliau tai tampa žinoma, ypač, kai kalbama apie parlamentarus.
Kaip sužino apie kitus asmenis, kurie neturi tokio imuniteto – valstybės tarnautojus, policijos pareigūnus, tai ir apie parlamentarus tikrai neišvengiamai sužinotų, ir tai nėra joks argumentas“, – įsitikinęs D.Žalimas.
Profesorius įsitikinęs, kad visuomenė vienareikšmiškai palaikytų Seimo narių imuniteto panaikinimui, tačiau realybė tokia, kad Seime vargu ar atsirastų du trečdaliai balsų, palaikančių tokią Konstitucijos pataisą.
„Suras įvairių argumentų, kodėl to nedaryti, ir tai yra tam tikras visuomenės apgaudinėjimas. Manau, kad XXI amžiuje nedera pretenduoti į kažkokias išskirtines privilegijas, kurios visiškai nebūtinos žvelgiant į tai, kam tas imunitetas atsirado.
Lietuva nebėra pereinamosios demokratijos valstybė, kurioje politikai persekiojami dėl politinių priežasčių, o ne dėl konkrečių nusikalstamų veikų“, – pabrėžė jis.
Vengia kitų priemonių?
Savo ruožtu Klaipėdos universiteto politologė Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili įsitikinusi, kad konservatoriai neturėtų tokiomis ekstremaliomis priemonėmis bandyti sušvelninti esamos situacijos.
„Gal panikoje, nežinant, ko dar galima būtų griebtis, kaip skęstantieji šiaudo jie bando šios temos imtis, tačiau nemanau, kad tai kažką išspręstų ar kad dabar būtų tinkamas laikas apie tai kalbėti“, – pastebėjo politologė.
G.Burbulytės-Tsiskarishvili manymu, konservatoriai šią idėją, kuriai praeityje patys priešinosi, dabar iškėlė tam, kad nereikėtų imtis kitų, partijai skausmingesnių priemonių.
„Šis žingsnis skirtas būtent visuomenei. Specialistai ir taip supranta, kodėl tas teisinės neliečiamybės klausimas nėra keliamas pačiu tinkamiausiu laiku. O visuomenė reikalauja galvų, nes retas, išgirdęs tokius prokuratūros kaltinimus, lieka abejingas.
Paprastai net nelaukiant teismo visuomenė linkusi ieškoti kaltųjų, kad „lėktų galvos“ ne tik to asmens, kuris įsivėlęs į šį skandalą, bet reikalauja ir partijos atsakomybės.
Manau, kad pasirinktas toks variantas, bandant patenkinti visuomenės „galvų“ ar „kraujo“ reikalavimą, apeinant kitas galimas potencialias priemones“, – pastebėjo politologė.
Kitos priemonės, anot G.Burbulytės-Tsiskarishvili, galėjo būti viešojoje erdvėje ar opozicijos atstovų reikalaujamas konservatorių partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio pasitraukimas, specialios komisijos sudarymas, kuri tirtų, ar buvo informacijos nutekinimai.
„Pasirinkimas kalbėti apie Seimo nario teisinę neliečiamybę yra bandymas parodyti, kad kažkas yra daroma. Bet ar tikrai to reikėjo – nemanau“, – kalbėjo ji.
