Pilietinės visuomenės instituto ekspertai pastebi ir nerimą keliančią tendenciją – didėjanti socialinė atskirtis didina ir dalies piliečių atotrūkį nuo valstybės, mat valstybę ginti ginklu ar kitais būdais pasiryžę didesnes pajamas uždirbantys lietuviai, tuo metu mažesnes pajamas gaunantys piliečiai nusiteikę likti nuošalyje arba išvykti iš šalies.
Pasikeitusios aplinkybės
2022 metų spalio 11– 16 dienomis atliktos reprezentatyvios apklausos metu Lietuvos gyventojų buvo klausiama: „Jeigu Lietuvą užpultų kita šalis, ar jūs gintumėte Lietuvą ginklu, gintumėte kitais būdais, laikytumėtės nuošalyje ar pasitrauktumėte iš Lietuvos?“
Tyrimas parodė, kad pusė šalies Lietuvą gintų: 36 proc. apklaustųjų atsakė, kad šalį gintų kitais būdais, 14 proc. gintų Lietuvą ginklu, 22 proc. nežino arba neatsakė, 15 proc. laikytųsi nuošalyje, 13 proc. pasitrauktų iš Lietuvos.
„Daugelis iš mūsų turbūt galvojo apie tai, kokiomis aplinkybėmis ir kaip elgtųsi – o galbūt žmonės nežino, kaip elgtųsi. Matome, kad 22 proc. labai sąžiningai ir atsakė – kad nežino, kaip elgtųsi tokioje situacijoje.
Maždaug 50 proc. atsakė, kad gintų ginklu arba gintų kitais būdais. Sudėtinga pasakyti, ar tai yra daug ar mažai. Panašūs skaičiai buvo ir ankstesniais metais“, – tyrimo rezultatus pristatė Vilniaus universiteto Tarpautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorė Ainė Ramonaitė.
Tuo metu klausimas „Jeigu iškiltų rimta saugumo problema, jeigu prieš Lietuvą būtų panaudota kitos valstybės karinė galia, kaip jūs elgtumėtės tokioje situacijoje?“, pilietinės galios indekso tyrimuose užduodamas nuo 2014 metų, parodė, kad 2022 metais gerokai išaugo nežinančiųjų, kaip elgtųsi, Lietuvos gyventojų skaičius.
2020 metais nežinančiųjų, kaip elgtųsi karinės agresijos prieš Lietuvą atveju, buvo 5,6 proc., tuo metu 2022 metais – jau 24,9 proc.
„Galima matyti, kad nežinomumas išaugo, nežinančių skaičius – beveik 25 proc. Tai yra didelis skaičius. Įdomu, kad 2014 ir 2015 metais jis irgi buvo didelis – tai buvo Krymo okupacija.
Tomis situacijomis, kai žmonės mato karinę grėsmę, jie galbūt svarsto realistiškiau, ir tas nežinojimo procentas išauga. Tuo metu tų, kurie imtųsi kažką daryti, procentas išlieka gana panašus. Tokių, kurie laikytųsi nuošalyje, šiais metais yra mažiau negu bet kuriais kitais metais“, – pastebėjo profesorė.
2022 nuošaliau laikytųsi arba nieko nedarytų 20,5 proc. apklaustųjų, 2020 metais – 29,8 proc., 2019 – 30,6 proc., 2016 metais – 36,6 proc., 2015 – 23,4 poc., 2014 – 23,3 procentai apklaustųjų.
„Nereikia šių skaičių per daug sureikšminti, nes vienas dalykas yra tai, kaip žmogus mąsto, kaip jis elgtųsi, bet tuo pačiu veikia tam tikros socialinės normos, kaip jis mano, kad reikia atsakyti į tą klausimą“, – pabrėžė politologė.
Tuo metu vertindama atskirus pjūvius, kokie žmonės kokį variantą rinktųsi, politologė pastebėjo svarbių skirtumų.
Anot jos, daug lemia objektyvūs sociodemografiniai kriterijai, kaip amžius ir lytis. Moterys daug labiau linkusios pasitraukti iš Lietuvos, o vyrai daug labiau renkasi ginti ginklu arba kitais būdais.
Taip pat skiriasi atsakymai amžiaus grupėse – vyresni žmonės sako, kad laikytųsi nuošalyje.
„Įdomūs skirtumai moterų grupėje tarp amžiaus kategorijų. Moterys 30–40 ar 40–50 amžiaus kategorijose daug labiau nusiteikusios ginti (gal ne ginklu, bet kokiais kitais būdais), o jaunos moterys, nuo 18 iki 29 metų, daug labiau linkusios arba pasitraukti iš Lietuvos, arba laikytis nuošalyje. Šis momentas mane šiek tiek nustebino – nežinau, ką tai turėtų reikšti, bet skirtumai yra statistiškai reikšmingi“, – kalbėjo A.Ramonaitė.
Skirtumai stebimi ir vertinant pagal gyventojų užsiėmimus.
„Įdomiausia, kad vadovai, verslininkai, įmonių savininkai yra ryžtingiausi ir labiausiai nusiteikę ginti Lietuvą ginklu. Įdomu, nes atrodo, kad tai žmonės, kurie turi daugiausiai ką prarasti.
Teorija sako, kad labiau šalį ginti ginklu eina neturtingi žmonės, o tie, kurie turi daug pinigų, stengiasi išsipirkti, kad ne patys eitų, nes, viena vertus, turi ką prarasti, kita vertus turi pinigų, kur gali išsisukti nuo tų pareigų. Šiuo atveju matome visiškai priešingą situaciją – būtent verslininkai yra ryžtingiausi, ir panašu, jie apmąstė, kaip elgtųsi.
Tuo metu specialistai, tarnautojai labiau linkę kitais būdais ginti, ne ginklu.
Dar užkliuvo statistiškai reikšmingas skirtumas, kad studentai ir moksleiviai, net 12 proc. iš jų neatsakė į klausimą. Ne tai, kad nežino, bet neatsakė. Tai gali reikšti, kad išskiskiria jų vidinis jausmas, ką jie darytų, nuo jų suvokiamos normos, kaip reikėtų atsakyti.
Jeigu manai, kad nenori ginti, bet manai, kad reikia sakyti, jog nori, tada pasirenki neatsakyti iš viso – kad nemeluotum prieš savo sąžinę. 12 proc. galbūt nėra daug, tačiau tai irgi sukėlė klausimų, kas čia yra ir ką su tuo reikėtų daryti“, – kalbėjo A.Ramonaitė.
Tuo metu gyventojų pasirinkimas, vertinant per jų gaunamų pajamų pjūvį, anot politologės, kelia tam tikrą nerimą.
„Dabar turime situaciją, kad labiausiai eitų ginti turtingiausi. Aišku, tai nėra labai didelis turtas (klausime įvardyta kaip uždirbantys daugiau nei 900 eurų per mėnesį – aut.past.), tačiau bendrame kontekste turtingesni žmonės daug ryžtingiau eitų ginti, o neturtingi laikytųsi nuošalyje.
Šis dalykas man jau tikrai kelia nerimą, nes ir gegužės mėnesio tyrime, ir dabar matoma ta pati tendencija, nors anksčiau tos tendencijos nebuvo. Kelia nerimą, kad didėjanti socialinė atskirtis didina ir atotrūkį nuo valstybės. Turėtume pergalvoti, kad kai mąstome apie skurdą, apie nelygybę, tai ne vien tik socialinis, bet ir nacionalinio saugumo klausimas.
Negalime sau leisti turėti žmonių, kurie tiek neturtingi, kad neberemia savo valstybės ir neitų jos ginti. Tai jau yra daug rimtesnio dalyko klausimas, išeinantis vien tik iš socialinės politikos“, – pabrėžė A.Ramonaitė.
