Donato ir Margaritos Lietuvnikų pirmagimis Liutauras mirė dar motinos įsčiose – Krikščioniškuosiuose gimdymo namuose Kaune gimdyti pasirinkusi vilniečių pora taip ir neišgirdo sūnaus verksmo, nes negyvagimiui konstatuota asfiksija – uždusimas.
Donatas ir Margarita dėl netekties kaltina Krikščioniškųjų gimdymo namų medikus, kurie pasirinko netinkamus būdus naujagimiui priimti. Vilniečiai įsitikinę, kad laiku atliktas cezario pjūvis būtų padėjęs išvengti tragedijos.
„Jei ne medikų klaidos, galėjome auginti sveiką sūnų ir ateinančią vasarą jam jau būtų buvę dveji“, – graudinosi 31 metų D.Lietuvnikas.
Su žmona jis siekia teismuose įrodyti, jog būtent medikų sprendimai, o ne atsitiktinumas lėmė, kad naujagimis užduso prieš gimdamas.
Kovodami dėl savo tiesos Lietuvnikai susidūrė su aršiu pasipriešinimu, bet žada nepasiduoti, nors ikiteisminis tyrimas po pusantrų metų ir buvo nutrauktas.
Šį prokuroro sprendimą gedintys sutuoktiniai apskundė tikėdamiesi, kad tyrimas bus atnaujintas.
„Ekspertų išvados dėl mūsų sūnaus mirties skamba netgi nelogiškai. Neva nėštumas buvo puikus, žmonos ir vaisiaus būklė puiki, gimdymo strategija ir eiga puiki, bet rezultatas – negyvas vaikas. Tai kas dėl to kaltas? Gimdymą priėmusi gydytoja net svaičiojo apie „mistinę mirtį“, nors mes esame įsitikinę, kad už netektį atsakingi gimdymą prižiūrėję medikai“, – kalbėjo D.Lietuvnikas.
Teismų karuselėje dėl kone iškart po gimdymo mirusio sūnaus prieš keliolika metų jau sukosi Diana ir Antanas Rumšai. Jiems pavyko įrodyti, kad dėl netekties atsakingos gimdymą prižiūrėjusios Kretingos medikės, ir net prisiteisti moralinę kompensaciją iš ligoninės. Tačiau medikės negavo realios laisvės atėmimo bausmės, o Rumšams trejus metus, kol vyko teismai, teko gyventi pragare.
„Niekas toje ligoninėje nesikeitė ir niekas nieko neketino keisti – į mus vėliau net kreipėsi šeima, kurios naujagimis taip pat mirė toje ligoninėje“, – sakė A.Rumša.
O pirmagimio kadaise netekusi kaišiadoriškė Raimonda (vardas pakeistas moters prašymu, redakcijai žinomas) iki šiol su siaubu prisimena ne tiktai pačią tragediją, bet ir pastangas įrodyti medikų kaltę.
Sūnaus netekusiems tėvams net buvo siūlomas kyšis, kad jie atsiimtų ieškinį. Nors kaišiadoriškiai pinigų atsisakė, ikiteisminis tyrimas, taip ir nepasiekęs teismo, vėliau vis tiek buvo nutrauktas.
Rėmėsi ekspertų išvadomis
Kauno apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Tomas Stelionis ikiteisminį tyrimą dėl Lietuvnikų pirmagimio sausio pradžioje nutraukė: „Vadovavausi savo vidiniais įsitikinimais ir sąžine.
Pagrindas nutraukti tyrimą buvo tas, kad nenustatėme, jog būtų padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aš neturiu specialių medicininių žinių vertinti, kas buvo padaryta tinkamai ar netinkamai, nes net medikams kai kurios sritys yra specifinės, tad mano vertinimas, žinoma, priklausė ir nuo specialistų – ekspertų išvadų. Arba jie randa problemą ir ją nurodo, arba nenurodo.“
Tačiau Lietuvnikai ir toliau atkakliai siekia, kad kaltieji dėl jų sūnaus mirties būtų nubausti, nes yra įsitikinę, jog negalima daryti išvadų tik pagal tų pačių medikų, kurie dirbo per gimdymą, surašytus dokumentus, kuriuos ligoninės personalas turėjo galimybių užpildyti taip, kaip norėjo.
Nusprendė vykti į Kauną
2021 metų liepos 29-ąją Lietuvnikai nuvyko į Krikščioniškuosius gimdymo namus planinio gimdymo. Nėštumo metu moteriai nustatytas gestacinis diabetas, dar kitaip vadinamas nėščiųjų diabetu, kai stebimas didesniu, nei turi būti, gliukozės kiekiu kraujyje pasireiškiantis angliavandenių apykaitos sutrikimas. Be to, sutuoktiniai buvo įspėti, kad virkštelė apsivijusi vaisių.
Margarita planavo gimdyti Vilniuje, bet vėliau atsisakė šios minties, nes medikai net nebandė paaiškinti, ar jos būklė gali būti pavojinga.
Krikščioniškuosiuose gimdymo namuose pirmagimio laukiantys sutuoktiniai lankė nuotolinius naujagimio priežiūros kursus, o šios įstaigos medikai ramiai ir išsamiai paaiškino, kad moters būklė nekelia pavojaus nei jai pačiai, nei kūdikiui.
Todėl Lietuvnikai apsisprendė gimdyti Kaune. Juolab kad gimdyvė kilusi iš šio miesto, jos tėvai vis dar ten gyvena.
Moteris jautėsi prastai
Atvykę sutuoktiniai jau registratūroje išgirdo, kad įstaigoje per daug gimdyvių, o personalas nieko nespėja.
Pro pravertas duris jie girdėjo ir medikų pašnekesį, kad kažkokia moteris iš Panevėžio buvo išsiųsta gimdyti kitur, nes gimdymo namuose jai neatsirado vietos.
Margaritos gimdos kaklelis nebuvo pasirengęs gimdymui, todėl moteriai įdėta sąrėmius skatinanti tabletė, vėliau dar dvi, dirbtinai nuleisti vandenys.
Tačiau gimdos kaklelis vėrėsi itin vangiai, todėl liepos 30 d. buvo suleisti sąrėmius skatinantys vaistai.
„Žmona pradėjo jausti didelius skausmus, jėgos vis labiau ją apleido, juolab kad nuo pat pradžių jai nebuvo galima valgyti“, – pasakojo D.Lietuvnikas.
Margaritai atlikta pirmoji epidurinė nejautra, bet vaistams nustojus veikti prasidėjo dar didesni skausmai, kurių vėlesnės epidurinės nejautros jau nemalšino.
„Žmonos kūnas pradėjo drebėti, atsirado traukuliai – purtėsi visa lova, Margarita vos galėjo kalbėti ir prašė cezario pjūvio operacijos, nes jautė, kad silpsta.
Bet ligoninės personalas vis aiškino, kad ji – sveika moteris ir turi pagimdyti pati.
Tuo metu žmona nevalingai netgi susikandžiojo liežuvį iki kraujo. Vėliau tokia jos būklė medicininiuose dokumentuose buvo nurodyta kaip „nerami pacientė“, nors Margarita negalėjo savęs kontroliuoti“, – kalbėjo D.Lietuvnikas.
Kai vaisius pradėjo ropštis aukštyn, nors turėjo leistis žemyn, gimdyvė gavo nurodymą stotis ant kojų, nors ant jų vos laikėsi, pradėjo vemti.
Nurodymą eiti į gimdyklą moteris gavo kelios minutės po vidurnakčio, liepos 31-ąją.
Vaisius vis dar buvo per aukštai pakilęs, todėl vilnietei vėl liepta stotis, bet ji pradėjo glebti. Pasodinta ant gimdymo kėdės moteris sviro į priekį, tad buvo paguldyta ant gulto, kurio atramos vis nuslysdavo, nes buvo techniškai netvarkingos.
„Gydytoja pakvietė valytoją, kad laikytų vieną žmonos koją, aš laikiau kitą.
Akušerė buvo išėjusi padėti kitai gimdyvei, netrukus dingo ir gydytoja. Likau tiktai aš su žmona ir valytoja. Kai grįžo gydytoja, keliskart dėmesys buvo nukreiptas nuo mūsų, nes kažkas vis šūkavo klausdamas, kas įleido kažkokį vyrą.
Stebėjau žmoną, nes ji visa degė, ant veido trūkinėjo kapiliarai. Grįžusi gydytoja pradėjo šauktis akušerės pagalbos, nes vaikas turėjo netrukus gimti.
Vaiko širdies ritmą ir sąrėmių dažnį fiksuojantis aparatas nukrito, niekas jo nesiteikė pakelti, pats paėmiau ir prispaudžiau prie žmonos pilvo.
Tačiau netrukus aparatą turėjau paleisti, nes laikiau žmonos koją“, – prisiminė D.Lietuvnikas.
Kai moteris pagaliau išstūmė vaiką, jis neverkė. Kažkas iš personalo dar pakomentavo: „Va, ko toks pridusęs...“ Bet netrukus medikė sustingo ir puolė gaivinti naujagimio.
Buvo iškviesta gaivinimo komanda, o kol vyko gaivinimas, kraujuojanti gimdyvė buvo palikta be priežiūros.
Tik ketvirtąkart garsiai paklausęs, kada gimė vaikas, gaivinimo komandos medikas išgirdo atsakymą, kad 1 val. 24 min., bet iš sutrikusio personalo šnabždėjimosi D.Lietuvnikas suprato, jog vaiko gimimo laiko niekas net neužfiksavo.
„Deja, mūsų sūnus akių taip ir neatmerkė“, – atsiduso D.Lietuvnikas. Susiūta jo žmona vežama į palatą apalpo, o gimdykloje budėjęs personalas nebuvo tikras, kad išėmė placentą ir virkštelę, ar užsiuvo su viskuo, todėl teko atlikti papildomą tyrimą.
Ant kojų nepastovinčią Margaritą, anot Donato, iš ligoninės norėjo išrašyti tą pačią dieną, bet vyras paprieštaravo, nes buvo šeštadienio rytas.
Moteriai leista likti iki pirmadienio, nors išleista iš gimdymo namų kitą dieną dėl prastos būklės ji savaitei paguldyta į Kauno klinikas.
Sutuoktiniams įteiktuose dokumentuose buvo įrašyta, kad vaikas gimė liepos 31 d. 1 val. 40 min., nors dar gimdymo palatoje jie girdėjo kitokį laiką, o įstaigos personalas pradėjo aiškinti apie valstybinius konkursus ir laimėtus laikrodžius, aiškiai taip ir neatsakydamas į klausimą apie neatitikimus.
Išrašų iš karto neatidavė
„Nekaltiname medikų dėl to, ką jie padarė. Kaltiname juos dėl to, ko jie nepadarė, – laiku neatliko cezario pjūvio operacijos ir neišgelbėjo mūsų sūnaus, nes vėliau buvo konstatuota, kad naujagimis mirė prieš pat gimdamas“, – žodžius sunkiai rinko D.Lietuvnikas.
Ikiteisminis tyrimas truko pusantrų metų, ir Lietuvnikų šeima sulaukė pirmojo smūgio – jis buvo nutrauktas, nors sutuoktiniai ir jų advokatai atkakliai baksnojo į dalykus, kurie jiems atrodė nelogiški ar buvo priešingi jų pačių prisiminimams.
„Kai žmona po gimdymo atsigavo tiek, kad galėjo kalbėti ir pastovėti ant kojų, į diktofoną surašėme prisiminimus, nes žinau, jog laikui bėgant detalės pasimiršta. Tačiau mūsų nuomonė niekam nebuvo įdomi.
Prokuroras rėmėsi tiktai medikų pasakojimais ir medicinos ekspertų išvadomis.
Bet juk medikai lygiai taip pat suinteresuoti apsiginti kaip ir mes pasiekti teisingumą.
Įsivaizduokite, į jūsų namus ateina vagis, jus apiplėšia, o teisėsauga apklausia tik vagį, visiškai nesidomėdama tuo, ką sako vagystę matęs žmogus.
Taip ir čia – prokuroras girdi tiktai medikus, bet negirdi mūsų, nors mes ten buvome ir viską matėme“, – stebėjosi D.Lietuvnikas.
Paprotintas žmonos sesers teisininkės pareiškimą dėl sūnaus mirties vilnietis parašė dar tą pačią dieną, nors turėjo vargti, kad dokumentas apskritai būtų priimtas: policijos pareigūnai Kaune reikalavo atvykti pirmadienį, po dviejų dienų.
Tačiau buvo svarbu, kad negyvagimio palaikus tirtų nepriklausomi ekspertai, todėl padedamas autoritetingos teisininkės, kurios pavardė pagaliau atvėrė policijos komisariato duris, D.Lietuvnikas išsireikalavo, kad būtų priimtas pareiškimas.
Į Krikščioniškuosius gimdymo namus nuvykę pareigūnai paėmė negyvagimio palaikus, tačiau medicinos išrašų negavo iki pirmadienio.
„Gimdymo namų medikai turėjo net dvi dienas pildyti išrašus ir prirašyti ko tiktai nori“, – teigė D.Lietuvnikas.
Advokatų eksperimentas
Stoję į kovą siekdami nubausti, jų manymu, kaltuosius dėl sūnaus mirties Lietuvnikai net nenujautė, kas jų laukia, bet kone kiekviename žingsnyje, anot Donato, susidurdavo su kliūtimis.
Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba ir ekspertai teikė gimdymo namams palankias išvadas, nors rėmėsi tik pačios gydymo įstaigos pateiktais dokumentais, o kai kurie ekspertai, kaip nesunkiai išsiaiškino pirmagimio netekę tėvai, susiję su medikais, kurie dirbo gimstant Lietuvnikų kūdikiui.
„Pavyzdžiui, gaivinimo komandos neonatologas ir neonatologas, kuris rašė ekspertinę išvadą, yra parengę bendrų medicininių publikacijų, tad ar galima ekspertą vadinti nepriklausomu?“ – klausė D.Lietuvnikas.
Bylai svarbių dokumentų sutuoktinių advokatai laukė itin ilgai.
Pavyzdžiui, negyvagimio KTG – kardiotokografiją, kurioje grafiškai užrašytas vaisiaus širdies ritmas ir gimdos aktyvumas, jie gavo tik po pusantrų metų.
„Jeigu ne mūsų advokatai, byla jau seniausiai būtų buvusi numarinta, o medikai dar, matyt, ir apdovanojimus būtų gavę, kad gerai padirbėjo, nors mūsų sūnus gimė negyvas. Turime kovoti prieš visą sistemą ir įrodinėti savo tiesą, nes tiriami tik medicininiai duomenys. Kitaip tariant, tai, ką Krikščioniškieji gimdymo namai užrašė ir kaip pasirengė namų darbus prieš atiduodami medicininius išrašus pareigūnams.
Mano ir žmonos parodymai niekam neįdomūs. Niekam net minties nėra, kad dokumentai suklastoti arba neteisingai užpildyti, nors advokatai ir pateikė prokurorui įrodymus apie netikslumus.
Tarkime, dokumentuose teigiama, kad gaivinimo komanda atvyko per 4 minutes, – Akreditavimo tarnybos išvadoje tai pabrėžiama net kelis kartus, nors gaivinimo komandai skambinta du kartus, niekas neatsiliepė, tuomet kažkas iš personalo nubėgo jos pakviesti iš kito aukšto.
Advokatai patys lakstė ir nustatė, kad gaivinimo komanda galėjo ateiti ne anksčiau kaip po 8 minučių“, – teigė D.Lietuvnikas.
Sūnui – eilėraštis ir ąžuolas
Dianos ir Antano Rumšų sklype Klaipėdos rajone žaliuoja prieš 17 metų pasodintas ir Giminių vardu pavadintas ąžuolynas, o jame esančioje Modesto alėjoje susodinti vardiniai šeimos ąžuolai. Modesto Rumšos vardu pavadintas ąžuolas alėjoje išsiskiria iš kitų: nors visi medžiai sodinti tuo pat metu, šis yra gerokai tvirtesnis ir aukštesnis.
Modestas – Rumšų sūnus, su kuriuo tėvai taip ir nespėjo susipažinti: dėl uždelsto gimdymo kūdikis gimė patyręs hipoksiją, nes jam stigo deguonies, ir po dviejų savaičių reanimacijoje galiausiai mirė.
Tada važiuodamas iš Kauno klinikų, į kurias iškart po gimdymo Kretingoje nugabentas jo sūnus, vyras mintyse sudėliojo eilėraštį ką tik mirusiam sūnui: „Aš ąžuolėlį pasodinsiu/Ir duosiu tavo vardą jam./Ilgai auginsiu ir branginsiu,/Lankysiu aš tave tenai./Po ąžuolu pabiro gilės/Anūkai bus jie man maži./Žinau, užaugęs būtum vyras!/Dabar tik ąžuolas esi.“
Rumšai net trejus metus teismuose įrodinėjo, kad sūnaus neteko dėl medikų aplaidumo. Šią kovą šeima galiausiai laimėjo, o Kretingos ligoninė buvo priversta jai sumokėti 120 tūkst. litų (dabar – apie 35 tūkst. eurų) kompensaciją, už kurią, atskaitę advokato atlygį, Rumšai ir pasodino ąžuolus. Tačiau jie iki šiol jaučia kartėlį dėl neteisybės.
Dar suspėjo pakrikštyti
Kai 2005 metų sausį prasidėjo ši tragiška Rumšų šeimos istorija, Antanas jau turėjo sūnų ir dukterį iš pirmosios santuokos, antroji jo žmona Diana taip pat buvo susilaukusi sūnaus.
Nėščiąja rūpinęsi Klaipėdos medikai buvo nustatę, jog Rumšų kūdikis turėtų gimti sausio 15-ąją.
Gargžduose tada gyvenusiai šeimai gimdymo namai Klaipėdoje būtų buvę arčiau, bet D.Rumšienė nusprendė gimdyti savo vaikystės mieste Kretingoje. Juolab kad Kretingos ligoninės Akušerijos-ginekologijos skyriuje vyriausiąja akušere anksčiau dirbo Dianos motina, tad ligoninės personalas puikiai pažinojo gimdyvę.
Sausio 17 dieną į Kretingos ligoninę atvykusią moterį medikai ramino, kad gimdyti dar ankstoka, nes gimdos kaklelis beveik neprasivėręs.
D.Rumšienei liepta grįžti po kelių dienų. Tačiau ir sausio 21-ąją kaklelis dar buvo prasivėręs nedaug, o gimdyvė įspėjo medikus, kad ji gimdo sunkiai, nes tai jau buvo patyrusi: per pirmąjį gimdymą gimdykloje praleido daugiau kaip pusę paros, jai buvo leidžiami skatinamieji vaistai.
Kretingos ligoninėje D.Rumšienę apžiūrėjusi gydytoja nusprendė, kad moteriai būtina gimdyti sausio 24-ąją. Medikė slaugytojai pasakė, kad vaisius gali būti pernešiotas, placenta vietomis pakeitusi spalvą, linkusi trūkinėti.
Tačiau atėjus nustatytai datai gimdyvę apžiūrėjusi Akušerijos-ginekologijos skyriaus vedėja pareiškė, kad Klaipėdoje blogai apskaičiuotas gimdymo laikas, todėl reikia pridėti dar 3–4 paras.
Apie patologijas nemažai skaitęs A.Rumša ragino medikus atlikti cezario pjūvį, nes nuogąstavo, kad pernešiotas vaikas gali uždusti. Bet gimdymo skyriaus gydytojai atkakliai tvirtino, kad moteris pagimdys pati, ir į kalbas apie operaciją nesileido.
Sausio 26-osios rytą D.Rumšienei prasidėjo sąrėmiai, o medikai ėmė lašinti gimdymą skatinančius vaistus, nes gimdos kaklelis vėrėsi itin vangiai.
Sąrėmiai dažnėjo, moteris kentė didžiulius skausmus ir maldavo jai padėti, A.Rumša reikalavo atlikti cezario pjūvį ir žadėjo sumokėti už šią operaciją, bet niekas jo neklausė.
Gimdymas strigo iki vakaro, kol kūdikio širdies dūžius matuojantis aparatas pradėjo fiksuoti neaiškius pulso tonus: rodė tai 200 dūžių per minutę, tai jie staiga krisdavo iki 30.
Vėliau širdies ritmą rodančiame ekrane pasirodė brūkšniai.
„Aš supratau, kad vaiko mes netenkame“, – šios siaubo akimirkos A.Rumšai įsirėžė į atmintį visam gyvenimui.
Iš namų iškviesta Akušerijos-ginekologijos skyriaus vedėja – vienintelė ligoninėje galinti atlikti cezario pjūvio operaciją – gimdykloje pasirodė likus maždaug valandai iki vidurnakčio, nors namo po darbo buvo išėjusi vos prieš kelias valandas.
Skubiai atlikus operaciją iš gimdyvės įsčių išimto berniuko širdis dar plakė, bet kūdikis nebekvėpavo ir nejudėjo.
Į Kretingą atskubėję Klaipėdos, o vėliau ir Kauno gydytojai padėti nebegalėjo: paryčiais kūdikis buvo išvežtas į Kauno klinikas. Ten medikai konstatavo, kad naujagimio smegenys žuvusios.
Skubiai pakrikštytas ir Modesto Petro vardu pavadintas naujagimis vasario 10-ąją mirė.
„Medikai nužudė mano sūnų“, – iki šiol tuo neabejoja A.Rumša.
Nustebino ekspertė
Teisme ekspertai pripažino, kad prie Rumšų sūnaus mirties prisidėjo per vėlai atliktas cezario pjūvis, – tai reikėjo padaryti valanda anksčiau, bet, pasirodo, gimdymą prižiūrėjusi medikė šios operacijos atlikti nemokėjo.
Ir gydytoja, ir gimdyme taip pat dalyvavusi akušerė nei realios, nei lygtinės laisvės atėmimo bausmės negavo. Joms tik laikinai sustabdyta licencija dirbti medikėmis: vienai – 2 metams, kitai – pusantrų.
„Taip buvo tada, taip yra ir dabar – tokiose bylose saugomi valstybės interesai, nes ligoninės yra valstybinės, nekreipiant dėmesio į žmogaus tragediją ir vaiko žūtį. Už žiaurų elgesį su šunimi gali gauti metus kalėjimo, o už tai, kad nužudei dar negimusį vaiką, – nieko.
Ekspertė iš Vilniaus man tada į akis sakė, kad mūsų sūnus nebuvo pernešiotas, nors vaikas gimė su plaukais, užaugusiais nagais, pleiskanotu veidu, žaliais delniukais. Klausiau tos ekspertės, tai kaip tada turėjo atrodyti pernešiotas vaisius – gimusiam oda nertis? O ji man: „Taip, turėjo nertis oda.“
Bet buvo ir sąžiningų medikų, kurie atsiprašė mūsų už savo kolegų klaidas, nes pripažino, kad būtent dėl jų kaltės Modestas mirė“, – teigė A.Rumša.
Vėliau Diana ir Antanas Rumšai susilaukė dar vieno sūnaus, kuriam dabar 17 metų.
Gimdyvei pasiūlė kyšį
Susitaikyti su vaiko netektimi iki šiol negali ir kaišiadoriškė Raimonda, nors nuo tos kraupios dienos jau prabėgo daugiau kaip du dešimtmečiai.
Tada, 2002-aisiais, ji laukėsi pirmagimio. Kaišiadoryse gimdžiusi moteris neturėjo gimdymo patirties, bet iškart suprato, kad kažkas negerai, nes iki tol reguliarūs sąrėmiai ėmė retėti. Bet nerimaujančiai gimdyvei medikės išrėžė: „Visos gimdo, pagimdysi ir tu!“
Po nakties pasikeitus pamainai Raimonda vis dar buvo neįdomi, kol staiga ėmė retėti vaisiaus tonai. Bet netrukus gimdyvė vėl buvo palikta likimo valiai, nes vaisaus tonai atsirado. Kai tonai dingo antrąsyk, suskubta daryti operaciją, bet buvo per vėlu – vaisius užduso motinos įsčiose.
„Kai mano sūnų ištraukė, kartą jis dar įkvėpė, ir viskas. Buvo nustatyta ūmi hipoksija gimdymo metu“, – graudindamasi prisiminė Raimonda.
Sūnaus netekę sutuoktiniai iš pradžių nežinojo, kaip elgtis, bet intuityviai pareikalavo, kad palaikų tyrimas būtų atliekamas ne Kaišiadoryse. Į teisėsaugą jie gal ir nebūtų kreipęsi, nes medikai mėgino aiškinti, jog viskas taip ir turi būti, – neva jie nieko negalėjo padaryti, bet tas atsainus gydymo įstaigos personalo elgesys ir privertė gedinčią šeimą kreiptis į institucijas, kad įvykis būtų ištirtas.
„Gavome išvadas, kuriose parašyta, kad mūsų sūnus mirė galimai dėl medikų kaltės, pradelsus gimdymo laiką.
Tas žodis „galimai“ vėliau mums ir pakišo koją.
Kreipėmės į policiją, prokuratūrą ir mūsų laukė ilga kelionė. Gydytojos advokatas mums į namus net atnešė kyšį – 10 tūkst. litų (dabar – apie 3 tūkst. eurų), bet mes griežtai atsisakėme, nes norėjome teisingumo, ne pinigų.
Vėliau byla buvo nutraukta, rašėme skundą, ji buvo atnaujinta, bet vėl nutraukta.
Įrodymų neturime, bet sklandė kalbos, kad tas mums skirtas kyšis nukeliavo kitur.
Jau vėl laukiausi, tad nebeturėjau jėgų toliau kovoti“, – prisipažino moteris, dabar auginanti tris vaikus.
Apkaltino motiną
Anot Raimondos, po gimdymo ji buvo palikta likimo valiai.
Iš pradžių kaltę dėl nesėkmingo gimdymo netgi buvo bandoma suversti pačiai gimdyvei: neva nėštumo metu ji per sunkiai dirbo, todėl kūdikis gimė negyvas.
„Moterys ir kibirus su vandeniu būdamos nėščios nešioja, tačiau kūdikiai dėl to nemiršta. O mano „sunkus darbas“ buvo agurkų konservavimas“, – sakė Raimonda.
Kone išspirta iš ligoninės iškart po gimdymo pirmagimio netekusi moteris paniro į gilią depresiją, bet niekam, išskyrus artimuosius, ji buvo neįdomi.
Medikai susizgribo tik tuomet, kai Raimondą ištraukė iš vandens ketinančią nusiskandinti.
„Prie depresijos mano gyvenime tada prisidėjo ir alkoholis, nes nebemačiau prasmės gyventi. Kone metus gyveni kūdikio laukimu, ruoši jam kraitelį, o čia staiga viskas baigiasi ir niekam tu neįdomus. Vaikas mirė, o tu eik ir gyvenk toliau, kaip nori. Buvo labai baisu. Tik tada, kai žmonės mane išgelbėjo ketinančią baigti gyvenimą, atsitokėjo ir medikai“, – prisiminė moteris.
Raimonda keliems mėnesiams buvo išsiųsta į sanatoriją – ten ji intensyviai bendravo su psichologu, kuris ir padėjo atsikratyti juodų minčių. Bet gyvenimo džiaugsmą moteris vėl pajuto tik susilaukusi kitų vaikų.
Niekam neįdomi buvo ir kūdikio ką tik netekusios D.Lietuvniko žmonos psichologinė būklė. Moteris iki šiol sunkiai išgyvena pirmagimio netektį, o apie dar vieną nėštumą 32 metų moteris net bijo pagalvoti.
65 metų A.Rumša graudinasi kalbėdamas ne tiktai apie sūnaus netektį, bet ir apie tai, kad po šio tragiško gimdymo galėjo netekti ir sutuoktinės.
„Į Dianos organizmą įsimetė sepsis, nekrito temperatūra, kurios nenumušė pigūs antibiotikai, o Kretingos ligoninės personalas ramino, kad viskas gerai.
Tik kai per triukšmus išvežiau žmoną į Klaipėdą, pagaliau buvo suteiktas tinkamas gydymas, o klaipėdiečiai medikai žmonos gimdoje aptiko svetimkūnių, kurie buvo palikti per cezario pjūvio operaciją, tad operuoti teko dar kartą“, – pasakojo A.Rumša.
Virkštelės apsisukimas – itin dažnas
Kornelija Mačiulienė, gydytoja akušerė-ginekologė, Vilniaus universiteto profesorė:
„Kadaise bandžiau skaičiuoti, kiek kūdikių esu priėmusi, bet ties 3 tūkst. skaičiuoti lioviausi. Per maždaug 40 metų, kai dirbu akušere-ginekologe, su naujagimių mirtimi dar nesu susidūrusi – nežinau, per kurį petį spjauti.
Du kūdikiai yra žuvę gimdoje. Viena mama po daug metų prisipažino, kad susipykusi išgėrė kažkokių medikamentų ir, matyt, pakenkė vaisiui. O kitas atvejis – kai virkštelė buvo labai apsisukusi ir vaisius žuvo.
Virkštelės apsisukimą reikia stebėti jau gimdymo metu, kai sekami vaisiaus širdies tonai. Tada stebima, kaip reaguojama į sąrėmį, nes jei virkštelė apsisukusi, slenkant galvutei ji pasidaro per trumpa. Dėl to yra rizikos, bet stebint vaisiaus tonus realu, kad moteris pagimdys normaliai ir be jokių problemų.
Pasitaiko, kad vaisiaus elektrokardiotokograma netinkamai įvertinama, bet tai – retas atvejis. Neatmestina, kad virkštelė gali užsitempti paskutinę minutę, nes ji dėl apsisukimo ir taip sutrumpėja, tad gali trukdyti leistis galvutei.
Virkštelė apskritai labai dažnai būna apsisukusi. Bet vieniems kūdikiams – tampriai, kitiems laisvai, vieniems – per petį, kitiems – per koją ar liemenį, nors šį apsisukimą nustatyti sunkiau. Virkštelės apsisukimas laikomas rizikingu, kai gimdymo metu kelia grėsmę vaisiaus išeičiai, todėl tada reikia atidžiai vertinti ir vaisiaus širdies kardiotokogramą, sekti vaisiaus širdį ir sąrėmius, lyginti sąrėmius su vaisiaus širdies tonais.
Jei atliekamas nuskausminimas, stebimas ir motinos kraujospūdis, pulsas, bendra moters būklė. Jei visi rodikliai geri, nėra jokios priežasties cezario pjūvio operacijai. Bet jei rodikliai ima prastėti, jei sutrinka vaisiaus širdies tonai, pakyla motinos kraujospūdis, ji ima drebėti, atsiranda traukuliai, tada jau reikėtų atlikti cezario pjūvį, bet tai sprendžia gimdymą prižiūrintys gydytojai.“
