Amžinojo poilsio netoli Jeruzalės Raudų sienos garsus rašytojas atgulė penktadienio rytą. Ši diena viso pasaulio judėjams ypatinga – saulei nusileidus, prasideda Šabas. G.Kanovičių prie kapo lydėjęs rabinas minėjo judėjų karaliaus Dovydo kalbas, kuriose jis yra sakęs, kad laimingi tie žmonės, kurie laidojami Šabo dieną.
Atvykęs į paskutinę kelionę palydėti savo seno draugo režisierius Rimas Tuminas priminė visiems gerai žinomą spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“, kurį jis sukūrė pagal G.Kanovičiaus dilogiją „Ožiukas už porą skatikų“.
Pasak režisieriaus, dėka šio spektaklio apie Lietuvos teatrą ir aktorius sužinojo visas pasaulis: „Jis mums atnešė tiek laimės ir tiek džiaugsmo. O taip pat – didžiulį viso Lietuvos teatrinio gyvenimo pripažinimą. Tai jis, G.Kanovičius, mus pakėlė į aukštumas, būdamas, gyvendamas žemėje ir grožėdamasis ja. Mes visi esame jam už tai labai dėkingi“.
„G.Kanovičius – rašytojas, sukūręs paminklą žydų kaimeliui. Jis įrodė, kad žydų kaimelis – dvasinis ir moralinis viso žydų pasaulio centras“, – kalbėjo artimas G.Kanovičiaus bičiulis.
„Nežinau, ar mirties akivaizdoje galima kalbėti apie grožį. Bet šiandien palydime žmogų, kurį drąsiai galime vadinti gražiu. Ir diena šiandien – labai graži ir jo nugyventas gyvenimas – nepaprastai gražus. Ir tai, ką jis mums visiems paliko – gyvenimo prasmės ir vertės įrodymas“, – atsisveikinimo su rašytoju kalboje sakė Lietuvos ambasadorė Izraelyje Lina Antanavičienė.
„Mano bendravimas su Grigorijumi buvo, kaip jaunesnio draugo su vyresniu, iš kurio galima buvo daug ko išmokti. Jis stovėjo prie visų svarbiausių Lietuvos įvykių ne tik žydiškame pasaulyje, net atkuriant „Makabi“, bet ir įteisinant, įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę.
Jo gyvenimas – ilgas bei gražus ir išėjo jis, kaip teisuolis“, – mintimis apie ilgametį bendravimą su G.Kanovičiumi dalijosi Lietuvos Tautinių bendrijų tarybos vadovas, žinomas visuomenininkas Daumantas Todesas.
G.Kanovičiaus palydos į paskutinę kelionę į kapo vietą Alyvų Kalne, nuo kurio atsiveria kvapą gniaužianti Jeruzalės panorama, truko maždaug pusvalandį. Ceremonija buvo lakoniška, išmintinga, bet sykiu nepaliekanti nė menkiausios erdvės abejingumui, kaip ir paties rašytojo kūryba.
