Visgi viešojoje erdvėje pasigirdo ne viena abejonė, ar tikrai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijai priklausęs Seimo narys neįtarė apie jam ruošiamus rimtus kaltinimus.
Baudžiamosios teisės ekspertas, advokatas Remigijus Merkevičius naujienų portalui lrytas.lt paaiškino, ar gali būti taip, jog K.Bartoševičius iš tiesų nieko nežinojo apie prokuratūros ketinimus bei kaip šios bylos procesas galėtų vystytis toliau.
Išskyrė kelis scenarijus
Generalinė prokuratūra pirmadienį paskelbė apie K.Bartoševičiaus atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl galimo nepilnamečių seksualinio prievartavimo. Pažymima, jog generalinė prokurorė Nida Grunskienė kreipėsi į Seimo pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen dėl K.Bartoševičiaus neliečiamybės panaikinimo.
Prokuratūra informavo apie 2022 m. lapkričio 15 d. pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl galimai įvykdytų nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso (BK) 150 straipsnio 4 dalyje, 153 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 3 dalyje.
Tačiau dabar jau buvęs parlamentaras iki šiol tvirtina, kad nieko nežino nei apie tyrimą, nei apie jo detales, o prokuratūra su juo iki pirmadienį išplatinto pranešimo susisiekusi ar jo apklaususi nebuvo.
„Mažiausiai, ko tikiesi, tai perskaityti tokio mastelio kaltinimus. Dėl to man pačiam tiesiog baisu tai girdėti ir tai skaityti. Atvirai sakau, tikrai nesijaučiu gerai skaitydamas tuos viešus komentarus.
Sunku dabar vertinti ir interpretuoti. Su manimi prokurorai nebuvo susisiekę, tad aš neturiu daugiau informacijos, tyrimo medžiagos nežinau“, – „Lietuvos rytui“ sakė K.Bartoševičius.
Antradienį politikas taip pat pridūrė, kad pats kreipsis į prokurorus, jei šie su juo nesusieks ir toliau.
„Aš bet kokiu atveju bendradarbiausiu su prokuratūra, jei artimiausiu metu jie nesikreips, pats kreipsiuosi, tik nežinau, kokiu būdu ar priemonėmis“, – BNS sakė K.Bartoševičius.
Pasak teisininko R.Merkevičiaus, iš tiesų yra tokia tikimybė, kad K.Bartoševičiui prokuratūros pranešimas irgi buvo staigmena.
„Žinoma, kad gali. Tų scenarijų, kaip galėjo būti iki tokio momento prieita, gali būti įvairiausių.
Vienas scenarijus – jis galėjo iš tikrųjų visiškai nežinoti, tai yra, prokurorai visiškai laikė paslaptyje nuo jo bet kokius pradėtus ikiteisminius tyrimus tol, kol nepanaikins jam imuniteto ir nebus galimybės jo patraukti atsakomybėn ir apklausti įtariamuoju. Tai visiškai galimas, realus ir gyvenimiškas scenarijus“, – portalui lrytas.lt komentavo teisininkas.
Dar, pasak R.Merkevičiaus, galėjo būti ir taip, jog kažkuriame tarpiniame momente K.Bartoševičiui buvo pasiūlyta duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką.
„Tai yra, būti apklaustam vadinamuoju specialiuoju liudytoju. Bet šitas scenarijus nėra privalomas, jis nėra būtinas. Galima būtų sumodeliuoti ir kitų scenarijų, todėl tas jo pasakymas gali būti visiškai teisingas, kaip kad gali būti ir neteisingas – čia reikėtų žiūrėti objektyviai į atliktus veiksmus“, – aiškino baudžiamosios teisės advokatas.
Neišlaikė nekaltumo prezumpcijos testo
Paklaustas, ką šiandien galima konstatuoti, žvelgiant į Generalinės prokuratūros paviešintus duomenis, R.Merkevičius metė akmenį ir į pačios teisėsaugos daržą.
„Iš kodekso straipsnių aišku yra tai, kad niekas neaišku. Aišku tai, kad prokurorai žaidžia slėpynes ir užvedę šitą diskursą nebenori kalbėti toliau, viską palikdami įvairioms spekuliacijoms ir manipuliacijoms – tai yra aišku iš visos viešosios erdvės.
Ką galima spėti, kad nukentėję žmonės nuo vienokios galimos ar negalimos nusikalstamos veikos gali būti du. Tą galime spėti iš Baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 3-osios ir 4-osios dalių. Trečioji dalis sako, kad nukentėjęs asmuo turėtų būti nepilnametis, o ketvirtoji – kad turėtų būti mažametis. Šios dvi dalys kartu, jeigu yra vienas nukentėjusysis, būti negali.
Tai iš šio kvalifikavimo galima spėti, kad galbūt dėl kažkokios nusikalstamos veikos galėtų būti du nukentėjusieji. Bet tai yra visiškai hipotetinės prielaidos“, – nurodė R.Merkevičius.
Tiesa, advokatas pridūrė, kad šiuo atveju yra šiurkščiai nesilaikoma ir nekaltumo prezumpcijos principo – kitaip tariant, K.Bartoševičius visuomenėje jau yra pasmerktas dar net neįrodžius jo kaltės.
„Mes vėl eilinį kartą neišlaikėme nekaltumo prezumpcijos testo. Užklijavome žmogui etiketę, neturėdami absoliučiai jokių duomenų apie tai, vadovaudamiesi vien tik prielaidomis, ir šitos etiketės tas žmogus, kaip bepasibaigtų baudžiamasis procesas, nebenusiklijuos.
Tai šio testo mes tikrai neišlaikėme. Jeigu prokurorai norėjo laikyti paslaptyje visus tuos reikalus, tai juos reikėjo laikyti paslaptyje tol, kol būtų bent kažkoks aiškumas dėl faktinių duomenų, dėl išvadų ir panašiai.
Jeigu jie norėjo sužaisti ir įaudrinti viešąjį diskursą, tai jiems puikiai pasisekė. Bet tai yra nekaltumo prezumpcijos pažeidimas. Mano akimis, tai, ką mes darome, darome neteisėtai“, – dėstė teisininkas.
Pasak R.Merkevičiaus, šiuo atveju žmogus yra tiesiog „prikalamas prie kryžiaus“, tarsi jis jau savaime būtų kaltas.
„Bet tai, kad tai galėtų būti klaida, nesusipratimas ar nepagrįsti duomenys – mes net neprisileidžiame tokios minties. Mes tą žmogų laikome kaltu, tai čia yra nekaltumo prezumpcijos pažeidimas pačiu didžiausiu lygiu. O prokuratūra nepadaro nieko, kad būtų sugrįžta prie nekaltumo prezumpcijos principo“, – aiškino advokatas.
Pašnekovas priminė, kad bausmė už vykdytą seksualinę prievartą yra tik laisvės atėmimas, o seksualinė prievarta prieš mažamečius yra laikoma itin sunkiu nusikaltimu. Visgi, R.Merkevičiaus teigimu, praktika rodo, kad tokį nusikaltimą įvykdę asmenys gali sulaukti nebūtinai maksimalios keliolikos metų bausmės, bet, pavyzdžiui, kelerių metų kalėjimo.
Paklaustas, kiek tokio pobūdžio tyrimai apskritai gali trukti, advokatas pažymėjo, jog viskas priklauso nuo konkrečių ir individualių situacijų.
„Kiek mes iš tikrųjų turime epizodų, kokia yra įrodomoji bazė, kiek aktyviai ginsis tas žmogus, pripažins ar nepripažins, taip pat patys jau surinkti įrodymai, specialistų išvados, tai tokie tyrimai užtrunka tam tikrą laiką.
Įstatymas sako, kad tokios bylos, kai yra nukentėję nepilnamečiai ir mažamečiai, turi trukti labai greitai ir trumpai, bet praktika rodo, kad, kadangi didžioji įrodomoji, lemiama bazė, dažniausiai yra paties vaiko parodymai, tai dėl to vyksta didžiausias procesinis ginčas, ir čia yra siekiama surinkti kuo daugiau papildomų įrodymų, kurie patvirtintų arba paneigtų vaiko parodymus.
Tai tam yra sugaištama nemažai laiko“, – dėmesį atkreipė R.Merkevičius.
