Tai antras bandymas užsienio lietuviams, tapusiems Lietuvai draugiškos šalies piliečiais, išsaugoti gimimu įgytą Lietuvos pilietybę. Ankstesnis toks mėginimas, taip pat sugretintas su 2019 metais vykusiais prezidento rinkimais, baigėsi nesėkme.
Ar šį kartą bus kitaip, kai Konstitucija nepaprastai aukštai pakylėjusi referendumų kartelę, reikalaujančią, kad už jos pakeitimus pasisakytų net daugiau kaip pusė rinkėjų sąrašuose įrašytų piliečių?
Referendumo darbo grupės pirmininkė konservatorė D.Asanavičiūtė teigia, kad antras kartas gal nemeluos, nes trečio mėginimo turbūt jau nebus.
Ar pagrįstas toks optimizmas? Būtų neteisinga sakyti, kad referendumo darbo grupė nieko nenuveikė ir tiktai kursto nepagrįstas užsienio lietuvių ir jų artimųjų viltis medžiojant šios rinkėjų grupės balsus per artėjančių rinkimų ciklą.
Konstitucijos keitimo formuluotė gerokai trumpesnė ir aiškesnė nei 2019 m. Siekiama tik išbraukti jos 12 straipsnio sąlygą, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietis, o konkreti tvarka bus nustatyta daug lengviau priimamu konstituciniu įstatymu.
Mat Konstitucinis teismas (KT) ne kartą išaiškino, kad šią sąlygą apeiti pilietybės įstatymais galima tik retais išskirtiniais atvejais, nors iki šių išaiškinimų spėta ją suteikti daugybei užsienio lietuvių, ypač JAV išeivijai.
Užsienio lietuviai dar puoselėjo viltis, kad ir be referendumo jiems gali pavykti išsaugoti ar įgyti Lietuvos pasą, bet KT galiausiai labai aiškiai pasisakė, jog tokie atvejai tegali būti reta išimtis ir kitos išeities kaip keisti Konstituciją nėra.
Tiesa, įveikti Konstitucijos keitimo referendumu barjerą kone tas pat kaip Eglei žalčių karalienei sunešioti geležines klumpes, bet 2019 m. ir Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB), ir partijos pamėgino tai padaryti.
Griozdiška Konstitucijos keitimo formuluotė vargu ar tada turėjo daug įtakos neigiamam rezultatui. Aiškesnė formuluotė mažai ką pakeis.
Šįkart didesnę įtaką gali turėti daug ilgesnė referendumo informacinė kampanija – ji vyks ne mėnesį prieš referendumą kaip 2019 metais, o bent kelis mėnesius.
Be to, bus pasitelktos nevyriausybinės organizacijos, savivaldybės, net bažnyčios aiškinant referendumo prasmę.
Aišku, žmonės bus raginami ne tik ateiti prie balsadėžių, bet ir pritarti Konstitucijos keitimui. Ilgesnė, geriau parengta agitacija gali paskatinti net abejingiau į užsienio lietuvius žvelgiančius asmenis išsakyti savo nuomonę, bet kyla abejonių, ar tokių pastangų pakaks referendumo sėkmei garantuoti.
Tai supranta ir aktyviai daugybinę pilietybę remiantys PLB nariai. Jie teisūs sakydami, jog referendumą nulems Lietuvoje gyvenantys žmonės, o balsavimo teisę turinčių užsienio lietuvių balsai bus tik lašas jūroje, nors skaičiuojama, kad net 1,5 milijono tautiečių atsidūrę svetur.
Balsavimas internetu, galintis labai palengvinti užsienio lietuviams patį dalyvavimo referendume procesą, 2024 metais tikrai dar nevyks, todėl į Lietuvos ambasadas rinksis palyginti nedaug žmonių.
Gana pesimistiškai vertindami referendumo rezultatus net JAV lietuviai teisininkai vis dar kalba apie kitokį Lietuvos pilietybės išsaugojimo kelią, tik tai turbūt neįmanoma Konstituciniam teismui nepakeitus Konstitucijos išaiškinimo doktrinos, o toks posūkis nerealus.
Nesudėtinga sudėlioti saugiklius, kad daugybinė pilietybė nekeltų pavojaus Lietuvai. Tai ir numatys įstatymas, kuris neleis išsaugoti lietuviško paso nedraugiškų mūsų šaliai valstybių, pirmiausia Rusijos, piliečiams.
Bet lieka kitų abejotinų daugybinės pilietybės pasekmių, kurios gali atbaidyti Lietuvos paso išsaugojimu asmeniškai nesuinteresuotus žmones, o tokių asmenų mūsų šalyje yra, nors sakoma, kad beveik neliko šeimų, kurių dalis nebūtų atsidūrusi užsienyje.
Vienas tokių klausimų – tarnyba Lietuvos kariuomenėje, o vykstant karui Ukrainoje tai itin aktualu.
Dalis iš mūsų šalies niekur neišvykusių žmonių mano, kad užsienio lietuviai taps privilegijuotais piliečiais, nes įgis Lietuvos piliečio teises, o pareigas prisiims tiktai tokiu mastu, kokiu patys panorės.
Vis dėlto net ir tokiais atvejais Lietuvos pilietybės išsaugojimas lietuvių kilmės asmenims būtų naudingas mūsų šaliai jau vien dėl palankesnių sąlygų sugrįžti į tėvynę, kai nesiliauja skambėję pavojaus varpai, kad šalies gyventojų skaičius vis mažėja ir visuomenė sensta.
Tiesa, statistika rodo, kad pernai Lietuvos gyventojų skaičius padidėjo 54 tūkst. žmonių, bet tai lėmė daugiausia karo pabėgėliai iš Ukrainos.
Sumažėjo ir emigracija iš Lietuvos, sugrįžusiųjų net daugiau nei išvykusiųjų, bet dėl didesnio mirtingumo nei vis menkstantis gimstamumas lietuvių kilmės asmenų šalyje sumažėjo. Jau vien ši aplinkybė skatina suteikti Lietuvos pasą kitos šalies piliečiais tapusiems lietuviams.
