K.Bartoševičius, pirmadienį paklaustas apie jo atžvilgiu prokuratūros pradėtą tyrimą dėl nepilnamečių prievartavimo, atsakė taip: „Vargiai tokių atvejų prisimenu“, o kaltinimai, jo žodžiais: „Manau, kad nepagrįsti“.
L.Slušnys pripažįsta, kad, jei pats būtų tokių kaltinimų sulaukęs, būtų tvirtai juos paneigęs.
„Vakar girdėjau ir vieną, ir kitą pasisakymą, ir abiem atvejais buvau stipriai sutrikęs. Nepaisant to, vis tiek sakau, kad teisiame ne mes, teisia ne žmonės, mes negyvename Kukluksklano laikais. Tai turės išsiaiškinti teisėsauga.
Bet, aišku, aš pasakyčiau, kad tai nesąmonė, kliedesys. Manęs irgi yra klausę – ir dabar ištraukė Švėkšnos istoriją, tai galiu drąsiai pasakyti, kad tai yra nesąmonė, kliedesys, apie tai, kad kažką ten slepiau ir kaip ten buvo. Šioje vietoje jaučiuosi labai drąsus ir užtikrintas.
Šie neužtikrinti (K.Bartoševičiaus – aut.past.) atsakymai kelia vidinio nerimo“, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ pripažino jis.
Iš kitos pusės, konservatoriaus nuomone, negalime žinoti, kaip tam tikri žmonės elgiasi krizinėse situacijose.
„Čia yra krizė, labai stipri, staigi krizė. Ne tik mandato padėjimas, iš karto eina prokuratūra. Žmonės krizėse elgiasi kartais visiškai neprognozuojamai, jau nekalbant, kad jų žodynas irgi tampa tokio pasimetusio žmogaus. Turime vertinti ir tą faktą, kad tai yra stiprus žmogaus sukrėtimas. Jis yra toje būsenoje, ir kaip, kokius žodžius gali ištarti, irgi reikia vertinti kritiškai“, – įvertino L.Slušnys.
„Tačiau užtikrintumo man trūksta“, – pridūrė jis.
Gali rodyti du dalykus
Advokatas, Vilniaus universiteto docentas Gintautas Bartkus neatmeta, kad toks K.Bartoševičiaus neužtikrintumas yra sutrikimo požymis.
„Jeigu staiga jus kažkuo apkaltina, tai kaip jūs į tai reaguojate? Sutinku, kad žmonės pasimeta. Jų reakcijos būna neįtikėčiausios – kartais žmonės net prisipažįsta, paskui tik supranta, ką padarė, nors iš tikrųjų to veiksmo nepadarė.
Tai yra klasika. Daug tyrimų atlikta apie tai, kad žmonės prisipažįsta apie nepadarytus nusikaltimus, nes tiesiog neatlaiko vidinio spaudimo. Mano, kad dabar prisipažins, o vėliau, teismo proceso metu, išaiškės jų teisybė. Tai yra klasikų klasika“, – įvertino G.Bartkus.
Vis dėlto, G.Bartkaus teigimu, kategoriškas kaltinimų nepaneigimas gali reikšti ir visai kita.
„Tai sako du dalykus. Arba žmogus yra nepasiruošęs atsakyti į klausimus – tai atsitiko netikėtai, galima kelti tokią versiją. Antroji versija – žmogus yra labai pasirengęs ir tiesiog nenori „prisikalbėti“ anksčiau reikalo. Šiuo atveju abi versijos yra galimos“, – patikino advokatas.
„Nemokame atskirti faktų nuo emocijų“
Tiesa, pats vaikų psichiatras, konservatorius L.Slušnys, vertindamas kilusį skandalą, feisbuke pasidalijo savo darbine patirtimi. Anot jo, kilusi visuomenės reakcija parodė, „kaip mes iki šiol nemokame atskirti faktų nuo emocijų“.
„Ne vienas vaikų ir paauglių psichiatras turės dešimtį istorijų apie tai, kaip kaltinimai prievarta prieš vaikus baigėsi niekuo. Vienais atvejais tai sutuoktinių keršto žaidimai, o kartais, pavyzdžiui, seneliai nutaria seksualine prievarta apkaltinti tėvą arba mamą, nes taip tikimasi neduoti vaiko kitai pusei.
Bylos teismuose trunka metus du, o rezultatas – nulis. Tik daugybė neigiamų emocijų. Patinka mums ar ne, bet visais atvejais tokias bylas tiria prokuratūra, o ne komentatorių linčo teismas.
Kita aplankiusi mintis yra ta, kad šioje K.Bartoševičiaus istorijoje kol kas nėra jokio fakto. Nei vieno. Priminsiu violetinę istoriją, kurioje pedofilija buvo kaltinami teisėjai, kai kas net ėmėsi Tado Blindos vaidmens naikinant tokius teisėjus. Ir kuo galų gale tai baigėsi? Vėlgi – niekuo, nes nei prievartos, nei tvirkinimo nebuvo.
Tuomet dėl visuomenės nusiteikimo praradome mažiausiai tris žmones, kurie šiandien gyvena užsienyje ir neketina rodytis Lietuvoje. Taigi, prieš puldami teisti ir kaltinti, pirmiausia turime sudėlioti faktus. Beje, minimoje istorijoje klydo ir tuometė Prezidentė, ir dalis konservatorių.
Trečioji mintis yra tokia: vaikų ir paauglių psichiatrai realiai išklauso, aprašo ir pateikia prokuratūrai faktus apie vaiko seksualinį išnaudojimą, o viskas baigiasi niekais. Šis procesas trunka ilgai, vaikai pradeda painiotis laike ir faktų detalėse.
Žinoma, neneigiu, kad kartais prokurorams tiesiog sunku patikėti, kad tvirkintojas gali būti gerbiamas gydytojas, mokytojas ar kitas aukšto intelekto asmuo, o ne koks vargiai mokyklą baigęs (gal net nebaigęs) personažas. Tyrimas nutrauktas.
Kiek tokių atvejų? Ne vienas ir ne du Lietuvoje. Tik niekam jie neįdomūs, nes tai ne politikas. Arba ne koks nors teisėjas. Faktai kalba patys už save: kasmet Lietuvoje yra pradedama 300 tyrimų dėl seksualinio pobūdžio nusikaltimų ir tik apie 30 jų pasiekia teismą.
Dar mažiau žmonių nuteisiama (apie 10)“, – feisbuke rašė politikas.
Anot jo, ošdami ir žerdami kaltinimus turėtume pristabdyti save, kol nežinome jokių detalių.
„Kristijono tikrai nepažįstu ir niekuomet nelindau jam į sielą. Tačiau viena detalė man kužda, jog tai nėra puolęs žmogus: mandato jis atsisako ir tokiu būdu pilnai leidžia vykdyti tyrimą be didesnių stabtelėjimų bei išsisukinėjimų.
Jeigu šis žmogus tikrai būtų toks niekšas, kaip šiandien yra nušviečiamas spaudoje ir komentaruose, tai ramiai galėtų neatsisakyti mandato iki pat apkaltos proceso pradžios, o tai suteiktų galimybę pasiruošti gynybos planą.
Jis taip pat galėtų nesukti galvos dėl frakcijos reputacijos ir mūsų savijautos šiame kontekste, tačiau nieko panašaus nedaro. Tiesiog bandė pasitraukti“, – aiškino L.Slušnys.
