Gali būti, kad būtent ši kaktomuša taps lemiamu lūžiu kare į vieną ar į kitą pusę. Taip spėja ir aukšti Vakarų politikai, ekspertai, specialiosios tarnybos. Juolab kad Rusijos ištekliai ir pajėgos tęsti agresiją senka, kita vertus, tai vyksta toli gražu ne taip sparčiai, kaip tikėtasi.
Tad Ukrainoje kraupios žinios ne tik iš fronto, bet ir iš visos šalies nesustojamai veja viena kitą ir skatina spėlioti, ko dar galima sulaukti.
Nors Rusija raketomis ir dronais daužo jau seniai, šiomis dienomis įvykdytas Kremliaus nusikaltimas sukrėtė visą pasaulį.
Dnipro didmiestyje viena Rusijos raketų, išgriebtų dar iš sovietmečio sandėlių, pataikė į daugiabutį.
Žuvo ar buvo sužeisti dešimtys civilių, tarp jų – ir vaikai. Raketos perskrosto namo vaizdai, vaizdo įrašai, kuriuose girdėti po griuvėsiais likusių žmonių priešmirtinis klyksmas, – visa tai užpildė Ukrainos ir pasaulio žiniasklaidą bei socialinius tinklus.
Šis raketos smūgis iš posto išvertė ir populiarųjį bei prieštaringai vertinamą Ukrainos prezidento administracijos vadovo patarėją O.Arestovyčių. Mat jis, kaip visada skubiai trykšdamas informaciniais srautais, paskelbė, jog rusiška raketa ant namo nukrito todėl, kad ją numušė Ukrainos oro gynyba.
Toks nepatvirtintas pranešimas sukėlė pykčio bangą pirmiausia pačioje Ukrainoje. Rusijos propaganda ir „neutralūs“ balsai Vakaruose irgi tuojau pat pasigavo šiuos O.Arestovyčiaus žodžius stengdamiesi nukreipti dėmesį nuo esminio fakto – nepaisant to, kas ir ką numušė ar nenumušė, vienintelė kaltė dėl tragedijos tenka būtent Rusijai.
O.Arestovyčius, nors iš pradžių teisinosi nuovargiu, vėliau parašė atsistatydinimo pareiškimą ir jis buvo patenkintas. Šis asmuo, akivaizdžiai susijęs su slaptosiomis tarnybomis ir valdžioje greičiausiai vykdęs jų užsakymus informaciniuose karuose ir psichologinėse operacijose, nutaikytose pirmiausia į rusakalbę auditoriją, dėl savo liežuvio buvo paslydęs jau ne kartą.
Gali būti, kad jo atleidimas – ir kokių nors Ukrainos valdžios viršūnių vidaus pasistumdymų padarinys. Gal O.Arestovyčiaus ambicijos ar Ukrainos visuomenėje keliamos bangos ėmė nepatikti įtakingesniems šalies veikėjams?
Kad ir kaip būtų, tokie praradimai – menkniekis karo draskomai šaliai, juolab kad O.Arestovyčius niekur iš viešosios erdvės neišnyks.
Juk vos po kelių dienų Ukrainą sukrėtė dar viena tragedija – Kijevo srityje šalia vaikų darželio nukrito sraigtasparnis, gabenęs šalies vidaus reikalų ministrą D.Monastyrskį su kitais aukščiausiais sistemos pareigūnais. Visi jie žuvo, tarp aukų – ir vaikai.
Apie šią beprecedentę tragediją galima pasakyti tą patį, ką ir apie Rusijos smūgį Dnipre, – nepaisant konkrečių sraigtasparnio kritimo priežasčių, pagrindinė jų yra Kremliaus sukeltas karas.
Tuo metu fronte Rusija mėgina žūtbūt išlaikyti iniciatyvą strateginėje Soledaro ir Bachmuto ašyje. Užėmę Soledarą rusai bando tęsti Bachmuto, iš kurio atsiveria keliai į kitus didesnius Donecko srities miestus, šturmą.
Kokia Vakarų reakcija tiek į šių dienų tragedijas, tiek į naujos didžiulės karo bangos grėsmę?
Regis, vis daugiau šalių, ne tik didžiųjų, įsidrąsina plačiau verti savo ginklų aruodus ir teikti Ukrainai vis sunkesnę ir modernesnę ginkluotę. Šioje srityje net didžiosioms Vakarų šalims lieka vis mažiau „raudonųjų linijų“, o bendras jų įvairiopos paramos srautas dar neregėtas.
Vis dėlto ginčai ir trypčiojimas nesiliauja. Dėmesio centre – ir vėl Vokietija.
Postą paliko šios šalies gynybos ministrė Ch.Lambrecht. Ji buvo kaltinama ne tik tuo, kad yra nekompetentinga, bet ir pašlijusiais ministerijos santykiais su kariuomene.
Skubiai pulta ieškoti naujo ministro. Juo tapo socialdemokratas B.Pistorius vadinamas kur kas tinkamesne figūra ir netgi Ukrainos rėmėju. Kita vertus, pripažįstama, kad jis vis tiek turės klausyti kanclerio O.Scholzo ir partijos valios.
O kancleris atsidūrė aistrų sūkurio dėl vokiškų tankų „Leopard“ perdavimo Ukrainai epicentre. Šių tankų turi ne tik Vokietija, bet ir daugelis kitų Europos šalių, tačiau būtent Berlynas nesiryžta palaiminti jų perdavimo. Verda ginčai, ar tankas – gynybinis, ar puolamasis ginklas, o kancleris atsakomybę staiga permetė JAV.
Esą kol JAV atsisako perduoti Ukrainai savų „Abrams“, tol savų tankų neduos ir Vokietija. O JAV administracija aiškina, kad jų tankai pernelyg sudėtingi ir sunkūs ukrainiečiams, bet tuo pat metu palaimino naują milijardinį karinės paramos Kijevui paketą atvirai teigdama, jog jis skirtas būtent Ukrainos kontrpuolimui. Galbūt netgi Krymo link.
Ginčai dėl vadinamojo „Leopard“ išlaisvinimo vyko ir Vokietijoje esančioje JAV Ramšteino bazėje vykusio viršūnių susitikimo išvakarėse ir netgi jo metu. Kai kurios Europos šalys, pirmiausia Lenkija, paskelbė, kad vis viena teiks Ukrainai savo turimus „Leopard“ nepaisydamos Berlyno požiūrio.
Šie ginčai vėl atgaivino kalbas, kad tiek Vokietija, tiek kitos didžiosios Vakarų valstybės vis dar nesiryžta visu pajėgumu siekti Rusijos pajėgų Ukrainoje sutriuškinimo. Jos esą tebesitiki, kad pavyks „lokalizuoti“ ir „stabilizuoti“ šį karą ir grįžti prie kažkokio „dialogo“ su Kremliumi.
Net jeigu taip ir būtų, greičiausiai teisūs tie, kurie tvirtina, kad pati karo tikrovė, kuri tampa vis žiauresnė, stums Vakarus į priekį, o tokių ginčų ar trypčiojimo turėtų mažėti.
