Kantrybės čempionais tokie tikrai netaps. Aišku, Laisvės partija irgi. Vos apsidžiaugę, kad taip gausiai pateko į Seimą, politikos naujokai pasiraitojo rankoves ir ėmėsi versti senus kalnus, vietoj jų stumdami civilinės sąjungos tarp tos pačios lyties žmonių įstatymą.
Jaunatviškas stumtraukis baigėsi atsitrenkus į istorines uolas. O kantrybės jas gremžti palengva, kaip elgiasi kalnų upokšniai, nėra.
Taip ir atsiranda sveiku protu sunkiai suvokiami planai tokią partnerystę įteisinti bent sostinėje. Juk jei Vilniaus ir Šalčininkų rajonus valdantys tomaševskiai jų vadovu paskelbė patį Jėzų, ko gi „laisviečiai“ negali kažkokių vietinės reikšmės įstatymų prakišinėti?
Kai kas kantrybės turi gerokai daugiau. Pavyzdžiui, progresinių mokesčių šalininkai, jau kelis dešimtmečius stumiantys šią idėją. Tiesa, pastaruoju metu pritilę, nes bent pusė jų argumentų jau nebeturi prasmės.
Juk įvestos visokios „Sodros“ „lubos“, nuo uždirbamos sumos priklausantys neapmokestinamųjų pajamų dydžiai ir kitokios lengvatos, mokesčių sistemą darančios tikrai ne paprastesnę, užtat progresyvesnę.
Į kantrumo čempionus galėtų pretenduoti sąjūdininkai. Tiesa, ne iš to Nepriklausomybės priešaušriu užgimusio Sąjūdžio, bet iš šiek tiek vėliau atsiradusio Metro sąjūdžio.
Šie jau pusantro dešimtmečio aktyviai perša sostinei greituosius požeminius traukinius, neva stebuklingai pagerinsiančius visą transporto sistemą.
Prisibeldė jie kažkada iki Seimo, kuris net priėmė Metropoliteno įgyvendinimo įstatymą.
Teks džiaugtis bent juo, nes apie kokį metro galime svaičioti, kai net futbolo stadiono Vilnius pasistatyti negali.
O jei jau prakalbome apie futbolą, tai čia lietuviai demonstruoja tikrai čempionišką kantrybę.
Kadaise su vokiečiais ar italais lygiosiomis sužaidusi rinktinė dabar nespėja paskui Farerų greitakojus ir tik vargais negalais sugeba įveikti galiūnus iš San Marino.
Tačiau federacijos vadovai ir nuolat besikeičiantys treneriai nepavargsta svaičioti apie naują ciklą, žaidėjai – toliau spardyti kamuolį, o keliasdešimt sirgalių – netgi palaikyti komandą.
Vis dėlto kantrumo pirmenybėse jiems atitenka sidabro medaliai. O auksas – naminės degtinės varytojams.
Kadaise buvo net susikūrusi jų asociacija, kuri sugebėjo įtraukti į veiklą kelis parlamentarus. Ruošė jie įstatymus, kad naminukę būtų leista varyti bent išrinktiesiems ūkininkams, pateikinėjo kitų valstybių pavyzdžius.
Viskas veltui. Kone kiekvieną naują Seimo kadenciją šie popieriai buvo ištraukiami, pavartomi ir vėl nukišami į stalčių.
Tačiau kantrybė juk dangų atidaro. Užpernai gruodį po pateikimo buvo pritarta Alkoholio kontrolės įstatymo pataisoms.
Niekur neskubėdama Žemės ūkio ministerija tik dabar įregistravo Vyriausybės išvadą.
Joje pritariama, kad tradiciniais amatininkais įsiregistravę bei kaimo turizmu besiverčiantys ūkininkai per metus galėtų pagaminti iki tūkstančio litrų paveldu vadinamo gėrimo, tik laipsnių jame negalės būti daugiau kaip 65.
Bet reikės dar labai daug kantrybės. Mat įstatymas turėjo įsigalioti praėjusių metų liepą, dabar terminas nukeltas iki 2024-ųjų. Greičiausiai bus atidėtas dar bent kelis kartus.
Na, bet Dievo kantrybė gal ir turi ribas, o degtindario, kaip matyti, nelabai.
