Taigi pirmadienį Š.Vaitkus savo socialinio tinklo paskyroje paskelbė informaciją apie galbūt neteisėtai vykdomas statybas Kunigiškių paplūdimyje.
Meras kėlė klausimus dėl paplūdimyje esančių senų pastatų perdavimo, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos sprendimo patvirtinti detalųjį planą, sudarantį galimybes keisti žemės paskirtį į poilsio paskirties bei aptarnavimo ir taip atveriantį kelią naujoms statyboms.
Kurorto vadovui visa tai išklojus savo paskyros vadinamojoje sienoje įvyko stebuklas – po trijų valandų Klaipėdos apygardos prokuratūra pradėjo tyrimą dėl galimo viešojo intereso pažeidimo.
Taip uoliai į informaciją internete sureagavę prokurorai pažadėjo, kad ieškos papildomų duomenų (suprantama, kad vien dėl Š.Vaitkaus žinutės pažeidėjo neprigriebsi) ir tuomet priims sprendimą dėl kreipimosi į teismą ginant viešąjį interesą.
Prokuratūra pasiteisino, kad informacijos apie minėtas statybas iki šiol nebuvo gavusi. O kam jos reikia, jeigu yra visagalis socialinis tinklas?
Kita Palangos istorija – garsiųjų dušinių. Štai ją prieš daugelį metų, matyt, ne iš to galo pradėjo, dėl to ir subliūško.
Prokuratūra konstatavo, kad statinys pajūryje iškilo jo savininkui įvykdžius visus teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir sąlygas, o teismas dukart atsisakė nagrinėti skundą dėl Palangos kopose vietoj sovietmečiu buvusių menkų dušinių pastatytos didingos vilos teisėtumo.
Kodėl? Ogi todėl, kad teisybės ieškotojai vargo senoviškai – rašydami prašymus ir skundus. O reikėjo nuotoliniu būdu.
Juk į valstybines institucijas ateina karta, jau ragavusi mokslo nuotoliniu būdu, pirmenybę teikianti irgi tokiam darbui. Tad skundas popieriuje – sena praeitis.
