Tikinčiųjų bendruomenės skaičiavimais, iš viso Kaune jau pagaminta apie 11 tūkst. vadinamųjų apkasų žvakių, kurios naudojamos jau ne tik karių apkasuose, bet ir sugriautuose miestuose, kur dažnai nutrūksta elektros tiekimas, neliko dujinio šildymo.
Bažnyčios rūsyje esančioje salėje šios žvakės gaminamos nuo spalio mėnesio, dauguma jų jau pasiekė savo galutinį tikslą – žmones Ukrainoje. Naujausioje siuntoje – apie 2,5 tūkstančio degiųjų užtaisų. Dauguma jų pagaminti iš parapijiečių surinktų, išplautų ir tinkamai išpjautų skardinių, kurių viduje įsuktos kartono juostos, kurios vėliau užliejamos vaško ir parafino lydiniu.
Paruoštos skardinės vežamos į senąjį Kauno tvirtovės parako sandėlį, kuriame įkurtoje bendruomenių erdvėje „Parakas“ vyksta galutinis apkasų žvakių paruošimo etapas.
– Ar nebūtų paprasčiau tiesiog aukoti lėšų Ukrainai, užuot įsivėlus į tokį ilgą ir sudėtingą procesą? – „Laikinoji sostinė“ paklausė Kaune jau tris dešimtmečius gyvenančios ukrainietės T.Narkiavičienės.
– Pinigus, kuriuos surenkame, skiriame tiesiogiai Ukrainos kariuomenei. O žvakių gamyba prasidėjo išgirdus, kad Ukrainos moterys rudenį ėmėsi šios veiklos ir susidūrė su medžiagų žvakėms gaminti trūkumu.
Neįsivaizduoju, ar ko nors panašaus būtų galima nusipirkti, o pagaminti tikrai reikia ir laiko, ir medžiagų. Kaune mes „užkūrėme“ nedidelį cechą, kuriam kol kas visas medžiagas parūpina aukojantys žmonės.
– Esate ukrainietė, bet Lietuvoje gyvenate gana ilgai. Ar prasidėjus karui nebuvo minties važiuoti į Ukrainą?
– Manau, šiuo metu esu naudingesnė čia, Lietuvoje. Auginu neįgalų vaiką, tad būtų per sudėtinga išvykti. Tiesa, kai prasidėjo Maidano įvykiai 2014 metais, vykau į Kijevą, jau tada sakiau, kad šitas karas nesibaigs. Ir dabar manau, kad jis greičiausiai bus toks pat amžinas kaip kova tarp gėrio ir blogio.
Jei kai kam atrodo, kad Rusijos agresija pasibaigs su Putinu, tai aš tuo netikiu. Rusų mentaliteto esmė yra ne bandyti patiems susikurti gerą gyvenimą, bet atimti iš kitų, neleisti kitiems gyventi gerai. Tai yra jų kraujyje, ne veltui būtent Rusijoje gimė socialistinė ideologija, jie taip mąsto.
– Manote, kad dauguma rusų vis dar nori atkurti Sovietų Sąjungą, negali patikėti, kad kitos šalys nori būti laisvos ir nepriklausomos?
– Rusai yra tokia tauta, kurie ir patys negyvena, ir kitiems neleidžia. Jie vis dar tiki, kad galima iš kito atimti ir pasidalinti tarpusavyje po lygiai. Nors visi supranta, kad atimt atima, o su tuo padalinimu tai kažkaip neišeina, bet vis tiek laikosi įsikabinę šitos minties. Galima sakyti, kad tai necivilizuoti žmonės, plėšikai.
– Lietuvoje gyvenate jau tris dešimtmečius, ar niekada nesigailėjote persikėlusi gyventi į Kauną?
– Nors esu ukrainietė, gimiau ir augau Rusijoje. Mano tėvai, sesuo ir dabar gyvena Maskvoje. Į Kauną persikėliau, nes ištekėjau už lietuvio. Ačiū Dievui, iš ten laiku pasitraukiau. Po 2014 metų įvykių nutraukiau visus ryšius su Rusija, net artimiausiais žmonėmis. Tiesiog viską nutraukiau, palikau tam tikra prasme ir savo turto dalį, buvusius draugus, santykius. Dabar bendrauti su šeimos nariais būtų ir jiems pavojinga, negalėčiau taip rizikuoti, per aplinkinius žmones susižinau, kaip jiems sekasi.
– Karas Ukrainoje vyksta jau beveik metus. Kaip per tą laiką pasikeitė kauniečių požiūris į karą?
– Normalu, kad žmonės mažiau apie tai kalba, mažiau reaguoja į vykstančius įvykius. Nors kas domėjosi, palaikė, ir šiandien yra su mumis. Gal tik atsirado žmonių, kurie išgirdę kalbant apie karą bando pokalbį nutraukti sakydami, kad ir „vėl apie tą karą, nusibodo“. Karo pradžioje taip niekas nedrįso pasakyti, o dabar išdrįsta. Bet čia tokia nauja bambėjimo forma, taip sako tie, kurie nuolat yra kuo nors nepatenkinti.
Nuo pat karo pradžios Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje vyksta bendra malda už Ukrainą, gali prisijungti visi norintys, vėliau einame gaminti žvakių, žmonės atneša pagal sąrašą prašomų daiktų. Labdarą galima palikti ir bažnyčioje, lentoje pakabintas sąrašas, ko reikia, – patalynės ir šiltų pižamų ligoninėms, taip pat renkame švarias skardines, vašką, parafiną. Metų pradžioje į Ukrainą išvyko vienu ekipažu mažiau, todėl ieškosime papildomo transporto, reikia paramos įsigyti degalų.
– Karo pradžioje buvo sakoma, kad jokiais būdais nebereikia nešti senų drabužių, nes ukrainiečiai tikrai turi kuo apsirengti. Kaip yra dabar?
– Mano galva, labai svarbu aukoti tai, ko prašoma, o ne bet ką. Ir daryti tai su meile. Pavyzdžiui, mes tikrai žinome, kad patalynės ir pižamų reikia konkrečioms ligoninėms, į kurias tai bus nuvežta. Bet tikrai apima gėda, kai pamatai, kad, pavyzdžiui, pižamos kelnėse nėra gumos. Ar paduotumėte tokį drabužį savo artimam žmogui ir dar sergančiam? Tikriausiai ne. Aukojant pirmiausia reikia galvoti apie žmones, kuriems aukojate.
– O ko dabar reikia Kaune gyvenantiems ukrainiečiams?
– Kaip ir visada, reikia supratimo, kartais elementarios pagalbos. Matote, kad šalia gyvena ukrainiečių šeima, pasiteiraukite, ko jiems trūksta, kartais net to pakanka. Kartais girdžiu sakant: o ko patys ukrainiečiai neina apkasų žvakių pas tave daryti? Reikia suprasti, kad pasitraukė daugiausia motinos su vaikais, taip pat ir neįgaliais, joms ir taip yra ką veikti, kaip galą su galu sudurti.
– Kaune gyvena rusų, gal tenka su jais pabendrauti?
– Mažai bendrauju, nebent iš anksčiau galiu prisiminti, kaip tautinių mažumų susibūrimuose jie mėgdavo priminti, koks Kaune buvo Rusijos generalgubernatorius apsistojęs ar panašiai. Jie visur ir visada pasididžiuoja savo imperine istorija ir vadinamąja didžia kultūra.
Neseniai užėjau į kavinukę šalia Zanavykų turgaus, per televizorių žiūrėjo žmonės ne ką kita, o naujametį „Žiburėlį“ rusų kalba ir dar mestelėjo man, kad va čia tai puikus reginys, tokių per LRT nerodo.
Aplink pilna provokatorių, specialiai skleidžiančių nuomonę, neva karas – ne mūsų reikalas, mes gyvenkime kaip gyvenę. Man tokia pozicija nepriimtina.
– Gal net yra ir tokių, kurie mielai grįžtų į sovietinius laikus. Kaip manote, ar vis dar egzistuoja grėsmė, kad Putinas gali pulti ir Lietuvą?
– Manau, kad jis pulti galėtų, jei visai nesiseks. Jis, kaip tas mirtinai sergantis ligonis, mirties akivaizdoje galvojantis, kaip čia dar labiau pakenkti tiems, kurie liks po jo mirties.
