Arūnas Karaliūnas. Vaikų rūšiavimo istoriją Kaune kūrė ir veidmainiaujanti šalies valdžia

Paprasčiau kalbant – miesto valdžia negali taikyti didesnių mokesčių už
vaikų darželius kitų savivaldybių gyventojams.

Mokestis už darželius ne Kaune gyvenamąją vietą deklaravusių tėvų
vaikams buvo padidintas maždaug 16 kartų, o ši tvarka įsigaliojo nuo
2020-ųjų sausio 1-osios.

Miesto vadovai tąkart tikino nesiruošiantys Kauno biudžeto sąskaita
taikyti lengvatų kitų savivaldybių gyventojams.

Kauno rajono bendruomenė tokį sprendimą įvertino kaip šantažą, susijusį
su Kauno mero V.Matijošaičio užmojais prisijungti prie miesto dalį
rajono teritorijos.

Kauno rajono politikai nusprendė mokėti kompensacijas šeimoms, kurios
patirtų gerokai daugiau išlaidų dėl Kauno tarybos sprendimo, o
Vyriausybės atstovas Kauno ir Marijampolės apskrityse A.Cechanavičius
dėl miesto politikų sumanymo kreipėsi į teismą.

Galima pamanyti, kad ginčas jau išspręstas ir Kauno politikai privalės
ištaisyti padarytas klaidas.

Ištaisys, neturi kito pasirinkimo, tačiau naivu tikėtis, kad mieste bus
grąžinta vaikų darželių lankymo tvarka, galiojusi iki 2020-ųjų pradžios.

Kauno taryba pernai pavasarį įvykdė teismo nurodymą pakeisti reglamento
nuostatą, ribojančią klausimų ir kalbėjimo laiką tarybos nariams
posėdžių metu, tačiau naujasis sprendimas taip pat atsidūrė teisme ir
miesto valdžia vėl patyrė skaudų pralaimėjimą.

Ribodama laiką tarybos nariams užduodant klausimą ar kalbant diskusijose
Kauno valdžia pažeidė Vietos savivaldos įstatymą – tokį neskundžiamą
sprendimą pernai kovą paskelbė Lietuvos vyriausiasis administracinis
teismas.

Klausimui užduoti buvo skirta ne daugiau kaip 30 sekundžių, kalbėti
diskusijoje – 60 sekundžių.

Pagal reglamento pakeitimą, kurį po teismo sprendimo patvirtino
savivaldybės taryba, klausimams numatyta skirti 40 sekundžių, o kalbėti
– 80 sekundžių.

Opozicijoje esantys konservatoriai siūlė laiką pailginti bent dvigubai,
tačiau užsispyrę valdantieji iš „Vieningo Kauno“ frakcijos prastūmė savo
variantą. Reglamento nuostatų teisėtumu vėl suabejojęs Vyriausybės
atstovas Kauno ir Marijampolės apskrityse A.Cechanavičius kreipėsi į
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Jis prašė išaiškinti, ar laiko ribojimas tarybos narių klausimams bei
diskusijoms neprieštarauja teisės aktams, mat joks teisės aktas neriboja
tarybos narių kalbų trukmės.

Toks scenarijus gali pasikartoti ir sprendžiant vaikų darželių klausimą.
Priimamas naujas sprendimas, jis skundžiamas teismui, teismas nurodo
keisti sprendimą. Beprasmė kova tarp savo užgaidų nenorinčių atsisakyti
žmonių ir noro laikytis įstatymo viršenybės – be pabaigos.

Dėl tokios situacijos kaltinti tik Kauno vadovus būtų neteisinga.
Konfliktas dėl vaikų darželių tapo tik pavyzdžiu, kas atsitinka dėl
šalies valdžios neryžtingumo.

Nėra abejonių, kad vadinamųjų žiedinių savivaldybių aplink didžiuosius
šalies miestus turi nelikti, nes viešai skelbiamas siekis priartinti
valdžią kuo arčiau žmogaus šiuo atveju negalioja. Juk Vilkijos
gyventojui pasiekti Kauno rajono savivaldybės administracijos būstinę
Savanorių prospekto pabaigoje mieste turbūt užtruktų gerokai ilgiau negu
nuvažiuoti į Kėdainius ar Raseinius.

Vilkijos gyventojas visus reikalus turėtų tvarkyti vietos seniūnijoje, o
jeigu tikrai turėtų tokią galimybę – kam jam reikalinga savivaldybės
administracija?

Sujungus miestus su juos supančiomis žiedinėmis savivaldybėmis gerokai
paprasčiau būtų spręsti švietimo įstaigų, viešojo transporto, miesto
tvarkymo klausimus. Tik gal nereikia savivaldybių teritorijos plėšyti
gabalais norint sau pasirinkti skaniausią kąsnelį.

Šalies valdžios atstovai veidmainiauja ir vengia imtis esminių pokyčių.
Jie garsiai aimanuoja dėl kai kuriose Lietuvos savivaldybėse
įsigalėjusių vadinamųjų kunigaikščių, tačiau slapta tikisi, kad po
artimiausių savivaldos rinkimų turės sau ištikimų kunigaikščių. Jeigu
ne Kaune, tai bent Kauno rajone.

Po rinkimų pasikeitus įstatymų leidėjams, jau naujieji parlamentarai
tikisi turėti savų paklusnių kunigaikščių, kurie taptų gera atrama
rinkimų metu. Jokių asmeniškumų, tai – tik verslas.

Gerokai paprasčiau stebėti besiriejančius kaimyninių rajonų merus negu
priimti paprastą, pragmatišką ir daugeliui žmonių visiškai tinkantį
sprendimą.