Prieš 32 metus vykusių įvykių dalyviai įsitikinę, kad jei ne kauniečių ryžtas ginti televizijos ir radijo stotis, aukų ne tik sostinėje, bet ir Kaune būtų buvę kur kas daugiau.
Tų įtemptų dienų liudininkas kaunietis su aplinkosaugos projektais dirbantis 62 metų Saulius Pikšrys, tuo metu buvęs Kauno tarybos nariu, iki šiol prisimena, kaip savivaldybės vadovų kabinetuose buvo gaminami „Molotovo kokteiliai“ ir kaip jam teko tikrinti melagienas.
Artėjant šių metų Sausio 13-ajai S.Pikšrys apsilankė tuose kabinetuose. Dabar juose įsikūrę miesto administracijos direktoriaus pavaduotojai Paulius Keras ir Eglė Andriuškienė.
– Dar prieš Lietuvai atkuriant nepriklausomybę prisidėjote prie aplinkosauginio judėjimo „Atgaja“ įkūrimo ir buvote aktyvus valdžios kritikas. Bet 1991 metais jau buvote miesto savivaldybės tarybos narys, kuriam teko išbandymas sausio įvykiais. Kas tomis dienomis dėjosi Kaune?
– 1990 metais Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Kauno savivaldybės tarybos nariais tapome 6 „Atgajos“ atstovai. Jos vadovas Saulius Gricius buvo išrinktas vicemeru. Manęs politika netraukė, bet supratau, kad nemažai realių darbų galima nuveikti užimant tam tikrą postą. Tapti tarybos nariu spaudė ir bendraminčiai.
Kai Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę, Sovietų Sąjunga vis bandė su mumis susidoroti. Buvo paskelbta ekonominė blokada. Kolaborantai „Jedinstvo“ nariai vis bandė pasiekti, kad Sovietų Sąjunga – didysis brolis – ateitų padėti lietuviams kaip ir 1940 metais. Atmosfera vis labiau kaito.
Sausio pradžioje vykusius įvykius vis stebėjau mažame televizoriaus ekrane darbe, tada buvau Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotoju. Sausio 11 dieną supratau, kad viskas geruoju nesibaigs, ir nusprendžiau, kad turiu eiti į savivaldybę.
Prieš tai užsukau į namus, pasiėmiau miegmaišį, drabužių, kurių turėjo užtekti savaitei, atsisveikinau su šeima, nes supratau, kad gyvas iš savivaldybės galiu ir nebegrįžti.
Savivaldybėje jau buvo nemažai Kauno tarybos narių, buvo įkurtas štabas, pradėjome planuoti veiksmus. Numatėme strateginius objektus Kaune, kuriuos sovietų kariuomenė gali pulti. Tai buvo telekomas, Žaliakalnio, Sitkūnų, Juragių radijo ir televizijos retransliavimo stotys, Kauno televizijos ir radijo pastatas.
Juos saugoti reikėjo todėl, kad jei sovietų valdžia būtų puolusi, pasauliui būtume galėję pranešti, jog tai prievarta, kad mes nenorime okupacijos, kad sovietų valdžią ir tvarką pasitinkame ne su gėlėmis, o priešindamiesi.
Tarybos nariai pasiskirstė, kas už kurį objektą atsakingas, prie jų kvietė burtis kauniečius, rūpinosi logistika, budėjimu pamainomis. Kadangi buvo žiema, reikėjo šildytis, kūrenti laužus, maitintis, statyti barikadas, kad karinei technikai būtų sunkiau privažiuoti prie pastatų.
Savivaldybė taip pat buvo užbarikaduota. Pagrindinį įėjimą saugojo žmonės, jie buvo gyvas skydas. Kiti įėjimai buvo užkrauti smėlio maišais, blokais, sunkia technika, kurią skyrė Kauno įmonės.
– Jums buvo patikėta tikrinti, ar gaunami pranešimai apie karinius veiksmus mieste nėra melagingi. Tada mobiliųjų telefonų ar interneto nebuvo, tad kaip tikrinote gaunamas žinias?
– Su keliais kitais kolegomis įsikūrėme antrajame savivaldybės aukšte, keliuose kabinetuose. Vienas jų tada priklausė vicemerui S.Griciui.
Viename pamainomis miegodavome, kitame linksmai buvo gaminami „Molotovo kokteiliai“. Jais buvo nustatytas ilgas kabinete stovėjęs stalas. Butelių buvo pilnos ir spintos. Į vieną jų kartą atsirėmė vienas Kauno vadovas, spintos durys atsidarė ir kokteiliai ėmė byrėti ant grindų. Laimė, neužsidegė, bet vadovas buvo labai nepatenkintas.
Į savivaldybę rinkosi ir savanoriai, atsirado ginklų. Nors vienas savanoris tame kabinete, kur buvo „Molotovo kokteiliai“, tarp kojų pasistatęs karabiną snausdavo.
Tame kabinete vyko ir darbas. Jame kabėjo gana smulkus Kauno žemėlapis. Tomis dienomis pasigirsdavo pranešimų, kad sovietų kariuomenė juda tai viena, tai kita kryptimi, kad gali pulti. Mes žiūrėdavome į žemėlapį, spręsdavome, link kokių objektų gali judėti okupantai.
Taip pat reikėdavo ir įsitikinti, ar tie pranešimai tikri. Sumojome, kad mums padėti gali taksi vairuotojai ir greitosios medicinos pagalbos ekipažai.
Klausdavome, ar kurioje nors gatvėje arba kitoje vietoje nemato karinės technikos, jei taip, tai kur link ji juda. Net 90 procentų pranešimų nepasitvirtindavo.
Kartais po miestą, matyt, siekiant pagąsdinti, naktimis važinėdavo tanketės, tentais dengti sunkvežimiai su kariais.
Kartą pasigirdus informacijai, kad nuo Vilniaus link Sitkūnų juda tankai, patikrinti šios žinios nebuvo kam, buvo naktis. Drauge su tuometiniu meru Vidmantu Adomoniu sėdome į jo tarnybinį automobilį ir važiavome tikrinti. Informacija nepasitvirtino.
– Ar buvo baisu?
– Jei jau pasiryžome gintis, kelio atgal nebuvo.
– Kaip klostėsi įvykiai, kai Vilniuje televizija buvo nutildyta ir darbas prasidėjo Kaune?
– Kai sovietų kariuomenė užėmė Vilniaus televizijos pastatą, transliacija netrukus prasidėjo iš Kauno televizijos studijos. Atsimenu, kad pirmas eteryje dirbo žurnalistas Modestas Patašius. Vėliau atvyko ir kiti žurnalistai, pasiskirstė darbus.
Žurnalistai pranešdavo viską, ką žinojo. Tuo metu į studiją skambindavo nemažai žmonių, kurie taip pat sakydavo, kad vienoje ar kitoje vietoje juda karinės pajėgos, nes taip norėjo sukelti paniką. Supratome, kad negerai, kai eteryje gali būti skelbiama kiekviena tokia melagiena.
Todėl pasirūpinome, kad pirmiausia skambučiai būtų peradresuojami mums, savivaldybėje dirbusiems žmonėms. Tikrinome, ar tai ne melagingos žinios. Mano manymu, tokias melagienas organizavo KGB, buvo siekiama žmones gąsdinti, kad į juos bus šaudoma ir jie išsilakstytų po namus, spausti psichologiškai.
– Ar tomis dienomis buvo imtasi kokių nors gudrybių, bandymų derėtis su okupantais, kad jie nesigriebtų ginklų prieš taikius gyventojus?
– Miesto valdžios atstovų komanda, vadovaujama S.Griciaus, sugebėjo susisiekti su miesto karinės įgulos vadu. Vyko derybos. Sovietų kariškiai spaudė, kad nuo pastatų būtų nuimtos barikados. Mūsų atstovai reikalavo, kad į žmones nebūtų šaudoma.
Mūsiškiai jiems aiškino, kad Kaune gyvena ir kariškių šeimos, būtų negerai, jei kokie nors chuliganai juos pradėtų puldinėti. Kiek teko girdėti, tam tikrų susitarimų buvo, bet barikadų niekas nesutiko ardyti.
Tuo pat metu, pačiomis karščiausiomis paromis, buvo ruošiamasi ir tam, kad jei Sovietų Sąjunga Lietuvą vis dėlto vėl okupuotų, teks veikti pogrindyje. Iš įvairių įmonių buvo pasiskolinta dauginimo aparatų, ryšio priemonių, kitos technikos.
Visa tai buvo slepiama pas patikimus žmones, pas tokius, su kuriais eidamas į žygį gali susirišti viena virve, nes jais pasitiki. Vėliau visa ta įranga buvo grąžinta.
– Dabar, kai Rusija užpuolė Ukrainą, klausimas apie skleidžiamas melagienas vėl aktualus. Jei anuomet būtumėte turėję tokios įrangos, kokia yra dabar, kovoti su dezinformacija ir ją atpažinti, matyt, būtų buvę lengviau?
– Dabar dirbti būtų lengviau ir paprasčiau, nes technika ir jos galimybės nepalyginamai tobulesnės. Bet ir tada, ir dabar svarbiausias yra žmogaus kritinis mąstymas. Žvelgiant į istoriją ir dabartį matyti, kad propagandos principai nesikeičia.
– Kaip manote, ar gindami savo nepriklausomybę kauniečiai ir vėl būtų tokie vieningi, kaip anuomet?
– Dabar tauta dirbtinai supriešinta, tautos vienybė išgaravo. Posakis „vienas lietuvis – penkios partijos“ vėl aktualus. Rusijos karas Ukrainoje dalį žmonių suvienijo, bet dalis tiki melagienomis.
Deja, ramūs laikai baigėsi, grėsmė vėl yra mūsų pašonėje, todėl manau, kad ypač svarbus patriotinis auklėjimas ir šalies gynybos stiprinimas.
– Esate vienas „Atgajos“ įkūrėjų. Šis judėjimas būtent Kaune prasidėjo dar sovietmečiu. Jums pavyko pasiekti, kad Kaune būtų pradėtas iki šiol aktualus Nemuno taršos mažinimo procesas. Kaip tai pavyko padaryti?
– „Atgajos“ judėjimas atsirado iš žygeiviško judėjimo, kuris prasidėjo dar pokariu. Pirmieji mūsų mokytojai buvo pokario kartos studentai, kurie keliaudavo po Lietuvą, rinkdavo folklorą, dalyvaudavo ekspedicijose. 1987 metais paskutinis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas išleido įsakymą, kad galima kurti organizacijas pagal pomėgius, mes pasinaudojome galimybe ir „Atgaja“ buvo įsteigta 1987-ųjų metų liepos 17 dieną.
Viena pagrindinių „Atgajos“ krypčių, kartu su kultūros paveldo ir Lietuvos istorijos atminties išsaugojimu, buvo aplinkosauga. Viena opiausių problemų Kaune buvo užterštas Nemunas. Apie tai, kad reikia statyti Kauno vandens valymo įrenginius, vis buvo kalbama, bet darbų niekas nesiėmė.
Tuo metu Kaune gyveno pusė milijono gyventojų, bet miestas neturėjo vandentiekio valymo įrenginių, viskas iš kanalizacijos, iš virtuvių ir išviečių tekėdavo tiesiai į Nemuną.
Siekdami atkreipti valdžios dėmesį į itin opią miesto problemą mes, keturi „Atgajos“ nariai, suorganizavome bado streiką prie Kauno rajono savivaldybės, nes būtent jos nariai vis priešinosi darbų pradžiai. Po trijų parų badavimo Kauno sąjūdžio grupės vadas pasirodė prie mūsų palapinės ir pranešė, kad sprendimas statyti Kauno valymo įrenginius priimtas. Tada juos planuota statyti Ežerėlyje. Vėliau buvo pasirinkta Marvelė.
Kauno vandens valymo įrenginių veiklą su bendraminčiais stebime iki šiol.
Gynė televizijos ir radijo techninę širdį
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius ir muziejininkas Jonas Vaičenonis 1991 metų sausį taip pat gynė laisvą žodį ir net klausėsi sovietų karių pokalbių.
Kai nutrūko transliacija iš Vilniaus televizijos studijos, nuvyko į Vaižganto gatvę, kur yra Kauno televizijos ir radijo techninė širdis – relinės jungties stotis.
J.Vaičenonis prisiminė, kad prie stoties netrukus susirinko ir daugiau žmonių. Žmonės iš įvairių daiktų ėmė statyti barikadas, kad patekti į stotį būtų sunku. Savivaldybės atstovai atsiuntė smėlį barstančių mašinų, kurios taip pat užtvėrė privažiavimą prie stoties.
Iš pastato buvo atneštas ir ant palangės pastatytas mažas televizorius, per kurį buvo rodoma transliacija iš Kauno televizijos.
„Visi buvome beginkliai, bet susitelkę ir vieningi. Kai sužinojome apie aukas Vilniuje, tai buvo sukrėtimas, bet tuo pat metu visi žinojo: kad ir kas nutiktų, nesitrauksime. Taip budėjome iki sausio 14 dienos“, – prisiminė istorikas.
Lietuvos kariuomenėje J.Vaičenonis turėjo bičiulių.
„Iš mūsų kariuomenės gavome radijo stotį. Muziejus, kuriame dirbau, buvo prie pat tos vietos A.Mickevičiaus gatvėje, kur buvo įsikūrę sovietų kariai. Pasiėmę didžiulę dėžę su radijo stotimi įsitaisėme pastato palėpėje, per langą iškišome ant lazdos pritvirtintą anteną ir bandėme išgirsti, apie ką kalba sovietų kariai“, – pasakojo kaunietis.
Naudojosi mokslininkų sukurta naujove
Aleksandras Targamadzė
Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkas
„1990 metais tapus miesto tarybos nariu kitų metų sausio įvykiai užklupo tik pradėjus vykdyti pokyčius mūsų gyvenime. Kad valstybėje bręsta perversmas, nujautėme, tai pranešinėjo ir užsienio šalių tarnybos. Tam ruošėmės, ir kauniečiai ginant mūsų laisvę suvaidino didelį vaidmenį.
Savivaldybėje susibūrę tarybos nariai pasiskirstė, kas už ką bus atsakingas, man teko rūpintis operatyvine savivaldybėje įkurto štabo veikla. Štabas koordinavo, kur, kas ir kokius objektus gins, ko tam reikia ir kur reikiamų priemonių gauti.
Mano budėjimas savivaldybėje prasidėjo sausio 12 dieną 18 valandą ir turėjo tęstis 8 valandas, bet užtruko 18 valandų.
Mes supratome, kad svarbiausia ginti tuos objektus, iš kurių galime transliuoti žinias ir apie įvykius Lietuvoje pranešti pasauliui. Kitaip pasaulis mus būtų užmiršęs ir okupantai čia būtų galėję daryti ką tik panorėję. Kai televizijos transliacija iš Vilniaus buvo nutraukta, jau buvome tam pasiruošę ir ją pratęsėme netrukus.
Tada miesto aukščiausios valdžios atstovai sulaukė skambučio iš sovietinių karių vadovybės štabo. Vadas piktinosi, kad mes Karaliaus Mindaugo prospekte apšaudėme karius. Pasidomėjau šiuo faktu ir sužinojau, kad tai netiesa.
Perėmęs ragelį tai ir pasakiau. Tada išgirdome grasinimus, kad jei žmonės nepasitrauks nuo radijo ir televizijos pastato, jei nebus nuimtos barikados, ryte jie įsiverš į savivaldybės pastatą ir kas dešimtą sušaudys. Bet žmonės nesitraukė.
Manau, kad jei ne mūsų ryžtas ir sugebėjimas apginti informacijos sklaidos šaltinius, aukų galėjo būti kur kas daugiau ne tik Vilniuje, bet ir Kaune.
Įdomių epizodų tomis įtemptomis dienomis buvo ne vienas. Pavyzdžiui, mes rūpinomės, kad būtų skleidžiama kuo mažiau dezinformacijos apie tai, kad mieste juda karinė technika.
Sužinojau, kad kolegos iš KTU yra sukūrę telefono aparatą, kuris rodo numerį to aparato, iš kurio skambinama. Toks aparatas tada buvo nematyta naujovė. Kai jį gavau, melagingas žinias pranešinėję skambučiai baigėsi. Aparatu kurį laiką naudojosi ir S.Pikšrio komanda.“
