„Istorija yra negailestinga – XX ir XXI amžiaus pradžios istoriniai faktai rodo, kad sprendimus dažniausiai priima ne tos tautos, kurios kariauja. (...) Ukrainos karo raktas guli Vašingtone, o Vašingtonas turi visą eilę problemų“, – pastebėjo istorikas Algimantas Kasparavičius.
Klausimai dėl lemiamumo
„Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Oponentai“ istorikas A.Kasparavičius pastebėjo, kad apie lemiamus etapus kare Ukrainoje buvo kalbėta ir pavasarį, ir vasaros pabaigoje bei rudens pradžioje.
„Karas įgyja strateginį gylį, ir kad jis galėtų greitai pasibaigti – ar po šios operacijos, ar pavasarį, ar vasarą, šiai dienai sakyti yra labai sudėtinga.
Tas lemiamumas iš Vakarų pozicijos reikštų tik viena – jeigu šiais metais Vakarai to fronto neatlaikys, tada jie būtų lemiami Ukrainai pralaimėti. Bet kad Rusija galėtų pralaimėti šį pavasarį ar vasarą, jeigu neįvyktų kažkokių ypatingų atvejų, iš to, ką matome fronte – sakyti būtų labai sunku“, – įvertino A.Kasparavičius.
V.Gerasimovo vaidmuo
Politologas Alvydas Medalinskas svarsto, kad kalbos apie būsimo puolimo lemiamumą yra susijusios su Vakarų politikų pasvarstymais apie savo ginkluotės atsargas – kiek Vakarų karinė pramonė gali atlaikyti pagelbėdama ukrainiečiams, kiek gali atiduoti savo karinių resursų.
Anot jo, tai, kad Rusija ruošiasi dideliam puolimui, buvo galima prognozuoti, nors ukrainiečiams atsiėmus Chersoną buvome tokios pakilios nuotaikos, kad apie rusus beveik užmiršome. Dabartiniai įvykiai – šaltas dušas, o nuvertinti priešą – didžiulė klaida.
Politologas pabrėžė Vakarų karybos ekspertų pastabas – kad ukrainiečiai privalo pulti. Tačiau jiems reikia ginkluotės, kuri Ukrainos vadovybės yra konkrečiai įvardyta.
Puolimo būtinumą, anot A.Medalinsko, suvokia ir Rusija – tai yra viena iš priežasčių, kodėl Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas buvo paskirtas naujuoju Rusijos pajėgų Ukrainoje vadu.
„V.Gerasimovo pastatymas vietoje S.Surovikino reiškia keletą dalykų, vienas iš jų – vidaus politikos niuansai.
Tačiau pamirškime apie V.Putino ligas, net nekalbėkime apie tai. V.Putinas yra tas žmogus, kuris toliau stato savo žmones – dabar jis pastatė V.Gerasimovą. V.Gerasimovas reiškia, kad bus didelis puolimas iš Rusijos pusės, panaudojant tuos mobilizuotuosius, kurie atvyks į frontą.
Visi juokavo iš mobilizuotųjų, matė girtuoklius, bet jie atvyksta, ir jau dabar padarė savo indėlį. Rusija įsitikinusi, kad reikia pulti – tai yra faktas.
O kai pamačiau V.Putiną Naujųjų metų naktį karine uniforma apsirengusių asmenų fone, supratau, kad V.Putinas kuria karinę valstybę – karinę ekonomiką, karinę valstybę. Tai reiškia didelį karą.
Todėl manau, kad variantas, jog karas būtinai baigsis pavasarį ar vasarą, nėra toks juodai baltai aiškus kaip iki to laiko buvo šnekėta“, – laidos metu įvertino A.Medalinskas.
JAV vaidmuo
Savo ruožtu istorikas A.Kasparavičius teigė nemanantis, kad ir didesnis mobilizuotųjų, ir gausesnis „grįžtančių karstų“ skaičius būtų lemiamas veiksnys.
„Jeigu kas tikisi, kad šiame etape gali būti koks nors lemiamas posūkis dėl to, kad grįš daugiau karstų – nemanyčiau. Nuo Ivano Žiauriojo laikų Rusija kariavo ir laimėjo daugelį karų būtent skaičiumi“, – nurodė istorikas.
Anot jo, Rusijos potencialas yra žymiai didesnis nei mobilizuoti 400 tūkst. žmonių nuo 140 mln. gyventojų.
„Rusai liudija, kad gyvenimas yra pakankamai normalus, negatyvių pokyčių yra nedaug, tai reiškia viena – pagal tai, kaip vyksta mūšiai, kokie vyksta politiniai sprendimai Rusijos vyriausybėje, manau, kad turime labai ilgo karo perspektyvą.
Klausimas tik, kas pirmas sumirksės prie stalo. Manyčiau, lemiamas taškas yra JAV“, – įsitikinęs jis.
Istorikas pabrėžė branduolinio ginklo veiksnį.
„Šiandien turime dvi didžiausias branduolines galias – JAV ir Rusiją. Ši situacija, žiūrint geopolitiškai, stato karą Ukrainoje į rimtą pato situaciją – abi pusės negali pralaimėti taip, kaip kita pusė norėtų laimėti.
Tai reiškia, kad ši formulė veda į kompromisą. O kompromisas, deja, šiai dienai greičiausiai bus ne tas, kokio norėtų Ukraina.
Jeigu iš tų sričių, kurias Rusija užėmusi, ukrainiečiai rusų neišmuš su ta technika, kurią gauna, ukrainiečiai jų niekada ir nebeatgaus“, – kalbėjo A.Kasparavičius.
„Yra Lenkijos pavyzdys po Antrojo pasaulinio karo, kuri turėjo didelę teritoriją, o ji pasislinko 45 proc. iš Rytų į Vakarus. Ukraina irgi gali radikaliai keisti savo teritoriją“, – pridūrė jis.
A.Kasparavičius sutiko, kad patys ukrainiečiai neatiduotų Rusijai jokios savo teritorijos dalies.
„Tačiau istorija yra negailestinga – XX ir XXI amžiaus pradžios istoriniai faktai rodo, kad sprendimus dažniausiai priima ne tos tautos, kurios kariauja“, – priminė istorikas.
Anot jo, Ukrainos karo raktas guli Vašingtone, o Vašingtonas turi visą eilę problemų.
„Nereikia pamiršti, kad Vašingtono parama, net ir vadinamasis lendlizas, negali būti beribis ir ilgalaikis dėl vienos priežasties – Vašingtonas kariauja skolintais pinigais. JAV valstybės skola yra milžiniška ir toliau didėja.
Be to, Vašingtonas ką tik turėjo nelabai gerą precedentą Afganistane. (...) Trečias momentas yra Sirija. Jau nekalbant apie tai, kad Vašingtono pagrindinis geopolitinis oponentas yra Kinija. Galvoti, kad Vašingtonas visus kiaušinius sudės į Ukrainos krepšį, yra naivus ir trumparegiškas skaičiavimas.
Manau, šiuo atveju turime viltis ir tikėtis, kad Vašingtonas maksimaliai padės ukrainiečiams apsiginti, bet nebūtinai laimėti karą“, – kalbėjo A.Kasparavičius.
