Ne tik todėl, kad tą lemtingąją naktį prieš 32 metus jų būrio vadas pasakė: „Įsivaizduokite, kad jūsų nebėra.“ Šių dviejų vyrų krūtinių nepuošia Sausio 13-osios medaliai, jų apskritai nėra Laisvės gynėjų sąrašuose. Nes jiems buvo įsakyta išgyventi tik 5 minutes.
Kauno „mirtininkų būrio“ likimas iki šiol yra balta dėmė pasipriešinimo okupantų antpuoliui karštą 1991-ųjų žiemą istorijoje.
Tekstas pirmą kartą publikuotas 2015 metų sausio 12 dieną.
Saugojo ryšį su pasauliu
Kai 1991-ųjų sausio 13-osios naktį kauniečiai sužinojo, kad okupantai grobia televizijos bokštą, Lietuvos radijo ir televizijos pastatą Vilniuje, staigiai ėmė rengti Kaune esančią ryšių sistemą, galėjusią perduoti žinias pasauliui, kas iš tiesų vyksta Lietuvoje.
Kaunas tomis dienomis vėl tapo laikinąja sostine. Tų dienų Kauno televizijos ir radijo redakcija S.Daukanto gatvėje dabar vadinama buvusi Laisvės širdimi. O tos širdies techninė šerdis buvo televizijos ir radijo relinė stotis, bokštas Žaliakalnyje, Vaižganto gatvėje.
Čia, išgirdę kvietimą sutelkti viskam pasiryžusių vyrų būrį, ir atvyko savanoriai S.Greičiūnas ir K.Bielys.
„Į būrį priėmė tik vyrus. Atrinko jų per 30. Vadas tada pasakė: vargu ar iš čia išeisite gyvi“, – prisiminė gynėjai.
Jiems iš pradžių buvo uždrausta susisiekti su namiškiais, patarta daug nepasakoti vienas apie kitą.
„Nepamenu, ar buvo įsakyta, ar patarta sunaikinti visus kišenėse turimus dokumentus, užrašus – kad žūties atveju nebūtų nustatytos mūsų tapatybės ir okupantai nekeršytų artimiesiems“, – pasakojo K.Bielys.
Kodėl Kauno relinė stotis buvo tokia svarbi? Tai – vartų į pasaulį techninė širdis.
Per šią stotį jau buvo galima perduoti signalą į palydovą, anuomet tai buvo išskirtinė techninė įranga. Ir tokiu būdu išplatinti pasauliui žinią apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Stoties veikimo techninį principą galima iš esmės lyginti su dabartiniu interneto ryšiu. Tad iš pažiūros menkas namelis Vaižganto gatvėje buvo lyg savotiškas ano meto „Google“ centras.
Skverbėsi provokatoriai
Jeigu okupantai būtų suspėję užimti stotį prieš pasiunčiant informaciją, jie būtų galėję nutildyti Laisvės balsą ir transliuoti pasauliui sau naudingą propagandą Mykolo Burokevičiaus ir kitų sovietų pakalikų balsais. Bet kauniečiai buvo pasirengę blogiausiam.
„Puolimo atveju mums buvo įsakyta trūks plyš išsilaikyti 5 minutes, per tiek laiko buvo galima paskleisti jau parengtas žinias. O tada prigrasinta nutraukti visas relines jungtis. Stoties darbuotojas Vytas Valaitis buvo taip nustatęs relines jungtis, kad jas nutraukus be jo žinių net įgudę technikai būtų negalėję atnaujinti ryšio“, – pasakojo gynėjas S.Greičiūnas.
Jis prisiminė, kaip sergėtojų būrio vadas sakė, jog jei sovietų armija įsiverš į Kauną, pirmiausia puls relinę stotį. Esą Lietuvos SSR KGB (sovietų saugumo tarnybos. – Red.) padalinio vadovai gavę pylos iš Maskvos, kad nepasirūpino užimti Kauno radijo ir televizijos relinės stoties lygiagrečiai puolant televiziją Vilniuje.
Juk bokštą Vaižganto gatvėje KGB ilgus metus naudojo iš Vakarų sklindantiems sovietų režimui priešiškų radijo stočių signalams slopinti.
„Sovietų saugumiečiai sujudo, bet, laimei, po laiko. Tik mums pradėjus saugoti bokštą, prisistatė trys augaloti, civiliai apsirengę, bet labai jau kariškos laikysenos ir išvaizdos vyriškiai. Jie paklausė, ar nereikia talkininkų gynėjams. Po striukėmis buvo matyti pistoletų kontūrai ir labai aiškiai – guminės milicininkų lazdos. Atsakiau – nereikia. Vyrukai pasišalino, bet dar kurį laiką mačiau juos sukiojantis netoliese“, – prisiminė S.Greičiūnas.
Buvo parengti mirti
Okupantai Kaune vis nesirodė. Bet sausio 15-ąją relinės stoties sergėtojų vadai gavo žinių, kad čia rengiasi įsiveržti Kaune ar Rukloje (Jonavos r.) dislokuoti desantininkai, nors bendras armijos puolimas visoje šalyje žlugo ir pavojus ėmė slūgti.
„Mus aplankė kunigas, lydimas vienuolių, davė paskutinį patepimą. Paskui jie išėjo, iš išorės užkalė duris, langus. Viduje mūsų liko apie 12–15 vyrų. Iš anksčiau suburto apie 30 žmonių būrio. Laukėme paties blogiausio“, – sakė S.Greičiūnas.
Blogiausia nenutiko. Kitą dieną stoties sargybą perėmė Krašto apsaugos departamento kariškiai, savanoriams buvo liepta išsiskirstyti.
Įtampa ir baimė baigėsi, bet keistenybės tik prasidėjo. Išsiskirstant jų būrio vadas pasakęs, kad „prireikus bus susisiekta“. Vyrai taip pat susitarė, jei bus gyvi, prie bokšto Vaižganto gatvėje susitikti kitų metų sausio 13-ąją.
Bet po metų, kaip ir metai iš metų vėliau, čia ateidavo tik jiedu – K.Bielys ir S.Greičiūnas. Toks vaizdas, kad, surūkę po paskutinę cigaretę, mirtininkai, išvengę giltinės, ištirpo tarsi šešėliai.
Pėdsakai vedė į niekur
K.Bielys ir S.Greičiūnas prisipažino, kad ieškoti kovos bičiulių, kaip ir įrodymų, kad jie yra laisvės gynėjai savanoriai, jie ėmėsi gana vėlai – praslinkus dešimčiai su trupučiu metų.
„Ne dėl medalių ir šlovės juk statėme į pavojų gyvybes. Bet paskui pagalvojau: jei bus koks garbės raštas, medalis, tai gal primins palikuonims, kad jų protėvis nebuvo visai iš kelmo spirtas“, – šmaikštavo K.Bielys.
Čia ir prasidėjo sunkumai. Šių dviejų kauniečių nebuvo savanorių sąrašuose. Kaip paaiškėjo, relinę stotį saugojusių vyrų pavardės buvo ypač slepiamos, jų sąrašą turėjo tik būrio vadas.
Bet tomis karštomis dienomis gynėjai stengėsi neminėti nei pavardžių, nei darboviečių. Apie būrio vadą kauniečiai prisiminė tik tiek, kad jis – medikas, atrodo, chirurgas, vardu lyg ir Arūnas.
„Pradėjome klausinėti, vienas per kitą, Kaunas juk mažas. Bet taip tik atrodo! Vien Klinikose su jos padaliniais dirbo apie tūkstančius chirurgų. Pagaliau gavome žinią, kad mūsų vadas lyg žuvo per avariją, praėjus vos keliems metams po kruvinųjų sausio įvykių. Paliko šį pasaulį ir daugiau su mumis petys į petį bokštą saugojusių vyrų“, – apgailestavo S.Greičiūnas.
Tačiau jis ir jo draugas K.Bielys tikisi, kad mįslingai dingusius sąrašus pavyks atrasti.
Laisvę gynė ir vagys
Istorijos pamiršti laisvės gynėjai „Laikinajai sostinei“ dar 2015 metais sakė šiais laikais neramiai stebintys įvykius Ukrainoje ir teigė, kad Vladimiro Putino valdžios veiksmai jiems stebėtinai primena paskutiniuosius sovietinio režimo, aklai puldinėjančio it agonijos tampomas žvėris, elgesį.
S.Greičiūnas sakė, kad jam juokinga ir pikta girdėti Lietuvoje kalbant, kad dabartinė lietuvių karta pernelyg išlepinta materialaus komforto ir nesugebėtų pasipriešinti užpuolikams.
„Tarsi mes buvome šventieji! Anuomet juk stumdėmės eilėse prie deficitinių prekių, dėl dešros gabalo buvome pasišovę vienas kitam gerklę perkąsti. Bet tik pajudėjo priešo tankai, į vieną gretą stojo ir inteligentai, ir juodadarbiai, net vagys liovėsi vogti iš tuščių, į gatves išėjusių žmonių butų. Jei V.Putinui šaus į galvą skersakiuoti į Baltijos šalių pusę, tegul pažvelgia į 1991-uosius. Mes jau tada į ateitį pasiuntėme perspėjamąjį signalą. Tokį, kaip ant aukštos įtampos elektros stulpų: nelįsk, užmuš!“ – ryžtingai kalbėjo kaunietis.
Eksponatų rasti sunku
Sumegzti praeityje nutrūkusius kovų už laisvę istoriją liudijančius ryšius vis sunkiau ne tik pavieniams asmenims, bet ir istorikams profesionalams. Tai patyrė Kauno IX forto muziejaus darbuotoja Valė Gutauskaitė.
Ruošdamasi 2016 minėti Sausio 13-osios įvykių 25-metį muziejininkė ėmė ieškoti tų, kas galėjo išsaugoti to meto eksponatų.
„Pasirodė, kad daugelis žmonių saugo tik prisiminimus. Apčiuopiamų dokumentų, nuotraukų daugelis arba visai neturėjo, arba pamanė, kad jie nebereikalingi, ir sunaikino“, – sakė V.Gutauskaitė.
Muziejininkė eksponatų pirmiausia ieškojo per žurnalistus. Gavo keleto fotografų išsaugotas nuotraukas, darytas kruvinų įvykiu metu Vilniuje.
Užrašinėjo pranešimus
Netikėtą lobį aptiko, kai kreipėsi į „Lietuvos ryto“ fotografą Modestą Patašių. Žurnalistas sausio įvykių metu dirbo Lietuvos televizijos Kauno skyriuje, pirmasis Sausio 13-osios naktį sėdo į televizijos vedėjo kėdę ir tiesioginiame eteryje pranešinėjo, kas vyksta mieste.
„Iš anksto jokio teksto paruošta nebuvo. Turėjome tik du laidinius telefonus. Jų numerius skelbėme eteryje. Žmonės skambino, pranešdavo, ką mato, kas vyksta.
Kolegos pranešimus užrašinėjo ant lapelių ir nešė į televizijos studiją. Aš ir kiti kolegos juos skaitėme“, – prisiminė M.Patašius.
Kreipimusis siuntė ir paprasti kauniečiai, ir įvairios organizacijos. Taip pat į studiją atvykdavo įvairiausių svečių. Daugelis jų turėjo pasirašę tekstus, kuriuos po pokalbio su žurnalistais taip pat palikdavo studijoje.
Raštelius ketino išmesti
Tai truko 3 paras. Kai sąmyšis ir įtampa šiek tiek atslūgo, televizijos darbuotojai nusprendė apsitvarkyti savo darbo vietą.
„Atėjau į studiją. Pamačiau, kad valytoja ima šūsnį lapelių su pranešimais ir meta į šiukšliadėžę. Moterį sustabdžiau. Pamaniau, kad ateityje rašteliai gali būti vertingi dokumentai“, – sakė žurnalistas.
Jam pavyko išsaugoti 20 procentų raštelių, kurie buvo susikaupę per įtemptas sausio dienas. Ilgus metus kaunietis dokumentus saugojo namuose.
„Nežinojau, kaip juos panaudoti, kam jie gali būti įdomūs. Todėl kai išgirdau, kad su sausio įvykiais susijusių eksponatų ieško muziejininkai, mielai juos paskolinau“, – sakė M.Patašius.
Vertėjos prašė nesišypsoti
IX forto muziejaus darbuotoja V.Gutauskaitė sakė, kad jos rankose dabar 240 lapelių su įvairiausiais anuomet kauniečių paliktais pranešimais. Jų ekspozicija bus parengta kitais metais.
Tačiau neįkainojamus eksponatus mielai sutiko parodyti. Ypač jaudinantys yra paprastų žmonių ar įmonių darbuotojų pranešimai.
„Radviliškis Mandravickienė. Ar nereikia kraujo? Esu sena donorė, galiu duoti. Informuokite.“ „Autocemento gamyklos darbininkė Rėvalienė Stasė. Kur galėčiau paaukoti pervesti mėnesio atlyginimą?“
„Akcinė bendrovė Diana dovanos septynis tūkstančius švirkštų.“ „Svarbu Punskas Petras Gemnickas 21 val. į Lazdijų muitinę atvežame medikamentų siuntą. Priimkite.“
Yra ir raštelis, kuriame parašyta „Vertėjos prašo nesišypsoti“. M.Patašius prisiminė, kad pranešimus į anglų kalbą tomis dienomis eteryje vertė Liucija Baškauskaitė.
Piešiniuose liejo jausmus
Įdomius daiktus – vaikų piešinius, kuriuose atsispindi sausio įvykių emocijos, išsaugojo ir dar viena kaunietė Nijolė Brencienė.
Tuo metu moteris dirbo V.Kudirkos vidurinėje mokykloje dailės mokytoja.
„Po Sausio 13-osios įvykių ryte mokytojai ir vaikai rinkosi į pamokas. Visi buvome susijaudinę, sutrikę. Kai kurie vaikai su tėvais ką tik buvo grįžę iš Vilniaus, pabuvoję prie televizijos bokšto. Vienas berniukas pasakodamas apie tai, ką matė, verkė“, – prisiminė kaunietė.
Piešiniuose vaikai išliejo jausmus. Vieni vaizdavo lietuvaitę, apsuptą juodų varnų. Kiti piešė tankus, Lietuvos vėliavas.
Mokytoja išsaugojo šiuos piešinius. Tačiau einant metams popierius dūla, kai kurie piešiniai nyksta.
