Tuomet jam buvo 17 metų.
Jo kelionės į Vilnių planai žlugo, kai paaiškėjo, kad dėl dokumentų, leidžiančių išvykti iš Ukrainos reikia kreiptis prieš dvi savaites. Pakvietimas šiemet dalyvauti sausio 13-osios minėjime jį pasiekė per vėlai.
J.Dikijus 2020 su lrytas.lt kalbėjo ir pernai, kai dar tik ruošėsi iš Odesos ledlaužiu „Noosfera“ plaukti į Antarktidą. Biologas dabar atskleidė, kaip klostėsi kelionė ir kada išgirdo apie žiaurų Vladimiro Putino Rusijos žingsnį.
„1991-aisiais nebūčiau patikėjęs, kad po 31-erių metų, planuodamas mokslinių tyrimų ekspediciją ką tik Ukrainos įsigytu ledlaužiu aš turėsiu kurti du variantus. Planas „A“: jei Rusija nepradės maštabinio puolimo prieš Ukrainą, planas „B“ ką darysime, jei toks puolimas prasidės“, – tuomet sakė Ukrainos karo veteranas, padėjęs savo šalį ginti 2014-aisiais, kai Maskva nutarė atsiplėšti gabalą Ukrainos žemių.
– Prieš metus portalui lrytas.lt jūs pasakojote, kad rengdamas ką tik iš Didžiosios Britanijos įsigyto ledlaužio „Noosfera“ pirmajai ekspedicijai į Antarktidą privalote turėti du planus: jei Rusija pultų Ukrainą ir jei nepultų. Mažai kas tomis dienomis tikėjo, kad karas prasidės..., – klausiau šiuo metu Kijeve esančio biologijos mokslų daktaro J.Dikijo.
– Kaip kiekvienas psichiškai sveikas žmogus labai tikėjausi, kad Rusija neišdrįs pulti Ukrainos, bet gyvenimo patyrimas mane išmokė, kad visada reikia būti pasirengus blogiausiam. Todėl labai rimtai vertinau Vakarų žvalgybų perspėjimus, ir padariau viską, kad vos prieš kelis mėnesius įsigytas ledlaužis „Noosfera“ išplauktų dar iki karo pradžios.
Pernai sausio 28–ąją „Noosfera“ išplaukė iš Odesos ir po poros dienų tarp Bosforo ir Dardanelų sąsiausių prasilenkė su šešiais Rusijos desantiniais laivais, kurie plaukė tyliai, išjungę bet kokius pokalbius radijo bangomis. Lėktuvų bilietais į Čilę, kur turėjome sėsti į „Noosferą“ ir plauti į Antarktidą nebespėjome pasinaudoti. Prasidėjus karui, mums pavyko per Lenkiją išsiųsti į Ukrainos antarktinę stotį „Akademikas Vernadskis“ tiek mokslininkų, kiek buvo būtina jos veiklai palaikyti. Mums labai padėjo Lenkijos antarktinės stoties mokslininkai. Mano planas „B“ numatė, kad mūsų tyrimų valstybė nefinansuos – visi Ukrainos pinigai bus skirti kariuomenei. Teko apsispęsti, kas būtina, o ko galima atsisakyti.
Tačiau Lenkija mums pasiūlė sudaryti mokslininkų ir krovinių gabenimo į Antarktidą sutartį ir ši sutartis labai padėjo sulopyti skylę biudžete, kuri atsirado dėl karo.
Iki tol Lenkia turėjo sutartį su Rusija, bet prasidėjus karui Ukrainoje, tą pačią dieną visos sutartys su Rusija buvo nutrauktos.
– Ar per karą įmanoma būti mokslininku?
– Sunku, bet įmanoma. Dalis mūsų mokslininkų kaunasi su ginklu rankose. Mano kolega jūrų biologas Andrejus Zotovas dirbo Ukrainos mokslinių tyrimų stotyje Antarktidoje, kai prasidėjo karas. Tą tą pačią dieną jis įsiprašė į praplaukiančią turistinę jachtą, su kuria pasiekė Argentiną, iš ten per Lenkiją grįžo į Ukrainą kariauti. Jį ką tik sužeitė prie Bachmuto.
Mano pavaduotojas Viačeslavas Marčenka šiuo metu vadovauja specialios paskirties būriui Soledare.
Matau, kaip kankinasi Antarktidoje dirbantys mūsų mokslininkai, man tenka jiems įrodinėti, kad jų buvimas mokslinių tyrimų stotyje – irgi frontas, nes dešimtmečius vykstantys tyrimai net per karą negali nutrūkti.
Tačiau yra mokslininkų, kurie šiuo metu frontui netinka – pavyzdžiui tokie kaip aš – 2014 metais grįžau iš frondo invalidas ir iš manęs jokios naudos kare. Aš dirbu savo namuose Kijeve. Rusijos raketa ištaškė mūsų tyrimų centrą, balkone pastačiau generatorių, ant stogo – anteną ir turiu ryšį net tada, kai Kijeve išjungia elektrą.
– Galbūt pirmomis karo dienomis girdėjote priekaištų, kad nevertėjo už 5 milijonus dolerių pirkti ledlaužio, geriau už tuos pinigus buvo pirkti ginklų?
– Pirmomis karo dienomis ginklų Ukrainoje netrūko. Aš buvau vienas iš 28 tūkstančių Kijevo gyventojų, kurie pirmą karo dieną atėję į aikštę gavo po automatą tiesiai iš sunkvežimio. Su tais automatais mes ėjome kasti apkasų ir rengėmės pasistikti rusus.
Aš buvau trečioje gynybos linijoje, o rusai nesugebėjo prasiveržti net pro pirmąją liniją – tąkart į juos šaudyti neteko.
Beje, gruodį Lietuvos eurokomisaras Virginijus Sinkevičius padėjo mums surengti parodą Europos Komisijoje apie Ukrainos mokslinių tyrimų stotį Antarktidoje ir jos veiklą karo metu.
Briuselio istorijos muziejuje mums kaip ypatingiems svečiams buvo parodyti Pirmojo pasaulinio karo ginklai. Aš paaiškinau, kad moku jais naudotis: pavyzdžiui, kulkosvaidžiu „Maxim“ dar 2014 metais šaudžiau Luhanske, o kulkosvaidžiais „Brawning“ mes šiuo metu numušinėjame iranietiškus dronus.
***
2014 metais – Rusijai nusprendus okupuoti dalį Ukrainos žemių – J.Dikijus tapo savanoriu Donbase ir priklausė 24-ojo teritorinės gynybos „Aydar“ bataliono antrajam būriui.
Tų pačių metų vasarą jis dalyvavo mūšiuose netoli Luhansko ir kitų vietų. Viename iš mūšų buvo sužeistas.
2015 metais J.Dikijus netgi sugrįžo į Lietuvą, kur Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje skaitė paskaitą apie kovos su Rusijos hibridiniu karu metodus.
2018 metais jis tapo Ukrainos nacionalinio Antarktidos mokslų centro vadovu.
2022 metais žurnalas „Focus“ J.Dikijų įtraukė į įtakingiausių Ukrainos gyventojų šimtuką – 82-ąją vietą. Po Rusijos invazijos į Ukrainą jis Ukrainos žiniasklaidoje dalijosi savo įžvalgomis apie karą.
