T.Svečkariova su mažamete ir jau suaugusia dukterimis iš Charkovo išvyko pernai kovą – kone iškart po to, kai ginkluotosios Rusijos pajėgos įsiveržė į Ukrainą.
Jau karo pradžioje Charkovas buvo smarkiai apšaudomas įsibrovėlių rusų, tad moteris su vaikais jautėsi nesaugi ir atvyko į Lietuvą – šalį, kurioje dar iki 2022 metų vasarį prasidėjusios Rusijos invazijos į Ukrainą statybininku jau dirbo jos vyras.
Informacinių technologijų specialistė Tatjana gavo darbą vienoje saugos bendrovių, jos pilnametė duktė teisininkė irgi greitai rado darbą, bet netrukus ji grįžo į tėvynę, kad padėtų su priešais kovojančiai Ukrainai.
49 metų T.Svečkariova su ketvirtoku sūnumi Lietuvoje jautėsi saugiai, vietiniai buvo draugiški ir geranoriški, bet nemaloni patirtis Vilniaus miesto socialinių paslaugų centre (SPC) ukrainietę nuleido ant žemės.
„Iš pradžių net nežinojau, kad tai įmanoma, bet pažįstamos ukrainietės pasiūlė parašyti prašymą dėl pagalbos maisto daviniu, nes mūsų šeimos pajamos Lietuvoje gana mažos.
Nemalonu tai daryti, bet pamaniau, kad tai juk dėl vaiko, kad jam būtų geriau, tad galiausiai užpildžiau dokumentus.
Tačiau vėliau susimąsčiau, ar iš viso vertėjo tai daryti, jei bendraudama su socialine darbuotoja jaučiausi gniuždoma“, – pasakojo moteris.
Pribloškė klausimas
SPC yra Vilniaus savivaldybės biudžetinė įstaiga. Šis centras teikia tokias paslaugas kaip pagalba namuose, asmeninė pagalba žmonėms, turintiems negalią, ar parama maisto produktais ir higienos priemonėmis mažas pajamas gaunantiems asmenims.
Dėl pastarosios paramos į centrą kreipiasi ir karo pabėgėliai iš Ukrainos.
„Kadangi iš pradžių nežinojau apie galimybę gauti tokią paramą, į SPC seniūnijos, kuriai priklausau, skyrių kreipiausi tik baigiantis vasarai ar rudens pradžioje. Man pasakė, kad pirmus du mėnesius nuo dokumentų užpildymo paramos maisto produktais negausiu, – pirmą paramą galėsiu atsiimti tik lapkritį.
Supratau, kad tokios taisyklės, tad daugiau ir nesigilinau, bet kitas SPC darbuotojos komentaras mane pribloškė. Ji išrėžė: „Kada jūs, ukrainiečiai, pagaliau iš čia išvažiuosite?!“ Man tai buvo smūgis į paširdžius, bet nutylėjau – suprantu, kad vietiniams gal nelabai patinka, kad mes čia esame, juolab į centro skyrių buvau atėjusi pirmąsyk“, – teigė Tatjana.
Tvarkos nepaaiškino
Atėjus lapkričiui moteris nesulaukė jokio pranešimo apie jai ir mažamečiam vaikui skirtą paramą, bet pažįstamos ukrainietės pasakė jau gavusios trumpąsias žinutes apie galimybę paramą atsiimti, tad Tatjana nuėjo į SPC skyrių. Moters pavardė buvo sąraše ir paramą ji gavo.
Bet gruodį – vėl jokių žinių apie galimybę atsiimti paramą, nors kitos moterys iš Ukrainos pasakojo sulaukusios pranešimų su konkrečiu laiku, kada turėtų apsilankyti SPC skyriuje.
T.Svečkariova paskambino savo seniūnijos Socialinio darbo skyriaus vyresniajai socialinio darbo organizatorei pasiteirauti apie paramos atsiėmimo tvarką, bet ji nieko doro nepaaiškino.
Tatjana kitą dieną paskambino darsyk, tačiau valdininkė rėžė negailestingai: „Ką, jūs, ukrainiečiai, norite, kad jums valgyti duotų kiekvieną dieną?!“
Tokie žodžiai ukrainietę išmušė iš pusiausvyros, tad ji nutarė daugiau nebesiaiškinti, ar jai priklauso parama maisto produktais.
„Ukrainoje turėjau gerą darbą, oficialiai dirbu ir Lietuvoje – moku visus mokesčius. Niekada neprašiau pašalpos – tai daryti sunku, nesvarbu, ar esi karo pabėgėlis, ar ne.
Dokumentus paramai gauti pildžiau tik tam, kad vaikas gautų geresnio maisto. Kai jau atgavau žadą, paklausiau tos moters, kaip ji gali taip kalbėti – juk dirba socialinėje įstaigoje? Aš su jokiu žmogumi neleisčiau sau taip elgtis, nepriklausomai nuo jo rasės ar tautybės“, – sakė T.Svečkariova.
Gruodžio mėnesį paramos maisto produktais ji taip ir negavo, nors tai buvo pirmas kartas, kai Lietuvoje susidūrė su nepakantumu karo Ukrainoje pabėgėliams.
Didelių bėdų nemato
SPC darbuotoja, su kuria bendravo T.Svečkariova, neigė, kad su ukrainiečiais bendrauja šiurkščiai, nors pripažino, jog pabėgėlių srautai seniūnijoje itin dideli.
Pasak SPC direktorės pavaduotojos socialiniais klausimais Anastasijos Pydyk, bendraudami su žmonėmis centro darbuotojai privalo laikytis ne tik darbo tvarkos taisyklių, centro etikos kodekso, bet ir vidinės kultūros.
„Mūsų centras ne tiktai skirsto „Maisto banko“ paramą maisto produktais, bet ir teikia kitas socialines paslaugas. Vertiname, ar, pavyzdžiui, senyvo amžiaus žmonėms ar neįgaliesiems reikėtų dienos socialinės globos namuose, pagalbos į namus paslaugų poreikį. Informuojame, konsultuojame, tarpininkaujame, atstovaujame žmonėms, kuriems tokių paslaugų reikia“, – aiškino A.Pydyk.
SPC direktorės pavaduotojos teigimu, karo Ukrainoje pradžioje centre buvo pastebimi itin dideli ukrainiečių srautai, tad pasitaikydavo vienokių ar kitokių trikdžių, tačiau dabar situacija stabili.
„Skundai dėl nepagarbaus elgesio su ukrainiečiais ar nenoro jiems padėti manęs nepasiekia, taigi sakyčiau, kad tai nėra masinis reiškinys. Strigimų dėl paramos karo pabėgėliams teikimo nematome, tad arba nėra bėdų, arba jos sprendžiamos tiesiogiai seniūnijose, arba tokios bėdos yra pavienės.
Nuo karo Ukrainoje pabėgę asmenys į mus kreipiasi tik dėl „Maisto banko“ paketų – mes sutvarkome dokumentus, o „Maisto bankas“ išduoda davinius. Nors ukrainiečiai į SPC galėtų kreiptis ir dėl kitų socialinių paslaugų poreikio nustatymo, per beveik metus nuo karo pradžios tokių prašymų nesulaukėme“, – kalbėjo A.Pydyk.
Paramos formos – vis įvairesnės
Komunikacijos agentūros „Idea Prima“ partnerio, konsultanto Lino Damanskio įsitikinimu, lietuviai yra vieni didžiausių su agresoriais iš Rusijos kovojančių ukrainiečių palaikytojų pasaulyje.
„Vasarą keliavau per Europą – bendravau su kitų šalių žmonėmis, pavyzdžiui, vokiečiais. Padėtį Ukrainoje jie vertina daug nuosaikiau nei lietuviai, kurie šį karą priima asmeniškai. Lietuviai – vieni tų, kurie aktyviausiai įsitraukia telkdami paramą ukrainiečiams nuo pat pirmųjų žinių apie karą.
Prisiminkime, kaip visi surinkome sunkvežimius humanitarinės pagalbos dar vasario mėnesį, ir iki šiol įsitraukiame į bet kokią iniciatyvą padėti ukrainiečiams: vieni renka apkasų žvakes, kiti – aukas generatoriams įsigyti, treti iš ratlankių virina krosneles, dar kiti patys važiuoja padėti į Ukrainos ligonines.
Pagalbą suteikiame ne tik tiems, kuriems jos reikia Ukrainoje, bet ir čia, Lietuvoje. Vieni priima ukrainiečius gyventi, kiti parūpina buities reikmenų, treti ukrainiečiams duoda darbo.
Sakyčiau, kad lietuviai yra vieni labiausiai atjaučiančių ne tik ukrainiečius, bet ir visus kitus pabėgėlius. Žinoma, visokių žmonių ir visokių nuomonių yra, bet manyčiau, kad negatyvios nuostatos ukrainiečių atžvilgiu Lietuvoje yra pavienės“, – kalbėjo L.Damanskis.
Agentūra „Idea Prima“ baigiantis 2022-iesiems paskelbė tyrimą, kuriuo išsiaiškino, kad Lietuvos visuomenės nusiteikimas palaikyti Ukrainą neslopsta. Priešingai – ne tik daugėja gyventojų, prisidedančių prie įvairių paramos iniciatyvų, bet ir didėja paramai skiriamos sumos.
„Pirmąją apklausą apie požiūrį į karą Ukrainoje atlikome gegužės mėnesį. Džiugina tai, kad abejingųjų karui skaičius nedidėja, bet didėja paramai skiriamos sumos, o paramos formos tapo įvairesnės.
Girdime, kad žmonės Lietuvoje neva jau pavargo nuo karo informacijos ir tampa vis labiau abejingi, tačiau iš tyrimo matome, jog lietuviai noriai įsitraukia į įvairias iniciatyvas, kad Ukrainoje kuo greičiau būtų pasiekta taika“, – sakė L.Damanskis.
Karo pabėgėlių pajamų nevertina
Aleksandra Armoškaitė, Vilniaus miesto socialinių paslaugų centro viešųjų ryšių specialistė:
„Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondas (EPLSAF) remia Europos Sąjungos šalių veiksmus, skirtus teikti pagalbą labiausiai nepasiturintiems žmonėms ne pinigine forma – maisto produktais ir higienos priemonėmis.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra paskirta vadovaujančia institucija, atsakinga už EPLSAF įgyvendinimą Lietuvoje. Už maisto produktų pristatymą ir dalijimo administravimą atsakinga Europos socialinio fondo agentūra.
Vilniuje EPLSAF paramą dalija labdaros ir paramos fondas „Maisto bankas“, kitose savivaldybėse – Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija ir (ar) savivaldybės. Biudžetinė įstaiga Vilniaus miesto socialinių paslaugų centras nustato asmens (šeimos) teisę į paramą, tada asmenų sąrašai perduodami „Maisto bankui“, kuris Vilniaus mieste atsakingas už paramos išdalijimą.
Maisto produktai gyventojams dalijami 6 kartus per kalendorinius metus: vasario, balandžio, birželio, rugpjūčio, spalio ir gruodžio mėnesiais. Higienos prekės gyventojams dalijamos 2 kartus per kalendorinius metus: birželio ir gruodžio mėnesiais.
Maisto produktus, vadovaujantis nustatyta tvarka, perka ir už tai atsakinga yra Europos socialinio fondo agentūra. Maisto produktai kiekvienu dalijimu yra skirtingi: pirmos rūšies kvietiniai miltai (preliminariai – 3 kartus), miltų mišinys keksui (1 kartą gruodžio mėn.), avižiniai sausainiai su šokolado gabaliukais (apie 3 kartus), saldintas sutirštintas pienas (apie 3 kartus), greitai paruošiama avižų košė su uogomis ir (ar) džiovintais vaisiais (su kiekvienu dalijimu), makaronai (apie 3 kartus), grikių kruopos (apie 3 kartus), ryžiai (apie 3 kartus), mėsos konservai (su kiekvienu dalijimu), vištienos konservai (apie 6 kartus), baltasis cukrus (apie 3 kartus), rapsų aliejus (apie 3 kartus), keptos pupelės pomidorų padaže (apie 3 kartus), konservuoti žalieji žirneliai (apie 3 kartus), konservuotos daržovių sriubos (su kiekvienu dalijimu), ilgo galiojimo (UAT) pienas (apie 3 kartus), razinų ir riešutų mišinys (1 kartą gruodžio mėn.).
2021 m. Vilniaus mieste buvo gauti 6709 prašymai dėl tokios paramos. Paramą gavo 11 tūkst. 358 asmenys. 2022 m. gauti 9354 prašymai skirti paramą, ją gavo 16 tūkst. 440 asmenų.
Prašymas pildomas vienai šeimai – visiems jos nariams, dėl to prašymų ir unikalių gavėjų skaičius skiriasi.
Paramos gavėjų 2022 m. skaičius padidėjo dėl Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje. Asmenys, atvykę iš karo zonos Ukrainoje, gauna paramą maistu ir yra įtraukiami į nuolatinių EPLSAF paramos gavėjų sąrašą. Parama skiriama nevertinant jų pajamų.
Dėl EPLSAF paramos nuo 2022 m. vasario 24 d. Vilniaus mieste buvo gauta beveik 3000 ukrainiečių prašymų.“
