V.Kudirka, J.Basanavičius, vis dėlto stovintys aikštėse, – tik žiedeliai, nors dėl jų taip pat pliekėsi, kas netingėjo. Net Lukiškių aikštės Vyčio istorija dabar atrodo ne tokia baisi.
Na, besiriedamas pražiopsojo Vilnius galimybę sutvarkyti pagrindinę miesto aikštę ir padovanojo paminklą Kaunui.
Ką ten Vytis, jeigu vidurinį išsilavinimą įgijęs valdžios atstovas gali uždrausti kabinti atminimo lentą legendiniam aktoriui R.Adomaičiui. Ir net ne už miesto, o už jo kaimynų surinktus pinigus.
Šitoje paminklų kebeknėje tik brolių Vileišių įamžinimas ties Kalnų parku atrodo keista išimtis. Tiesiog op ir iškilo paminklas iškiliems vilniečiams.
Be ardymosi, be Jadzės klausimų: „A kas jie tokie, a už ką jiems paminklas, a už kieno pinigus?“
Dar karalius Mindaugas kėlė mažiau aistrų, nebent dėl meninės išraiškos, nes čia jau nepadiskutuosi: Mindaugas – vienintelis Lietuvos karalius, už tai ir paminklas jam.
Prezidentui A.Smetonai liūdniau. Jis, nors ir pirmasis, bet ne vienintelis Lietuvos vadovas. Bet svarbiausia, kad metų pradžioje įsiplieskus ginčams jis imtas vadinti išdaviku. Dabar jeigu jau tokią etiketę prilipina – esi pasmerktas.
Pasirodo, smerkiantieji turi ir fantazijos, siūlydami statyti paminklą „Per upelį“, prisiminus A.Smetonos pasitraukimo iš Lietuvos į Vokietiją istoriją 1940-ųjų birželio viduryje.
Kokia išvedžiojimų ir nuomonių įvairovė dėl A.Smetonos paminklo apglėbė Vilnių! Kažkam pasirodė, kad pastatę paminklą perversmininkui išduotume partizanus, pamintume demokratijos vertybes.
Kiti ragino neskubėti su tokiais pareiškimais ir įvertinti ne tik pirmojo Lietuvos prezidento nuopuolius, bet ir laimėjimus, šalies pergales, kurios buvo pasiektos, kai Lietuvai vadovavo A.Smetona.
Treti buvo įsitikinę, kad Vilniuje reikia paminklo ne tik A.Smetonai, bet ir kitiems prezidentams, nes iki šiol tėra įamžintas tik A.Brazausko atminimas. Ir tai tik biustu Antakalnio kapinėse.
Tiesa, paminklai A.Smetonai yra Kaune ir Ukmergės rajone.
Ginčai dėl A.Smetonos paminklo – ne naujiena. Prieš tai Vilniuje buvo pliekiamasi dėl vietos prezidento paminklui. Lyg ir jau buvo sutarta, kad pirmasis prezidentas bus įamžintas Gedimino prospekte, ties Centriniu knygynu.
Bet kai jau buvo atlikta nemažai darbų, staiga pati miesto valdžia lyg mažas vaikas tarė: „Ai, nebenoriu.“ Be jokių paaiškinimų, argumentų.
Dabar ta pati valdžia jau skelbia, kad paminklui A.Smetonai skirta vieta J.Basanavičiaus gatvėje, prieš Vilniaus senąjį teatrą.
Kad užkirstų kelią tolesnėms diskusijoms, savivaldybė pareiškė, jog A.Smetonos įamžinimo vieta parinkta atsižvelgus į vilniečių nuomonę. Tik labai mažai tikėtina, kad ten iškils paminklas.
Apskritai reikėtų pritarti nuomonei, kad Vilniuje reikėtų nukelti visus paminklus žmonėms ir istoriniams įvykiams. Juk tiek jau jų pastaruoju metu prikilnota.
O vietoj to sukurti legendą apie brisių, kadaise lojimu išgelbėjusį miestą nuo gaisro. Arba murklę, išvadavusią Vilnių nuo žiurkių. Ir statyti paminklus keturkojams senojo miesto draugams. Niekas nesipiktins, neklausinės: „A kas jie tokie?“ Bus šilta ir gražu.
