Trys pagrindinės karo eigos prognozės, kurios taip ir neišsipildė: kas nutiko?

Šiomis aplinkybėmis Rytų Europos Studijų Centras (RESC) prisiminė tris praėjusių metų prognozes ir mėgino atsakyti, kodėl jos neišsipildė, ir ką toks prognozių neišsipildymas gali lemti vykstančiame informaciniame kare.

Iškart po vasario 24-osios buvo dedama labai daug vilčių į ekonominį smūgį Rusijai – skelbta apie katastrofišką rublio nuosmukį ir žadėta, jog padėtis Rusijos ekonomikoje šių metų pabaigoje bus tokia sunki, kad toliau tęsti karą Rusijai gali nebeužtekti jėgų ir resursų, o jos politinis režimas susidurs su labai dideliais iššūkiais, savo apžvalgoje priminė RESC ekspertai.

Taip pat pirmuosius karo mėnesius buvo kartojama, kad Rusija nesiryš mobilizacijai, o jei vis dėlto ryžtųsi, tai jos politiniam režimui būtų suduotas toks smūgis, kurį jam vargu ar pavyktų atlaikyti.

Birželio mėnesį vienas geriausiai matomų ir girdimų politikos apžvalgininkų Andrejus Piontkovskis pateikė tokią prognozę:

„Aš jums pasakysiu, kaip klostysis tolesni įvykiai. Artimiausias svarus ukrainiečių kontrpuolimo rezultatas bus Chersono išlaisvinimas. Tai sukels audrą Putino bunkeryje. Kuriame ir taip jau viskas išklibinta, nes visi puikiai suvokia, jog karo tikslai liko neįgyvendinti.

Chersono užėmimo padarinys bus tai, kad labai smarkiai išaugs rusų noras grįžti prie tos derybų formulės, kuri buvo svarstoma pirmąjį karo mėnesį. Formulės, numatančios Rusijos kariuomenės sugrąžinimą į vasario 23 d. ribas.“

Tad kodėl šios trys praėjusiais metais skambėjusios prognozės neišsipildė ir kokią įtaką jų neišsipildymas daro informacinio karo frontuose?

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus Gintauto Mažeikio teigimu, ta pati klaida kartojasi dėl masyvaus žiniasklaidos įtikinėjimo ir ekspertų populiarumo siekimo. Rusija laikė Ukrainos kariuomenę ir visuomenę negebančiomis pasipriešinti, o Vakarai manė, kad Rusijos ekonomika neturi vidinių išteklių.

„Rusijos ekonomika yra neskaidri: itin korumpuota, paslėpta ir nuo Vakarų, ir nuo „savųjų“ tarp daugelio, o ne vieno, šešėlių. Todėl Rusijos ekonomikos ir ekonominės visuomenės rezistencijos mastas buvo įvertintas ne objektyviai, o remiantis vadovėliniais makroekonomikos teiginiais ir žiniasklaidos kuriamo vaizdo poreikiais.

Pagaliau ir Rusijos Centrinio banko racionalūs sprendimai bei uždarumas, kuriam Rusija ruošėsi po 2014 metų, taip pat suveikė ir padėjo Rusijos ekonomikai išvengti didesnio smūgio“, – RESC parengtoje apžvalgoje įvertino G.Mažeikis.

Anot jo, labai dažnai vertiname Rusijos sprendimų neadekvatumą tikrovei, darydami analogiškas stereotipines klaidas.

„Noras įtikti žiniasklaidos sukuriamam populiarumui dažnai ir Vakaruose, ir Lietuvoje ekspertams sumaišo protą. Mes Rusijos visuomenę vertinome pagal analogiją pilietinėms visuomenėms, stokodami „savanoriškos vergystės“ arba „savanoriškos baudžiavos“ ( Étienne de La Boétie sąvoka) supratimo.

Baudžiavinis, vėliau gulaginis ir Rusijos kalėjimų, „šansonų“ sąmoningumas neturi nieko bendra su kritiniu pilietiniu mąstymu. Gulago prižiūrėtojus garbinančios masės aukštai vertina valdovus, kurie rimbu geba ginti minias į karą ir menkina tuos, kurie yra liberalūs ir pernelyg tolerantiški. Padauginkime šią minios nuostatą iš masyvios propagandos, ir negausime jokio pilietiškumo.

Panašią klaidą Vakarų visuomenė darė vertindama NATO ir JAV pastangas Afganistane sukurti kažką panašaus į pilietinę visuomenę. Tokią pat klaidą darė ir Aleksejus Navalnas ir jo komanda, savo demaskavimais tikėjęsi pažadinti teisingumo reikalavimus, kai Rusijos visuomenė tik dar labiau teigiamai vertino, kad valdovas turi turėti puikius rūmus. Pasirodo, pilietiškumas nėra nei žmonių laukiamas, nei įskiepijamas dalykas, o ugdomas šimtmečiais.

Tačiau ši išvada yra itin skausminga prognozuojant Rusijos ateitį, kurioje pilietinė visuomenė galbūt galėtų atsirasti tik keliuose megapoliuose (ir tai – labai savitu, galbūt į Turkijos santvarką panašiu atveju)“, – nurodė profesorius.

Pasak G.Mažeikio, Chersono užėmimo istorija ir Andrejaus Piontkovskio prognozės yra itin naivios ir neatitinka Antrojo Pasaulinio karo pavyzdžio, kai net beveik visos europinės Sovietų Sąjungos praradimas 1941 metais nepaskatino jokio rimtesnio politinio bruzdėjimo Kremliuje.

„Žmonės į įvykius reaguoja remdamiesi artimiausiomis didžiosiomis analogijomis arba asmeninėmis nuoskaudomis. Nei viena, nei kita nieko nesakė apie tai, kad Chersono praradimas nors truputį paveiktų Rusijos elitus.

Piontkovskio analizė daugiausia siejama tik su įsivaizduojamų politinių elitų elgesiu, supaprastinant Kremliaus viršūnių reakcijas iki kooperatyvo „Ežeras“ (Ozero) banditiškos veiklos 1990 metais. Tai nereiškia, kad Piontkovskio samprotavimai yra visiškai nepatikimi, tačiau jo išvados pernelyg supaprastina tikrovę iki eksperto puoselėjamo modelio.

Daugelis ekspertų nurodo, kad po Antrojo Pasaulinio karo ir nacizmo sutriuškinimo visą dešimtmetį populiariausiu Vokietijos politiku išliko Adolfas Hitleris. Ši analogija apie masių tikėjimą pasako daug“, – pabrėžė jis.

Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto docentas Mantas Martišius pastebėjo, kad vienas bendras vardiklis tarp visų trijų klausimų ir nepataikytų prognozių yra pasidavimas patvirtinimo šališkumui.

„Jokia čia paslaptis, kad dauguma ekspertų nuoširdžiai linki pergalės Ukrainai ir Rusijos žlugimo. Vis dėlto tai daro įtaką objektyviam informacijos įvertinimui.

Informacija imama vertinti pagal tai, kiek ji atitinka ar prieštarauja turimoms pažiūroms. Informaciją, kuri atitinka eksperto preferencijas, imama vertinti nekritiškai, o priešinga informacija atmetama. Jos svoris sumenkinamas“, – RESC apžvalgoje įvardijo jis.

Tuo metu prognozės dėl Rusijos ekonominio kracho nepasitvirtino, anot jo, nes nuvertintas šalies dydis ir smarkiai pervertinta ekonominių sankcijų griaunamoji galia.

„Iki karo Rusija užėmė 9 vietą pagal ekonomikos dydį. Atrodytų, teisinga prielaida, kad, nepaisant Rusijos ekonomikos dydžio, pasaulio ekonominė galia didesnė. Vadinasi, Rusija turi žlugti.

Pasirodė, kad ekonominis Rusijos adaptyvumas yra gerokai didesnis. Sukilusios angliavandenilių pasaulinės kainos lėmė, kad, net praradęs dalį pasaulio rinkos, Kremlius galėjo gauti pakankamai pajamų, kad tęstų karą.

Be to, balsavimai Jungtinių Tautų organizacijoje nėra tolygu ekonominiam spaudimui. Iš esmės centrinė ir pietų Amerika, absoliuti dauguma Afrikos valstybių ir Azijos šalių neįvedė jokių ekonominių sankcijų Maskvai. Antra pagal dydį pasaulio ekonomika – Kinija, penkta pagal dydį – Indija, vienuoliktas – Iranas, dvylikta – Brazilija, ir visos šios šalys didelio ekonominio spaudimo Maskvai nesukūrė.

Ką jau kalbėti apie dvidešimtoje pozicijoje esančią Turkiją, kuri legaliais ir nelabai legaliais būdais padeda Rusijai sušvelninti sankcijų poveikį. Visa tai ignoruota“, – vardijo jis.

Tuo metu idėja, kad per prievartą į karą suvaryti žmonės greitai išsiblaivys nuo propagandos, yra įdomi, bet kol kas – tik idėja.

„Tiesa, kad Pirmojo pasaulinio karo metu, kai Rusijai nesisekė kovoti su vokiečiais, ilgainiui valstiečių kilmės kariai suradikalėjo, ir viskas baigėsi bolševikine revoliucija bei caro valdžios nuvertimu. Tiesa, tam prireikė daugiau nei trijų metų. Buvo per didelis tikėjimas, kad atsidūrę fronte eiliniai rusai iš karto atsuks ginklus prieš savo valdžią.

Apskritai Lietuvos analitikoje suteikiamas per didelis svoris diktatoriaus karo pralošimui. Pateikiami argumentai, kurie pagrindžia, kad, pralaimėjus karą, žlunga esamas politinis režimas.

Nepateikiama, kaip karo pralošimas turėtų užvesti valdžios kaitos mechanizmą. Istorijoje yra daugybę faktų, kurie rodo priešingai“, – nurodė M.Martišius.

„Vladimiras Putinas turi jam pavaldžią rosgvardiją, policiją, kitas jėgos struktūras. Tad ir tęsiant mobilizaciją bei nesėkmingą karą, jo valdžios fundamentas išlieka pakankamai tvirtas“, – pabrėžė jis.

M.Martišius įsitikinęs, kad karo metu viešojoje erdvėje „plaukioja“ daug įvairaus lygio ir gilumo informacijos, o iš jos atsirenkama pagal patvirtinimo šališkumą: kas patinka, tas sureikšminama, o į tai, kas nepatinka, nekreipiama dėmesio.

Žurnalistas Vladimiras Laučius savo ruožtu įsitikinęs, kad optimistinės prognozės kalbamu atveju yra informacinio karo dalis, o jų sklaida gali turėti teigiamą poveikį visuomenės nuomonėms ir nuotaikoms kaip tam tikras psichologinis akstinas.

Tuo pačiu, anot jo, klaidingos prognozės dėl Rusijos susijusios su klaidingomis prielaidomis apie šios valstybės politinę santvarką.

„Labai didelė Rusijos visuomenės dalis yra tiesiog apolitiška. Todėl tokie dirgikliai, kaip nesėkmės karo fronte arba mobilizacija, paprasčiausiai nekonvertuoja daugelio žmonių psichologinės būsenos į nuoseklų politinį mąstymą ir veikimą. Rusijos visuomenė nėra nei demokratinė, nei pilietinė. Jos kantraus apolitiškumo šaknų reikėtų ieškoti net ne homo sovieticus mentalitete, o baudžiavos tradicijoje.

Kalbėdami apie nepagrįstą tikėjimą Vakarų ekonominių sankcijų lemiama įtaka, kuris buvo ypač ryškus kovo mėnesį, pabandykime suvokti šio tikėjimo ideologines prielaidas.

Neseniai bendravome šia tema su Vašingtone dirbančiu bičiuliu, kurio specializacija – vėlyvojo sovietmečio ir posovietinė Rusija. Jis prisimena savo studijų JAV universitete laikus, kai, pasak jo, dauguma dėstytojų buvo marksistai. Marksizmas buvo (iš dalies tebėra) labai madingas Vakarų universitetuose. Nieko keista, kad marksistinė tezė apie ekonominę bazę ir politinį/teisinį/kultūrinį antstatą įsitvirtino daugelio Vakarų ekspertų galvose.

Tikėjimas, kad iš esmės viską lemia ekonomika, padarė įtakos ir tikėjimui, kad Rusiją galima įveikti ekonominėmis sankcijomis arba kad SSRS žlugimo svarbiausioji priežastis – pralaimėjimas ekonominėse varžybose su Vakarais“, – RESC apžvalgoje įvertino V.Laučius.