Įsivaizduokime: Vyriausybės posėdis vidurnaktį buvo trumpas, nes atliktas tik būtinas formalumas – ministrai tvirtais balsais įtvirtino susitarimą, kad priešintis bolševikiniam agresoriui reikia.
Po posėdžio 1940 metų birželio 15-osios ankstų rytą Lietuvos kariuomenė ima tyliai, tačiau organizuotai trauktis į sovietų valdžios slaptai vokiečiams atriektą, bet jų dar neperimtą teritoriją Pietų Lietuvoje ir įsirengia savo būstinę Vilkaviškyje, katedros požemiuose.
Ministru pirmininku prezidentas paskiria generolą Stasį Raštikį.
Ir visa tai tik todėl, kad tą dieną, kai SSRS pareiškė ultimatumą, prezidentui A.Smetonai nevikrus dantistas įdūrė į dantenas kažkur prie nosies ir sukėlė didžiulį skausmą. Persmelktas skausmo prezidentas ryžtingai pašoka ir išskuba tartis su opozicija, kaip kartu galėtų pasipriešinti bolševikams.
Tai – ištraukos iš žymaus istoriko ir diplomato Alfonso Eidinto knygos „Kitokios istorijos ilgesys“.
Beveik šimte knygos puslapių aprašytas narsus lietuvių pasipriešinimas sovietų armijai 1940-ųjų vasarą.
Pasakojama apie molinius tankų maketus (tikrų buvo vos per 30) ir žąsų kepenėlių paštetą, tiekiamą į karininkų valgyklą, aprašytos ir karvių odos iš batų fabriko sandėlio, kurias užsimetę kariai vaizdavo raguočius ir taip maskavosi per Raudonosios armijos aviacijos antskrydžius.
Tai – pirmoji tikriems faktams prieštaraujanti, išgalvota nepriklausomos Lietuvos istorija.
Tuo metu daugelyje Europos valstybių istorikų žaidimas „kas būtų, jeigu būtų...“ nieko nebestebina.
Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje jau seniai sukurtos istorijos apie karaliaus Karolio I pergalę pilietiniame kare, Napoleono triumfą Rusijoje, Braitono bombą, užmušusią Margaret Thatcher.
Rašydamas apie išgalvotą XX amžiaus Lietuvą A.Eidintas joje paskelbia monarchiją, leidžia Lietuvos kariuomenei narsiai pasipriešinti Raudonajai armijai ir net randa lietuvių, kurie padėjo Michailui Gorbačiovui ateiti į valdžią.
– Kas paskatino surašyti istoriją apie Lietuvos pasipriešinimą SSRS okupacinei kariuomenei 1940 metais? – paklausiau knygos „Kitokios istorijos ilgesys“ autoriaus A.Eidinto.
– Lietuvos istorijoje yra įvykių, kurie visada buvo aptarinėjami ir svarstomi, ir vienas jų – o kaip būtų atsitikę, jei 1940 metais mes būtume pasipriešinę SSRS ultimatumui? Apie tai būdavo kalbama net sovietmečiu.
Aišku, būtume pralaimėję, bet užtat nesektų mums pasakų apie tą socialistinę revoliuciją, kad Lietuva savanoriškai prisijungė prie SSRS ir t.t.
– Ar tikrai Lietuva galėjo pasipriešinti 1940 metų birželio 14-osios vėlų vakarą (iki vidurnakčio buvo likusios 10 min.) gavusi ultimatumą, kad Raudonoji armija bet kokiu atveju iš ryto bus įvesta?
– Alternatyva iš tikrųjų buvo.
Mano knygoje pateikta versija, kad mes pasipriešinome. Opozicija sutarė su prezidentu, kad reikia priešintis, Vyriausybė pritarė, ir Lietuvos kariuomenė dalinys po dalinio susirinko Užnemunėje, kuri pagal slaptuosius protokolus turėjo būti perduota Vokietijai.
Iš tikrųjų taip buvo, kad įžygiavusi okupacinė kariuomenė sustojo prie Nemuno ir Vilkaviškyje kai kas net puolė pardavinėti gyvenamuosius namus, nes buvo akivaizdu, jog sovietų kariuomenė ten iš viso nežengs.
Tai buvo mūsų galimybė pasipriešinti.
– Kaip ilgai Lietuvos kariuomenė priešinosi okupacinei kariuomenei jūsų išgalvotoje istorijoje?
– Porą gerų savaičių. Aišku, negalėjo atsilaikyti prieš keliolika kartų didesnę kariuomenę, bet pasipriešino.
– Bet net išgalvotoje istorijoje vis vien Lietuva tapo sovietine respublika?
– O kaip kitaip galėjo būti?
Kontrafaktinėje, arba prieštaraujančių faktų, istorijoje, dar vadinamoje alternatyvia, negali žygiuoti į fantastikos sritį.
Turi atsiremti į tam tikrus įvykius, kurie kaip biliardo stalo kraštai sulaiko kamuoliukus. Alternatyvi, arba išgalvota, istorija – tai istorijos žanras.
Matome, kad 1940-ųjų birželio 15-ąją buvo kitokia galimybė, ir po to visai kitaip būtų galėję veikti mūsų diplomatijos atstovai išeivijoje, visas pasaulis būtų žinojęs, kad mes pasipriešinome.
Tos pasakos apie socialistinę revoliuciją būtų atkritusios.
Bet kitaip negalėjo būti – Stalinas neįsivaizdavo kitokio varianto kaip tik Lietuvos okupacija ir aneksija.
Galėjau parašyti pasakojimą, kad Lietuva sustiprina savo kariuomenę, prisiperka tankų, sutriuškina Vokietiją ir nužygiuoja iki Portugalijos. Bet kas iš to? Tai būtų visiška fikcija!
Parašyti alternatyvią Lietuvos istoriją galima, bet nežinau, kas tai galėtų padaryti, nes tektų rašyti visišką fantaziją, o tai nebūtų įtikinama.
Patikėkite, ne taip lengva buvo suregzti tas kelias esė, priskirtinas kontrafaktinei istorijai.
Tu nori grįžti prie to, kaip buvo iš tikrųjų, – esi istorikas, tikrosios istorijos specialistas.
Rašant apie alternatyvą reikia pasitelkti ir išmonę, ir fantaziją.
– Ar XX amžiuje tokių lemtingų akimirkų Lietuvos istorijoje buvo daug? Kai tiesiog nuo atsitiktinumo priklausė, ar istorija pasisuks kitaip?
– Taip, galėjo būti. Santvarkos klausimas irgi galėjo būti tęsiamas kaip konstitucinė monarchija.
Juk 1918-ųjų vasarą Lietuvos Taryba išrinko Vilhelmą Karlą fon Urachą karaliumi Mindaugu II ir jis galėjo būti karūnuotas 1919 metų pradžioje.
Aš išplėtojau šią istoriją ir mano knygoje karalius Mindaugas II valdo Lietuvą iki 1922 metų vasaros.
– O kodėl pagailėjote Lietuvai karaliaus vėliau?
– 1922 metais Seimas priėmė Konstituciją, kurioje pasakyta, kad Lietuva yra demokratinė respublika, ir karalius mano knygoje turėjo atsistatydinti.
Ilgiau karaliaus aš negalėjau laikyti.
Visur veikia atsitiktinumai. Juk niekada žmogus nežinai, kas tavęs laukia už kampo.
Taip ir istorijoje – galėjo būti taip, galėjo būti kitaip.
Tokių situacijų galima rasti daugiau. Imi tuos raktinius įvykius, kurie galėjo iš esmės ką nors pakeisti tam tikru laikotarpiu iki tam tikro laiko, kai kontrafaktinė istorija atsiremia į tikrąją istoriją.
– Ar nepasigedote Lietuvos istorijoje ryžtingų asmenybių, kurios nebijo imtis atsakomybės?
– Asmenybės nebūtinai menkos ar nevykusios, jei jos negali ko nors padaryti. Tai priklauso nuo istorinių aplinkybių, nuo pajėgumų, sutelktumo, politinės valios ar palaikymo.
Istorikas turi privalumą – kai jis rašo apie anų metų įvykius, jis žino, kas po to vyko.
Bet to nežinojo žmonės, kurie priėmė sprendimus.
Daugelis dabar mano, kad 1940 metais reikėjo priešintis. Bet kai buvo priimami sprendimai, niekas nežinojo, kad viskas baigsis tokiomis didelėmis aukomis.
Lietuva buvo patekusi į nedėkingą padėtį: neturėjo nė vieno sąjungininko, niekas mūsų nerėmė. Priešintis su 40 tankų prieš 1300 tankų – sutriuškinimas garantuotas.
– Ar jūsų knygoje visos istorijos baigiasi geriau, negu buvo iš tikrųjų? Ar buvo istorijų, kurios baigiasi blogiau?
– Ši knyga šiek tiek narsesnė, nei buvo iš tikrųjų.
Bet yra istorija, kuriai aš negalėčiau sukurti alternatyvos. Negalėčiau sukurti sėkmingesnės Lietuvos išsivadavimo iš SSRS istorijos. Net ranka nekyla apie tai kurti kontrafaktinės istorijos.
Iš tikrųjų išsivadavome labai sėkmingai.
Galėjo būti kraujo upės. Iš imperijos išeiti tokiu būdu – geriau nesugalvosi.
Apie Lietuvos išsivadavimą savo knygoje rašau tik norėdamas įvesti į kitą išgalvotą istoriją: kaip du sumanūs lietuviai padeda pašalinti iš SSRS politbiuro pasenusius narius ir kartu atveria kelią M.Gorbačiovui.
– Ar Lietuvą galima laikyti valstybe su sėkminga istorija?
– Be abejo, Lietuvos istorija sėkminga.
Tiek amžių spaudžiama ir svetimų valdoma tauta atgavo nepriklausomybę, išplėtojo savo nacionalinę kultūrą, kalbą ir kaip valstybė yra geriausiuose klubuose – Europos Sąjungoje ir NATO. Panašaus likimo brolių buvo daug ir ne visiems pavyko taip, kaip mums.
Nepaisant daugybės praradimų, žmonių tremčių ir mirčių – tiems žmonėms reikia dėkoti už auką, – mes esame tauta su sėkminga istorija – sunkia, sudėtinga, bet sėkminga.
– Ar sąmoningai nerašėte apie senesnius laikus, nesvarstėte, kas būtų buvę, jei karalienė Barbora būtų gyvenusi ilgiau, o Napoleonas, grįždamas iš Maskvos, būtų įsitvirtinęs Vilniuje?
– Nesu senosios istorijos specialistas. Reikia labai gerai žinoti tikrąją istoriją, kad galėtum parašyti alternatyvią. Istorija negali prasilenkti su tikrove, ji negali būti fantazija.
Jeigu kas nors, paskaitęs mano knygą, nutars parašyti senesnių laikų kontrafaktinę istoriją, būsiu laimingas.
Žmonėms reikia svarstymų, kodėl įvyko taip, o ne kitaip.
Man svarbiausia rašant šią knygą buvo ne šiaip pajuokauti su istorija.
Kontrafaktinė istorija priartina žmones prie tikrosios. Ji skatina domėjimąsi tikrąja istorija.
– Kodėl Lietuvoje išgalvotos istorijos knyga pasirodė tik dabar? Skaitytojai neturi jokių įgūdžių, kaip reaguoti į tokias knygas.
– Taip, manau, kad bus įvairių reakcijų.
Kai kas pasipiktins, kai ką tai šokiruos, kai kas kvatosis. Knygoje daugybė humoro – reikia duoti signalą skaitytojui, kad tai nėra rimta istorija.
O viskas vėluoja ne iš gero gyvenimo. Mūsų tokia situacija, kad mes džiaugėmės suspėdami rašyti tikrą istoriją po tiek metų suvaržymų. Tik dabar galime pasidžiaugti, kad tikrosios istorijos darbų padaryta tikrai daug, ir pradeda rastis kiti žanrai.
Ištraukos iš knygos „Kitokios istorijos ilgesys“
„Siaurame Lietuvos teritorijos ruože, kurio vokiečių naciai nesiruošė imti jėga, o bolševikai rusai negalėjo imti, nes patys sutiko jį perleisti Reichui, lietuviai ėmė rengtis kovai, jeigu bolševikų kariuomenė pradėtų karinį žygį į Lietuvą.
Lietuvos vadų veiksmai buvo kaip niekada ryžtingi – atgimė narsių protėvių, didžiųjų kunigaikščių dvasia.
1940 m. birželio 15-ąją 10 val. ryto buvo nutraukti visi tarptautiniai telefono ir telegrafo ryšiai, kad nei sovietai, nei ministras Juozas Urbšys – derybininkas Maskvoje– nežinotų, kas Lietuvoje darosi. Tik tada sujudo SSRS atstovybė Kaune ir ėmė skambinti į ministerijas, Prezidentūrą, Ministrų kabinetą. Palikti įstaigose antraeiliai valdininkai ir praktikantai aiškino nieko nežiną, tik tai, kad vyriausybė posėdžiauja ir atsakymas Maskvai ruošiamas.
Į pulkus, baterijas, aviacijos ir technikos, ginkluotės ir aprūpinimo dalis nuskriejo labai konkretūs įsakymai: bet kokia kaina žygiuoti link Vilkaviškio ir Lazdijų. Vos pasiekę kitą Nemuno pusę kariai gavo tikslius nurodymus, kurioje Užnemunės vietoje koks dalinys užima gynybines pozicijas.
Neįprastą sumanumą, išradingumą parodė 3-ioji pėstininkų divizija, sugebėjusi atvykti jau pasibaigus ultimatumo terminui. Iš Frenkelio odos fabriko sandėlių jie gavo dovanų 10 tūkst. išdirbtų karvių kailių, daugiausia importuotų iš Argentinos. Divizijos kariai, po du apsirengę vienu karvėkailiu, pajudėjo miško ir lauko keliais link Užnemunės. Išgirdę priešo lėktuvų gausmą divizijos kariai užsimesdavo ant galvų karvenas ir taip užsimaskuodavo.
Užnemunėje įsikuria ir „Lietuvos aido“ redakcija, kuri leidžia dienraštį „Laisvoji Užnemunė“.
Pavardžių lietuvinimas tampa savotiška pasipriešinimo forma.
Užnemunę pasiekė ir sunkvežimiai su Čiurlionio paveikslais ir milijonais litų bei aukso atsargomis.
Lietuvos generalinis štabas pakartoja įsakymą, draudžiantį visiems daliniams keiktis rusiškai.
Prezidentas Antanas Smetona kiekvieną laisvą minutę lanko dalinius, kalbasi su kariais.
Šauliai vykdo specialią užduotį sunaikinti naminės degtinės gamybos priemones, nes tik blaivi tauta gali išlikti.
Kai priešakiniai Raudonosios armijos daliniai pagaliau pasiekia Nemuno liniją, bolševikai nustemba pamatę, kiek Lietuvos kariuomenės dalinių atvykę į Vokietijai slapto sutarimo atriektą Lietuvos dalį, yra ten išsidėstę ir sparčiai tvirtinasi. Raudonieji sustoja – įsakymų įžengti į plotą, kimšte prikimštą lietuvių kariuomenės, jie neturi, o lietuviai pasiruošę kautis ir gintis.
Lietuvos vyriausybė iš Kybartų geležinkelio stoties požemių perduoda pasauliui protestus dėl Lietuvos okupacijos, komunikatus, kuriuose pareiškia ginsianti savo teritoriją ginklu, nes SSRS, grubiai pažeisdama visas pasirašytas dvišales sutartis, įvedė į Lietuvą neriboto skaičiaus kariuomenę.
Su Vokietija sutariama, kad kareiviai žydai liks Lietuvos teritorijoje.
Į lietuvių pusę pereina sovietų tankų dalinys su 33 tankais. Tankistai – rusai, kurių artimieji buvo represuoti NKVD. Įsiutęs dėl tankistų išdavystės Stalinas nebesitvardo ir pareiškia negailėsiantis milijonų aukso dolerių ir nupirksiantis Vokietijai atiduotą pietinę Lietuvos teritoriją. Nelaukdami atsakymo bolševikų daliniai ima pulti lietuvių pozicijas Užnemunėje visu frontu nuo Šakių iki Merkinės, patiriami dideli nuostoliai.
Daugybės narsiųjų lietuvių aukų pareikalavęs pasipriešinimas trunka keturias dienas ir tik liepos 17-ąją Raudonoji armija užima Vilkaviškį. Masinėje kapavietėje palaidojami kritę didvyriai, o tada lietuvių daliniai ir visa vyriausybė bei prezidentas per Kybartus tvarkingai per sieną pasitraukia į Vokietijos valdomą teritoriją. Be didelių aukų pasitraukia ir Lietuvos šauliai. Vokietija internuoja Lietuvos prezidentą ir vyriausybę, taip pat su jais pasitraukusius dalinius (apie 25 tūkst. karių, karininkų ir šaulių) ir jie uždaromi į Rytų Prūsijoje įkurtą Gleisgarbeno koncentracijos stovyklų kompleksą.
Pasaulio kariuomenių generaliniai štabai skubiai nagrinėja lietuvių kariuomenės Generalinio štabo gynybinį planą, Lietuvos generolai kviečiami dėstyti geriausiose Amerikos ir Britanijos karo akademijose.
Narsus lietuvių ginkluotas pasipriešinimas giliai įsirėžia į lietuvių istorinę atmintį.“
