Tik šį rudenį prezidentas G.Nausėda nusprendė, kad eksministras jau pakankamai atvėso nuo politikos ir gali imtis vagysčių, avarijų, plėšikavimo ar kitų bylų.
Buvęs ministras niekaip negalėjo suprasti, kaip jo politiškumas gali trukdyti vykdyti teisingumą, tačiau šalies vadovas buvo įsitikinęs kitaip.
Tačiau priklausymas Seimo konservatorių frakcijai, regis, ne kliūtis tapti Konstitucinio teismo (KT) teisėju. Tai bandys įrodyti Seimo narys S.Šedbaras ir jo kandidatūrą pasiūlęs Aukščiausiasis teismas.
Gandai, kad šis politikas puoselėja planus grįžti į KT, sklandė jau senokai, bet žinia apie jo kandidatūrą vis tiek daugeliui buvo gana netikėta.
Pats S.Šedbaras visą laiką neigė turįs tokių planų. Be to, pastaraisiais metais būta ir daugiau bandymų tiesiai iš Seimo nario kėdės persėsti į teisėjo, bet tokius užmojus lydėjęs didelis triukšmas lyg ir turėjo atbaidyti kitus pretendentus.
Todėl išgirdę apie S.Šedbaro kandidatūrą vieni stebėjosi, o kiti apsimetė nustebę.
Tarp nustebusiųjų buvo ir Seimo pirmininkė V.Čmilytė-Nielsen. Ji tikino, kad rinkosi iš penkių kandidatų ir nė vienu momentu tarp jų esą nebuvo S.Šedbaro. Politiko kandidatūros ji esą irgi niekam nesiūliusi.
Vis dėlto, kaip ir spėta, laikinoji Aukščiausiojo teismo pirmininkė G.Juodkaitė-Granskienė pasirinko būtent šią kandidatūrą, o Seimo vadovė – šio teismo teisėją A.Gutauską.
Ar tai tik sutapimas? Sunku tuo patikėti, kai pats S.Šedbaras atvirauja su V.Čmilyte-Nielsen aptaręs įvairius scenarijus, tarp jų – ir kandidatų „sukryžminimą“, kurį vieni politikai lygino su „svingerių vakarėliu“, o buvęs premjeras S.Skvernelis – su „barteriniais mainais“.
Tačiau kandidatas į Konstitucijos sargus tokiuose užkulisiniuose mainuose nieko bloga neįžvelgė.
Priešingai, pats S.Šedbaras ir priminė, kad jo atveju galėtų būti taikomas buvusio teisėjo S.Stačioko pavyzdys. Pastarasis prieš daug metų irgi tiesiai iš Seimo buvo grąžintas į KT.
Kad atrodytų gražiau, tada irgi buvo sumėtytos pėdos ir konservatoriaus kandidatūrą pasiūlė ne Seimas, bet Aukščiausiasis teismas.
Su valdančiąja dauguma susaistyto S.Šedbaro kandidatūra šįkart nekliūva ir buvusiam KT teisėjui V.Sinkevčiui. Anot Konstitucijos žinovo, jos sargams nėra ir negali būti reikalavimo atšalti.
Profesoriaus nuomone, nėra jokio pagrindo kalbėti ir apie kokį nors kandidato politinį angažuotumą, nes esą iš teisininko išsilavinimą turinčio Seimo nario negalima atimti galimybės nei siekti teisėjo karjeros, nei politinių pažiūrų.
Tiesa, visiškai kitaip šis teisininkas kalbėjo, kai prieš kelerius metus į KT buvo bandoma siųsti buvusį teisingumo ministrą ir Seimo narį J.Bernatonį.
Tada V.Sinkevičius tvirtino, kad jei nenorima sugriauti žmonių pasitikėjimo teismais, politikai, ypač angažuoti, apskritai neturėtų siekti pareigų KT.
Be to, teisininkas tvirtino, kad toks politikas tiesiog neturės darbo, nes tapęs teisėju negalės nagrinėti savo anksčiau priimtų įstatymų, už kuriuos anksčiau pats balsavo, atitikties Konstitucijai.
Dabar panašius argumentus, kad teisėju tapusiam parlamentarui gali būti veltui mokama solidi teisėjo alga, dėsto A.Širinskienė.
Tiesa, kai į KT buvo pasiūlytas J.Bernatonis, ji irgi kalbėjo visiškai kitaip.
Nuoseklus liko tik atšalimo kartelę politikams aukštai iškėlęs G.Nausėda. Prezidentas neabejoja S.Šedbaro kompetencija, bet vis tiek kategoriškas – politiko skyrimas į KT gali sudaryti prielaidas jį ateityje politizuoti.
Anot prezidento, visuomenės pasitikėjimas šiuo teismu, kuris sprendžia kertinius klausimus, ypač svarbus, be to, neskaidriai atrodo ir „Lietuvos ryte“ aprašytas „susikeitimas“ kandidatais tarp Seimo ir Aukščiausiojo teismo.
Tik vargu ar pasitikėjimo pridės ir paties G.Nausėdos pasirinkimas. Mat šalies vadovas kandidatu į KT teisėjus pasiūlė buvusį savo rinkimų komandos atstovą T.Davulį.
Atrodo, tiek prezidentas, tiek Seimo vadovė ir laikinoji AT pirmininkė KT teisėjų rotaciją rizikuoja paversti neskaidriu procesu.
Prieš trejus metus ilgam įstrigus šiai rotacijai buvęs KT pirmininkas E.Kūris liūdnai šmaikštavo, kad jau greičiau ateis Dangaus karalystė, nei sulauksime naujų teisėjų. Ar taip neatsitiks ir šįkart?
Praėjusios kadencijos pabaigoje trijų naujų teisėjų skyrimas įklimpo, kai V.Pranckietis į KT pasiūlė skirti tuomečio teismo pirmininko D.Žalimo vėliau žmona tapusią buvusią šio teismo kanclerę I.Danėlienę.
Kilus aistroms dėl šio pasirinkimo parlamentarai nepatvirtino ir G.Lastauskienės bei A.Norkūno kandidatūrų.
Dėl įvairių teisėjų rotaciją lydėjusių manipuliacijų naujos sudėties Seimas šį procesą užbaigė tik po metų. Tiek užsitęsė ir D.Žalimo kadencija pirmininko poste.
Tiesa, palyginti su jau beveik trejus metus nuolatinio vadovo neturinčiu Aukščiausiuoju teismu, tai – vieni niekai.
Toks rytietiškas tradicijas atspindintis laikinumas turbūt yra ne tik priemonė politikams valdyti teisminę valdžią, bet ir pakilti iki taip trokštamos Dangaus karalystės.
Netrukus bus matyti, ar vartai į ją atsivers ir S.Šedbarui.
