Tada iš tiesų nemažai tekdavo bendrauti su rusų kilmės studentais, daugiausia atvykusiais iš Visagino. Lietuviškai jie pramoko maždaug per porą metų, stengdamiesi, juokdamiesi patys iš savęs.
Sirgdavo ir už Lietuvos krepšinio rinktinę, ir į futbolą teko kartu vaikščioti.
Tačiau turėdavo ir keistų tradicijų. Pavyzdžiui, gausiai svaigiaisiais gėrimais aplaistyti gegužės 9-ąją arba revoliucija vadinto Lenino perversmo, kurio datos netgi neprisimenu, metines vėlų rudenį.
Kažkaip po to „Našich bjut!“ draugystės pernelyg ilgai nebesitęsė. Su kai kuriais baigę studijas dar susitikdavome, nors vis rečiau, kiti tiesiog išnyko iš akiračio.
Kai kas išvyko į Vakarus uždarbiauti, buvo ir tokių, kurie pasirinko Rytus.
Nežinau, ką jie veikia dabar ir kaip laikosi, kai „našistų“ valstybė tapo karo nusikaltėlių ir genocido vykdytojų šalimi.
Atstumta iš esmės viso civilizuoto pasaulio ir bendraujančia tik su tokiais pat, jei ir šie dar teikiasi kalbėtis.
Vasarį prasidėjus karui Ukrainoje (nors būtų tiksliau sakyti, kad jis tiesiog perėjo į naują fazę, nes vyksta dar nuo 2014-ųjų) kai kurie mūsiškiai politikai, intelektualai ar šiaip feisbuko riteriai ėmė postringauti, kad nevalia užtrenkti durų iš Rusijos bėgantiems rusams.
Ypač tokios kalbos plačiai pasklido, kai rudenį jie masiškai ėmė bėgti nuo mobilizacijos.
Neva kuo daugiau jų priimsime pas save, tuo mažiau V.Putinui liks karių. O čia jie esą ras darbą, mokės mokesčius ir bus kultūringi, išsilavinę ir liberalūs rusai. Šventas naivumas!
Kaimynystėje jau antrus metus gyvena daugiavaikė baltarusių šeima. Ne politiniai – ekonominiai migrantai. Mat vyras tiesiog išlaikė darbą informacinių technologijų kompanijoje, kuri persikėlė į Lietuvą.
Beje, šių baltarusiškų įmonių naudą jau pajuto ir mūsų biudžetas, nes jos tapo vienomis didžiausių mokesčių mokėtojų.
Vaikus auginanti žmona, užkalbinta kaimynų ir paklausta, kaip sekėsi persikelti, sukioja smilių ties smilkiniu rodydama į Minsko pusę – laimė, kad palikome tą beprotnamį. Keli pažįstami baltarusiai irgi kalba tą patį, nes jiems iš getu tapusios valstybės taip pat teko bėgti – kam į Lietuvą, kam net į Belgiją.
Paskaičius jų įrašus feisbuke atrodo, kad jie dar didesni „našistinio“ blogio priešai nei su juo ginklu kovojantys ukrainiečiai. Tuo metu socialinių tinklų „draugų“, kurie kilę iš Rusijos, paskyrose – arba tyla, arba sunkiai slepiamas pyktis. Ir toli gražu ne ant Kremliaus.
Dabar labiausiai – ant latvių, kurie panaikino neva labai liberalaus televizijos kanalo „Dožd“ licenciją. Esą dėl vieno ar kito žurnalisto nusikalbėjimų negalima pasmerkti visų.
Tačiau Latvijos įstatymus šie „liberalieji rusai“ pažeidė ne kartą, todėl gali pykti tik žiūrėdami į veidrodį.
Lietuvoje kai kas pradėjo svarstyti, ar nepasikvietus to kanalo pas mus. Puiki idėja! Būtų panašiai, jei pas vienus kaimynus užsukęs svetys pridarytų kambario viduryje, o šluostomojo popieriaus prašytų jau kitų. O tie mielai kviestų smirdalių ir svetingai atlapotų jam kiekvienas duris.
Jisai, žinoma, dar kažką išdidžiai paaiškintų apie savo teises, kilmę ir išsilavinimą. Panašiai kaip uždaryto rusų kanalo transliuotojai piktinasi, neva Ryga (ką jau čia, neslėpkime – ir visa Europa) jiems riboja žodžio laisvę.
Visiškai uždaryti sienas bėgantiems iš byrančios imperijos vargu ar įmanoma. Ir kažin ar vertėtų. Tačiau jei jau sugebėjote tiek laiko kentėti saviškių priespaudą, derama filtracija ir susitaikymas su švelniu įstatymo jungu, gerbiamieji, neturėtų jums būti didelė problema. Nenorite su tuo taikytis – likite ten, kur esate.
Internete jau paplito puiki frazė: blogiems rusams trukdo ukrainiečiai, o geriems – latviai. Be jokių nacionalistinių užuominų lieka tik paklausti – ar dar liko normalių?
