Sunku būtų abejoti, kad šiais metais vykusi projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ kulminacija buvo svarbi šventė.
Tai patvirtina įspūdingi skaičiai, kuriais tokiais atvejais patogu įrodinėti savo tiesą.
Pasak „Kaunas 2022“ vadovės V.Vitkienės, per penkerius projekto įgyvendinimo metus įvyko apie 3000 įvairaus tipo renginių – festivalių, koncertų, parodų, spektaklių, šiuolaikinio šokio, kitų meninių pasirodymų. Juose apsilankė beveik 2 milijonai kultūros mėgėjų.
Kultūros sostinę Kaune ir Kauno rajone kūrė 18 tūkst. menininkų ir kūrėjų iš viso pasaulio – Europos, Japonijos, JAV, Pietų Afrikos Respublikos, Izraelio.
Vis dėlto didžiąją dalį renginių – 70 proc. – Kaunui kūrė ir įgyvendino Lietuvos menininkai. Vien per 2022 m. kūrėjai visuomenei pateikė 1370 sumanymų.
Europos kultūros sostinės projektams įgyvendinti iš viso buvo skirta 26 mln. eurų, kitaip tariant, 13 eurų vienam lankytojui per penkerius metus.
Mieste viešėjo daugiau kaip 170 užsienio žurnalistų. 6 mln. skaitytojų turintis mokslo populiarinimo žurnalas „National Geographic“ pabrėžė, kad Kaunas „pagaliau sulaukia pelnyto pripažinimo“, „The Telegraph“ teigė, kad „miestas išgyvena tikrą meno renesansą“, o „The Guardian“ kultūros sostinę įtraukė tarp 10 išskirtiniausių Europos miestų.
Apie Kauną taip pat kalbėjo tokie žiniasklaidos portalai kaip BBC, CNN, „The Times“, „Rai“, „Deutsche Welle“, „Financial Times“, „Euronews“. Skaičiuojama, kad naujienos apie projektą pasiekė daugiau nei 3 milijardus žmonių visame pasaulyje.
Tad turbūt teisus „Kaunas 2022“ Komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vadovas M.Reinikis, pareiškęs, kad „Kaunas atsirado žemėlapiuose, kuriuose anksčiau nėra buvęs, tačiau tai tikriausiai iki galo suprasime tik praėjus keliems dešimtmečiams, o gal ir šimtmečiams“.
Bet ar projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ išties buvo toks išskirtinis ir neprilygstamas? Ir taip, ir ne.
Jeigu prisimintume 2009-aisiais vykusį projektą „Vilnius – Europos kultūros sostinė“, turėtume atsargiai pažymėti, kad kauniečiai, akcentavę komunikaciją, reklamą, masiškumą, meno nešimą į tautą, gatves, skverus, troleibusus ir daugiabučių kiemus, vis dėlto žengė vilniečių, kvietusių, tarkim, rašyti haiku Vilniui, pėdomis. Tačiau vienu atžvilgiu kauniečiai pasirodė mažiau provincialūs.
Jiems bent kol kas pavyko išvengti tam tikrų politikų intrigų, savivaldybės klerkų pavydo, visagalystės jausmo, kurie vilnietiško projekto rengėjus dar ilgai, nors ir bergždžiai, tampė po teismus.
Suprantama, nes Kaune nebuvo tokio tiesioginio brangiai kainavusio fejerverko, sostinėje virtusio intrigantams itin patogiu pinigų leidimo į dangų simboliu.
Kita vertus, turbūt teisūs ir tie kritikai, kurie projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ masiškuosius atidarymo ir uždarymo renginius prilygino ne giliam menui, o blizgantiems poliruotiems paviršiams, tiems patiems fejerverkams, tiktai truputį rafinuotesniems.
Kaune provincialūs politikų ir kultūrininkų santykiai pasireiškė kiek kitu aspektu – nesugebėjimo susitarti, planuoti, nukelti tam tikrus miesto tvarkymo darbus.
Kad ir kiek suksi, kultūros sostinės renginiai Kauną ir Vilnių suartino labiau nei ilgai trunkantys politikų svaičiojimai apie dipolį.
Juk per šiuos metus Kaune apsilankė turbūt daugiau vilniečių nei per pastarąjį dešimtmetį.
Jie išvydo ne tik įspūdingų parodų, bet ir bene pagrindinę kauniečių politikų instaliaciją – išartą Vilniaus gatvę, kuri atrodė kaip akibrokštas, liudijantis tikrąjį požiūrį į kultūrininkus. O gal ir į vilniečius bei Vilnių?
Bent iš dalies teisūs ir tie kauniečių projekto kritikai, kurie pastebėjo tam tikrą rėksmingos komunikacijos, reklamos prasilenkimą su tikrove – tai, beje, vienas būdingų šių laikų bruožų.
Projektas pabrėžė Kauno virtimą iš laikinosios į šiuolaikinę sostinę, tačiau pagrindinės užsienio meno žvaigždės buvo labiau iš XX amžiaus.
Nors menininkų amžius neturėtų būti kritiko argumentas, šiuo požiūriu jis iškalbingas: Kaune pirmaisiais smuikais griežė 89 metų Y.Ono, 81 metų R.Wilsonas, 76 metų M.Abramovič, 67 metų W.Kentridge’as.
Nors akivaizdu, kad Europos šiuolaikinio meno dabartį labiau veikia jau kiek kiti vardai, šios ikoniškos pavardės buvo naudingos ne tik kaip magnetas, bet ir pažintiniu atžvilgiu, žinoma, labiau ne meno profesionalams.
Gal ir gaila, kad projekto rengėjai Kaunui nesugebėjo palikti nė vieno išskirtinio materialaus objekto, kuris ne tik būtų praktiškas kultūrai, bet galbūt ir kiek ilgiau nei metus kaitintų kraują, kaip tai Vilniuje daro vamzdžiu vadinama skulptūra „Krantinės arka“.
Kita vertus, rengėjų tikslai buvo kiti: supurtyti dvasinį miestiečių pasaulį, kilstelėti visuomenės meno suvokimo lygį, investuoti į nematerialųjį turtą.
Ir nors tokia investicija itin efemeriška, ateitis parodys, ar ji atsipirks.
