Pirmąją išskirtinio interviu „Lietuvos rytui“ dalį skaitykite čia: Apie kovos dėl palikimo kainą prabilo Audronė Karpavičienė: sunkiausia iškęsti politikų melą.
Nepakanka mylėti širdimi
– Kauno notarų biure, kai R.Karpavičiui padavė pasirašyti testamentą, jis pasakė, kad nieko nemato. Išliko garso įrašas, kurį paviešino „Lietuvos rytas“. Ar jo klausėtės?
– Taip, atidžiai išklausiau tą įrašą. Aš gerai pažinojau Raimondą ir galiu patvirtinti: įrašas byloja, kad jis tuo metu buvo ligonis, nesuprato savo veiksmų, juo buvo pasinaudota.
Jis sirgo smegenų vėžiu, augliai buvo kaktinėje srityje. Liga pakeitė jo asmenybę, atmintį, supratimą apie aplinką. Po Kauno klinikose atliktos operacijos jo būklė galbūt kažkiek pagerėjo, bet jau po trijų mėnesių jis neatpažino mūsų krikšto dukters.
Kai paviešinote garso įrašą, man skambino daug buvusių Raimondo draugų. Jie susidarė tokį patį įspūdį.
Būdamas notaro biure mano buvęs vyras painiojosi, neprisiminė svarbių faktų iš artimųjų gyvenimo, o ten kartu buvusios moterys iš to juokėsi.
Ta situacija nemažai pasako ir apie notarę, kuri tvirtino testamentą. Ji netikrino faktų, nepažiūrėjo, kam priklausė vila Tenerifėje.
Jau neabejoju, kad mūsų turto užvaldymas buvo gerai surežisuotas projektas. O tiems, kurie tai planavo, pasisekė, kad Raimondą užklupo liga. Tik jie nenumanė, kad sulauks tokio pasipriešinimo, viskas bus viešinama. Mums padėjo tik viešumas ir žiniasklaidos pastangos atskleisti tai, kas buvo slepiama.
Jeigu ne jūsų žurnalistiniai tyrimai, mūsų šeima seniai būtų sutraiškyta.
– „Lietuvos ryto“ gauti duomenys patvirtina, kad buvo sukurtas „Projektas RK“, kurio failuose jūsų sūnus vadinamas Karpavičiumi, o ne Karpiu. Kaip manote, kodėl?
– Tai liudija, kad kaunietė ir jos draugė advokatė, kurios galimai ir kurpė projektą, nežinojo svarbių mūsų šeimos gyvenimo faktų. Tai yra dar vienas įrodymas, kad ta moteris su mano vyru negyveno.
Ta advokatė – ne iš mūsų aplinkos, aš jos nebuvau mačiusi. Ji atsirado tik tada, kai mano vyras pakliuvo į ligoninę. O į notaro biurą ji turbūt buvo pasiųsta, kad suvaldytų situaciją, jeigu kas nors pakryptų ne taip, kaip suplanuota.
Gali būti, kad notarė neapsiėmė visko sutvarkyti viena, kas nors turėjo jai padėti.
Teismuose aš buvau kamantinėjama, kodėl mūsų sūnus pasikeitė pavardę. Jis su žmona pavardę pasitrumpino gyvendami Londone.
Be to, draugai mus visada vadindavo Karpiais. Tokie yra ir įmonių Lietuvoje bei Tenerifėje pavadinimai: „Karpis“ ir „Rarkarpis“.
Tie, kurie pasikėsino į mūsų turtą, to nežinojo! Todėl procesuose buvo skleidžiama versija, neva Raimondas pyko ant sūnaus dėl pakeistos pavardės. Tai nesąmonė! Raimondas niekada dėl to nepyko, nes ir jį draugai vadindavo Karpiu, jo protėviai yra kilę iš Karpių.
– Buvo sudaryti du verslininko testamentai: vienas – prieš operaciją, kitas – likus keliems mėnesiams iki mirties. Gal jų buvo daugiau?
– Kai Raimondas iš metalo verslo gerai užsidirbo ir mes atsistojome ant kojų, vykome į Šveicarijos miestą Ženevą.
Ten vietinis bankininkas padėjo atidaryti naujos įmonės sąskaitą. Tada Raimondas panoro surašyti testamentą. Pagal jį didžioji dalis turto būtų likusi man, apie 20 procentų – Rokui ir 2–3 procentai – Raimondo broliui.
Gali būti, kad toks testamentas yra Šveicarijoje.
– Ar iki ligos R.Karpavičius dažnai kalbėdavo apie turto apsaugą?
– Taip, jis dažnai užsimindavo, kad jei jam kas nors atsitiks, šeima bus apsaugota. Jis tikindavo, kad man nereikia dėl to jaudintis. Bet atsitiko kitaip.
Tokių moterų kaip aš – reta. Kitos sugeba susitvarkyti gyvenimą taip, kad taip neatsitiktų.
Aš nepagalvojau, kad kai mes atnaujinome bažnytinę santuoką, dar reikėjo įregistruoti ir civilinę. O išsiskyrėme mes tik dėl to, kad kai Raimondas pakliuvo į Pravieniškių kalėjimą, aš su mažu vaiku nelikčiau gatvėje.
– Ar kada nors gailėjotės, kad 40 metų atidavėte šeimai?
– Ne, aš tik gailiuosi, kad anksčiau nemąsčiau pragmatiškai.
Todėl moterims patarčiau: galima mylėti širdimi, bet veikti reikėtų protu – realiai suvokti gyvenimą, pasirūpinti ateitimi. Tai itin aktualu šiais laikais.
Mano kartos žmonių jaunystė prabėgo tada, kai žmonės neturėjo daug pinigų, nebuvo jų kulto. Mes tikėjome meile, jausmais. Aš mylėjau Raimondą, laukiau jo grįžtančio iš kalėjimo. Juo pasitikėjau ir tikėjau, kad ir iš jo pusės yra taip pat.
Bet laikai pasikeitė ir jau nebegalima pasikliauti vien jausmais.
Graužia save už klaidą
– Praėjo ketveri metai nuo tada, kai kartu su R.Karpavičiumi išvykote iš namų Palangoje, bet Kauną jis pasiekė ne su jumis. Gal jau turite atsakymą, kas įvyko pakeliui?
– Prie to prisidėjo daug veikėjų. Tuometis politikas V.Anužis vėlai vakare atvyko į mūsų namus ir įkalbėjo Raimondą su juo vykti į ligoninę Klaipėdoje. Apie tai sužinojo Aistė Grybauskienė ir anksti ryte prisistatė į ligoninę.
Būdamas ten Raimondas tarėsi su teisininku, kad prieš vykdamas į Kauno klinikas užsuks į „Karpio“ biurą Klaipėdoje. Teisininkas jo laukė.
Pakeliui į Kauną Raimondą ir mane iki biuro nuvežė jo vairuotojas. Biuro darbuotojai vėliau sakė matę antrame aukšte laukiančią nepažįstamą moterį. Aš prieš tolesnę kelionę užsukau į tualetą, kuris yra pirmame aukšte, o Raimondas pakilo į antrą aukštą pasikalbėti su teisininku.
Po to kartu su Raimondu į automobilį įsėdo ta moteris. Ji savo mašiną buvo pasistačiusi ne biuro kieme, o kitoje vietoje. Vairuotojas nuvažiavo iki jos mašinos, kuria Raimondas ir buvo nuvežtas į Kauną.
Tai moteriai kažkokiu būdu pavyko Raimondą įkalbėti vykti su ja. Gal ji jį paveikė psichologiškai, gal įtikinti kas nors padėjo? Į šį klausimą vis dar neturiu atsakymo. Padariau neištaisomą klaidą, kad su juo nevykau į Klaipėdos ligoninę, ir dėl to visus tuos metus save graužiau.
– Gal nereikėtų savęs šitaip plakti, nes sunku iš anksto numanyti kitų žmonių kėslus?
– Galbūt, bet man iš galvos neišdyla vaizdas, kaip Raimondas, pakilęs iš miego, stovėjo prie namo durų. Padaviau jam vandens. Mes šiltai apsikabinome, pasibučiavome. Raimondas nenorėjo išvykti.
Ir tą akimirką pamačiau politiko V.Anužio veidą. Man pasirodė, kad jis labai įsitempęs, stovėjo tarsi ant adatų. Gal nerimavo, kad ir aš galiu vykti kartu?
Atsukusi laiką atgal aš prisimenu ir mūsų vėlesnį pokalbį telefonu. Raimondas pasakė, kad jau yra vienas palatoje, kad jam buvo prijungę lašelinę, kad ryte bus atlikti tyrimai. Mudu gražiai kalbėjomės apie dešimt minučių, aš jį apraminau.
Sutarėme, kad kitą dieną aš jį iš ligoninės parvešiu į namus. Kai susiruošiau vykti į Klaipėdą, jis paskambinęs pasakė, kad nevažiuočiau, nes parveš vairuotojas. Jo balso tonas buvo pasikeitęs.
Jis grįžo, sukroviau daiktus ir vairuotojas išvežė mus abu iš namų kiemo. Aš laikiau jo ranką. Jis atrodė labai įsitempęs, akmeniniu veidu žiūrėjo į priekį. Maniau, kad jis nerimauja dėl sveikatos. Matyt, ne tik tai jam kėlė nerimą.
– Ligoninėje R.Karpavičius užpildė paciento informavimo lapą, kuris vėliau buvo trinamas ir atsirado įrašas kita nei jo rašysena, kad jums nebūtų teikiama informacija. Ar jau žinoma, kas trynė įrašus dokumente?
– Prokuratūra iki šiol taip ir neištyrė, kas suklastojo įrašus ir kas dokumente buvo įrašyta iš pradžių. Manau, nebūtų sunku specialistams tai nustatyti. Bet prokuratūrai tai kažkodėl nėra įdomu.
Rado negyvus balandžius
– Liudininkai „Lietuvos rytui“ atskleidė, kad verslininkas buvo šantažuojamas, grasinama paviešinti informaciją apie jo ir sūnaus praeitį. Ar R.Karpavičius buvo jums apie tai prasitaręs?
– Taip. Kartą prie mūsų namo Palangoje Raimondas rado du negyvus balandžius. Tai buvo tarsi įspėjimas, kad dabar bus jo eilė.
Raimondas dalyvavo rinkimuose į Lietuvos futbolo federacijos prezidento pareigas.
Aš tada buvau Tenerifėje. Mačiau televizijos transliaciją iš Vilniuje vykusios spaudos konferencijos, kurioje žurnalistai klausinėjo ir apie tauragiškį Arūną Pukelį. Tada Raimondas apie jį atsiliepė teigiamai.
Kai po to jis atvyko į Tenerifę, aš paklausiau, kaip suprasti jo žodžius apie A.Pukelį. Raimondas atsakė, kad tai sudėtinga. O tada papasakojo, kad sulaukė grasinimų iš Kauno.
Grasintojas įspėjo: jeigu Raimondas sieks Futbolo federacijos vadovo pareigų, jam baigsis blogai. Mano buvęs vyras nutarė atsiimti savo kandidatūrą.
Po Raimondo laidotuvių mane pasiekė žinia, jog per šermenis A.Pukelis restorane esą pasakė, kad tęs Raimondo verslą.
Tai mane labai nustebino.
– Per trejus metus paaiškėjo daug naujų aplinkybių, prabilo ne vienas liudininkas. Ar tikite, kad galiausiai paaiškės visa tiesa apie šią palikimo dramą?
– Labai sunku tuo tikėti, kai skleidžiamas melas. Kai meluoja žmonės, kurie gyveno iš mūsų uždirbtų pinigų.
Bet neretai tikėjimas žmones ir palaiko, suteikia naujų jėgų. Viliuosi, kad atsiras ir daugiau žmonių, kurių sąžinė prabils.
Po teismo sprendimo – staigūs pokyčiai versle
„Lietuvos ryto“ šaltinių žiniomis, teismui neseniai nušalinus H.Karpavičių nuo laikinojo administratoriaus pareigų įvyko ir kitų pokyčių.
Buvo atšaukta bendrovės „Karpis“, kuri valdo grupę įmonių, valdyba. Jos nariai buvo H.Karpavičius, Aistė Karpavičienė ir buvusi finansininkė. Į jų vietą paskirti nauji valdybos nariai.
Nauja valdyba paskyrė naują „Karpio“ generalinį direktorių.
Kitą savaitę gali būti sprendžiamas ir Marijampolės pieno konservų gamyklos valdybos likimas.
Gamyklos generalinis direktorius yra H.Karpavičius. „Lietuvos rytą“ pasiekė žinios iš pienininkų, kad jam vadovaujant galimai yra susidariusios nemažos skolos už pieną.
Paklaustas, ar tai tiesa, H.Karpavičius atsakė, kad „bendrovė vykdo įprastinę veiklą ir visus veiklos klausimus sprendžia su pieno tiekėjais tiesiogiai. Jokių įmonei neįprastų veiklos pokyčių nėra“.
„Lietuvos rytas“ paklausė teismo naujai paskirto laikinojo turto administratoriaus Egidijaus Langio, ar H.Karpavičius nebando jam kaišioti pagalių į ratus, ar neteikia reikalavimų?
E.Langys atsakė, kad negali teikti jokių komentarų.
Šaltinių žiniomis, H.Karpavičius galimai sukurpė raštą, kuriame ragino naują administratorių atšaukti sprendimus, neteikti viešai komentarų. Ar jis bus paliktas gamyklos vadovo pareigose, ar atšauktas, turėtų spręsti jau nauja valdyba.
Palikto turto siekiančių asmenų požiūriai išsiskyrė
Šiaulietis H.Karpavičius ir kaunietė Aistė Karpavičienė milijonieriaus testamente, kuris Kaune buvo patvirtintas 2019 m. kovo 5 d., yra įvardyti kaip paveldėtojai.
Palikimo teisės liudijimas iki šiol niekam nėra išduotas.
Visam turtui, kurį mirdamas paliko R.Karpavičius, ir toliau taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Turtą sudaro įmonės, nekilnojamasis ir kitas turtas.
„Karpis“ valdo grupę įmonių – Marijampolės pieno konservų gamyklą, Lukšių pieninę, „Ferogamą“, Ukrainoje esančią „Vitaut“, Šveicarijoje registruotą „Dairy Trading LCC“. Marijampolės gamyklai priklauso Širvintų pieninė.
R.Karpavičiui priklausė ir Tenerifėje esanti įmonė „Rarkarpis SL“.
Aistė Karpavičienė Marijampolės pieno konservų gamykloje dirbo marketingo vadove. Ji „Lietuvos rytui“ yra sakiusi, kad „siekė įgyvendinti su velioniu vyru pradėtą įmonių grupės įvaizdžio pertvarkymo idėją, kurios tikslas – Marijampolės pieno gamyklos prekės ženklo identiteto vientisumas ir tęstinumas“. Jai buvo „apmaudu, kad ši idėja dabartinei bendrovės vadovybei yra nepriimtina“.
Taip pat ji yra sakiusi, kad su ja nėra derinami veiksmai, susiję su bendrovės veikla, tarp kurių – įmonės „Ferogama“ vadovo ir įstatų pakeitimas: „Tik iš jūsų publikacijos sužinojau apie keistomis sąlygomis atliktą šios įmonės ilgamečio direktoriaus pakeitimą, kuriuo pasitikėjo mano velionis vyras.“
Įsisiūbavus kovai dėl palikimo antroji R.Karpavičiaus žmona buvo atleista iš marketingo vadovo pareigų.
Į „Lietuvos ryto“ klausimus apie palikimą ir testamento sudarymo aplinkybes ji vengė atsakyti – ne kartą pabrėžė, kad atsakymus šia tema galės pateikti pasibaigus teisiniams procesams.
