„Dar neįstengsiu kalbėti“, – tokius žodžius išgirsdavau kiekvieną kartą, kai bandydavau pasikalbėti su A.Karpavičiene, kuriai per pastaruosius trejus metus teko patirti nemažai skaudžių kirčių.
Tiek laiko jau tęsiasi arši kova, kuri po 61 metų R.Karpavičiaus mirties įsiplieskė dėl jo 120 milijonų eurų vertės palikimo.
Žinomas verslininkas, mecenatas po sunkios ligos mirė 2019 metų rugpjūčio 9-ąją, o pirmoji šeima ir anūkai jo nematė dar ilgiau.
„Nuo tada, kai Raimondas buvo klasta išviliotas iš mūsų namų Palangoje, praėjo jau ketveri metai! Per tą laiką nutiko daug visko – buvau išvaryta iš namų, buvo bandoma mane sugniuždyti, apvaginti, užkrauti išgalvotų skolų, įkišti už grotų.
Buvo skleidžiama daug melo apie mane ir mano buvusį vyrą. O baisiausia, kad prie to prisidėjo ir garbūs politikai“, – teigė buvusi pirmoji milijonieriaus žmona, pagaliau sutikusi apie tai duoti išskirtinį interviu „Lietuvos rytui“.
Beveik akimirksniu praradusi visą turtą, kurį sukaupė 40 metų gyvendama po vienu stogu su R.Karpavičiumi, moteris pasijuto taip, tarsi jos gyvenimą būtų pavogę svetimi.
Negana to, po to jai teko be atvangos gintis nuo nepagrįstų ieškinių, minti teismų slenksčius, liudyti, klausytis pramanų apie jos šeimos gyvenimą. Tai stipriai veikė ir nuotaiką, ir sveikatą. Kurį laiką palangiškę globojo medikai.
Vis dėlto teismų procesai, nors ir lėtai, bet judėjo, o kai kuriuose jau priimti A.Karpavičienei palankūs spendimai.
Nušvito viltis, kad daug pastangų reikalaujanti kova nėra beprasmė, kad gali būti laimėta ir Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjama byla dėl viso palikto turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo padalijimo.
Finišą pasiekė ir Vilniaus apylinkės teisme vykstantis uždaras procesas dėl R.Karpavičiaus testamento, kurį užginčijo jo sūnus Rokas Karpis. Jau pasakytos baigiamosios kalbos, o teismas sprendimą turėtų skelbti gruodžio pabaigoje.
Tikėtina, kad mūšis dėl testamento pasieks ir apeliacinę instanciją.
Šaltinių teigimu, teisme buvo atmestas vienos iš šalių prašymas, kad būtų sudaryta ekspertų komisija, kuri atliktų kompleksinę pomirtinę psichiatrinę ekspertizę ir pasakytų, kokios būklės buvo milijonierius tą dieną, kai Kaune buvo patvirtintas jo testamentas.
Procese pasisakė tik vienas ekspertas iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos, kuris tik aiškinosi, ar R.Karpavičius nesirgo psichikos liga.
Anksčiau pirmosios šeimos prašymu R.Karpavičiaus sveikatos būklę po jo mirties vertino nepriklausomi ekspertai.
Surinkę labai daug duomenų jie padarė išvadą, kad piktybinis smegenų auglys, šalutinis vaistų poveikis, ligos komplikacijos, sepsis neabejotinai darė įtaką paciento psichikos būklei ir gebėjimui suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti priimant svarbius sprendimus.
Įtarė, kad turtas švaistomas
Buvusi mirusio milijonieriaus žmona siekė, kad visam jo paliktam turtui būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, jis nebūtų dalimis išparduotas ir švaistomas.
A.Karpavičienei pavyko atsikratyti primestos didelės skolos už ankstesnį gyvenimą Tenerifės viloje.
Ispanijai priklausančioje saloje esanti apie 4 milijonų eurų vertės vila priklauso įmonei „Rarkarpis“, joje R.Karpavičius su šeima žiemodavo lyg antruose namuose.
Nepaisant to, A.Karpavičienei buvo pareikštas solidus ieškinys dėl tariamo nuomos mokesčio.
Pirmoji milijonieriaus šeima atsikratė ir šešėlio dėl tariamos vertingų paveikslų vagystės iš namų Palangoje ir Nidoje. Pradėtas ikiteisminis tyrimas subliūško – nustatyta, kad jokio nusikaltimo nė nebuvo.
Tikėtina, kad pareiškimais policijai buvo siekta įkalti pleištą tarp R.Karpavičiaus, kol dar buvo gyvas, ir jo pirmosios šeimos, juos supykdyti.
A.Karpavičienei vilties suteikė ir svarbus postūmis kitame procese. Klaipėdos apygardos teismas pripažino, kad palikimą laikinai administravęs šiaulietis Henrikas Karpavičius įsivėlė į interesų konfliktą.
Pirmoji mirusio verslininko šeima jau nuo pradžių įtarė, kad palikimas gali būti švaistomas, siekiama asmeninės naudos.
Paaiškėjo, kad veikiant su kitais asmenimis buvo ketinama sudaryti netikrus sandorius, vedamos slaptos derybos su galimais pirkėjais, bandoma tartis dėl mažesnės nei rinkoje akcijų perleidimo kainos ir dėl grynųjų pinigų.
Tokių derybų užkulisius atskleidė jose dalyvavę liudininkai.
Mirusio milijonieriaus brolis H.Karpavičius, nušalintas nuo administratoriaus pareigų, bandė susigrąžinti prarastas galias – pateikė kasacinį skundą, bet lapkričio 22 dieną Aukščiausiasis teismas nutarė atsisakyti jį priimti.
„Skaudu, kad Raimondo verslas, kuriam sukurti prireikė labai daug pastangų, buvo netinkamai valdomas, o turtas – švaistomas“, – ištarė 66 metų A.Karpavičienė, prabilusi apie klastingus kirčius, kuriuos jai teko patirti užvirus kovai dėl jos buvusio vyro palikimo.
Ieškiniai – tarsi iš lubų
– Mano žiniomis, Palangoje esantį namą, iš kurio buvote išvaryta prasidėjus kovai dėl palikimo, apniko pelėsis, o ten esantys radiatoriai prakiuro. Kaip tai vertinate? – paklausiau A.Karpavičienės.
– O siaube, net neįsivaizdavau, kad namas taip apleistas! Vadinasi, jis nebuvo nei vėdinamas, nei šildomas. Šis namas man brangus – jį su Raimondu statėme, aš įrengiau. Ten prabėgo gražiausi mūsų šeimos gyvenimo metai.
Jis turi ir finansinę vertę, kuri mažinama. O juk išsikraustydama aš jį palikau geriausios būklės – buvo pastatytas naujas dujų katilas, įvesta nauja šildymo sistema.
Tiesa, man per tvorą teko matyti nesugrėbtus lapus, šiukšles. Žolė buvo pjaunama traktoriumi, kuris sugadino visą laistymo sistemą.
– Iš jūsų buvo bandoma prisiteisti pinigų už ankstesnį gyvenimą Tenerifės viloje. Kaip jautėtės sulaukusi ieškinio?
– Jaučiausi siaubingai, nes ieškinys buvo sukurtas iš lubų, buvo siekiama iš manęs prisiteisti apie 60 tūkstančių eurų, nes neva vila man buvo nuomojama.
Tai – melas, nes nebuvo sudaryta nuomos sutartis. Be to, vila Tenerifėje niekada nebuvo nuomojama. Tačiau ir toliau nerimstama – skaičiuojami tariami delspinigiai.
– Dar R.Karpavičiui esant gyvam į vilą buvo mestos specialiosios pajėgos – du policijos komisarai iš Kauno bei buvęs prokuroras Giedrius Danėlius. Kodėl dėl vilos iki šiol verda mūšis?
– Matyt, ta vila kažkam pažadėta. Raimondo testamente ji buvo įrašyta prie kaunietės Aistės Grybauskienės pavardės. Bet įsivėlė klaida, nes tai – ne asmeninis Raimondo turtas.
Neabejoju: jeigu mano buvęs vyras tuo metu, kai Kauno notarų biure buvo tvirtinamas jo testamentas, būtų buvęs aiškaus proto ir suvokęs, ką daro, jis jokiu būdu nebūtų taip suklydęs.
Iki ligos jis puikiai žinojo, kas kam priklauso, be to, viską pats tikrindavo, kontroliuodavo.
Kalbėjo apie dvilypį gyvenimą
– Anksčiau esate sakiusi, kad moteris, kuri šalia R.Karpavičiaus atsirado jam susirgus, pavogė jūsų gyvenimą. Kiek kartų teko su ja susidurti akis į akį?
– Mačiau ją per Raimondo laidotuves, o neseniai – ir teisme Klaipėdoje. Prasidėjus posėdžiui ji sėdėjo netoli manęs. Kai ta moteris kalbėjo, atrodė labai įsitempusi.
Ji vengė pažvelgti į mane, o aš į ją nevengiau žiūrėti. Man buvo įdomu klausytis, kaip ji aiškino, kodėl Raimondo mirties dieną iš jo banko sąskaitos šlavė pinigus. Ji tikino, esą Raimondo pinigų pasisavinimas buvo su juo suderintas.
Kol ji kalbėjo, pabandžiau įsivaizduoti tą sceną: Raimondas merdėjo reanimacijoje, o ji nuiminėjo pinigus.
– Iš viešų Aistės Karpavičienės, kuri prieš pat R.Karpavičiaus mirtį tapo jo antrąja žmona, ir kitų žmonių pareiškimų galėjo susidaryti įspūdis, kad verslininkas gyveno dvilypį gyvenimą. Ar taip galėjo būti?
– Tokią versiją atmetu, nebuvo pateikta jokių įrodymų. Raimondas iki pat 2018 metų lapkričio 15-osios, kai buvo perimtas Klaipėdoje ir nugabentas į Kauno klinikas, kiekvieną vakarą būdavo namuose.
Jis niekada niekur neužtrukdavo ilgesniam laikui, niekur vakarais vienas neišeidavo. Tai matė ir mūsų namo sargai, ir namų tvarkytoja.
Kur jis su ta moterimi galėjo būti? Ji teigė, kad net dvejus metus su Raimondu neva gyveno tarp Nidos ir Tenerifės, o prieš tai dar dvejus metus draugavo.
Kaip ji galėjo gyventi Nidos ir Tenerifės vilose, kai aš, mano sūnus su šeima ten dažnai būdavome?
Taip, ji trumpai buvo apsistojusi Tenerifės viloje, kai buvo įdarbinta Marijampolės pieno konservų gamykloje.
Tada Raimondas ją pristatė ir Tenerifėje esančios gamyklos darbuotojams. Bet kitu laiku aš ten dažnai vykdavau ir niekada jos nemačiau.
Prasidėjus procesui dėl užginčyto testamento ta moteris ieškojo ir prašė žmonių paliudyti teisme, kad ji gyveno su Raimondu. Kam to reikėjo? Nes tai yra melas.
– Kalbas apie neva dvilypį R.Karpavičiaus gyvenimą skleidė ir įmonės „Karpis“ darbuotoja, kuri prasidėjus kovai dėl palikimo buvo paaukštinta. Ar ir ji melavo?
– Ta įmonės darbuotoja galėjo teismuose pasakyti tiesą, o ne aiškinti, kad mano vyras turėjo kitų moterų. Ji net nėra buvusi mūsų namuose, tai kaip galėjo taip svaičioti?
Man sunku įsivaizduoti, kad įmonės savininkas darbuotojai, kuri priimta iš gatvės, būtų pasipasakojęs, su kuo miega!
Darbuotoja skleidė nesąmones tam, kad palaikytų Henriką ir galbūt gautų savo dalį.
Kai vyko procesas Klaipėdoje, ji bijojo net į mano pusę galvą pasukti, veidas buvo raudonas. Matyt, buvo sunku meluoti.
Įskaudino politiko žodžiai
– Kas jus iki šiol labiausiai stebino ir skaudino kovoje dėl R.Karpavičiaus palikimo?
– Mane stebina tai, kad teismuose procesai tęsiasi taip ilgai ir kad baudžiamąją bylą dėl galimo didelės vertės turto užvaldymo prokuratūra ne kartą bandė nutraukti.
Kodėl tyrimą bandoma stabdyti, ko siekiama?
Mane skaudino melas, kurį skleidė ir politikai. Buvo sunku klausytis buvusio ilgamečio Klaipėdos politiko Valdemaro Anužio, taip pat profesoriaus Vytauto Landsbergio postringavimų.
Man iki šiol skaudu, kad mano buvęs vyras po mirties buvo skubiai sudegintas, o urna su pelenais įdėta į kolumbariumą Nidoje. Jis kitaip įsivaizdavo savo paskutinę žemiškąją kelionę, norėjo būti palaidotas Palangoje.
Raimondas rėmė Palangos bažnyčią, į mūsų namus atvykdavo pietauti klebonas. Jis bičiuliavosi ir su pranciškonų vienuoliais, vykdavome į Pakutuvėnų bažnyčią, esančią netoli Plungės. Raimondas ten mėgo pamedituoti.
Vis dėlto sunkiausia man suprasti jo brolio Henriko poziciją, kai jis mūsų neprileido net atsisveikinti, kai nevežė jo gydyti į specializuotą kliniką Amsterdame, kur viskas buvo sutarta. Reikėjo tiek nedaug – tik įsodinti Raimondą į mašiną.
Per tuos metus negaliu atsikratyti minties apie Henriką: kaip jis gali nuraminti sąžinę, kai taip pasielgė su broliu?
O apie tą moterį iš Kauno (Aistę Karpavičienę. – Red.) aš per trejus metus mažai galvojau. Man ji nėra svarbi.
– Politikos patriarchas V.Landsbergis ketino liudyti procese dėl užginčyto testamento, tik vėliau pasitraukė. „Lietuvos rytui“ jis teigė, kad tik kartą galbūt jus matė kažkur nuošalyje, kai atnešėte arbatos. Kaip jus paveikė jo žodžiai?
– Politiko žodžiai mane šokiravo! V.Landsbergis dar suktai pasakė ir tai, kad jam esą reikėtų smarkiai pagalvoti, kaip pavadinti apsilankymą pas mus namuose Palangoje.
Negi garbus politikas yra praradęs atmintį ir nepamena, su kuo daug kartų sėdėjo prie vieno stalo, iš kieno indų valgė, kieno lovoje miegojo, kieno namų tvarkytoja keitė rankšluosčius ir patalynę?
Kol jis su žmona Gražina, kuri jau amžinatilsį, dvi savaites gyveno mūsų namuose Palangoje, aš kiekvieną rytą jiems gamindavau pusryčius. Mes prie bendro stalo ir pusryčiaudavome, ir pietaudavome.
Kai jie pas mus viešėjo, buvo apsilankiusi ir Agnė Bilotaitė, kuri dabar vadovauja Vidaus reikalų ministerijai. Jie šnekučiavosi mūsų kiemelyje ir gėrė mano paruoštą kavą.
O V.Landsbergis teigė, kad vos kartą jam arbatos atnešiau! Aukščiausio rango politikas paskleidė melą visai Lietuvai. Skaitydama jo postringavimus jaučiausi siaubingai.
Beje, V.Landsbergis ir mūsų viloje Nidoje viešėjo, kelias naktis ten nakvojo.
Į mūsų namus dažnai atvykdavo politiko sūnus menininkas. Raimondas jam duodavo pinigų, apie tai yra sakęs ir man. Aš politiko sūnų pavaišindavau arbata. Jis atveždavo vaikiškų knygelių mūsų anūkams.
V.Landsbergio žodžiai pribloškė ir mūsų draugus, pažįstamus.
Stebėjosi ir Palangos turguje prekiaujantys ūkininkai. Jie matydavo, kaip aš ir Gražina apsipirkdavome. Ji mėgo antieną. Supažindinau ją su ūkininke Danute, kuri parduoda vištas, žąsis, antis.
Kai Raimondui mirus sutikau turguje politiko žmoną, ji tik ištarė „labas“ ir nuėjo. Ūkininkė tai matydama kraipė galvą.
– Teisminės kovos reikalauja daug pastangų. Kaip tai paveikė jūsų sveikatą?
– Pastarieji metai buvo labai sunkūs, įtampa ir skleidžiamas melas mane paveikė, teko pabūti ligoninėje. Sunku tokias kovas atlaikyti.
Matydama neteisybę kartais pasijusdavau tarsi juodoje duobėje, dingdavo jėgos. Bet po to nušvisdavo koks spindulys ir vėl jas atgaudavau. Per tuos trejus metus nepraradau vilties, kad teisingumas bus atkurtas.
Visą straipsnį skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje.
