Pataisos buvo parengtos po to, kai paaiškėjo, kad tuomečiam parlamentarui ir valstiečių vedliui R.Karbauskiui panašūs ribojimai, draudžiantys įsigyti daugiau nei 500 hektarų žemės ūkio paskirties žemės, buvo visiškai nė motais – jo valdomo koncerno įmonės ir jam priklausantys asmenys sugebėjo tokį reikalavimą nesunkiai apeiti.
Tada opozicijoje buvęs dabartinis aplinkos ministras S.Gentvilas svarstė, kad tiesiog reikėjo nukreipti dėmesį nuo kilusio skandalo, todėl ir buvo parengtos pataisos dėl miškų.
Ar iš tiesų būta tokių užmačių, nėra taip svarbu.
Kur kas reikšmingiau, kad jau tuomet pataisų rengėjai sulaukė galybės kritikos. Iš pradžių Seimas norėjo įvesti 500, vėliau – 1000 hektarų ribą, tačiau tam nepritarė net Vyriausybė, todėl apsistota ties 1500 hektarų.
Konkurencijos taryba iškart įspėjo, kad tokia tvarka bus nesąžininga. Mat pataisos niekaip neapribojo jau tuomet daugiau nei 1500 hektarų turinčių asmenų teisių.
„Seniesiems savininkams būtų sukurtos palankesnės sąlygos veikti rinkoje, jie būtų apsaugoti nuo potencialios konkurencijos su naujais“, – teigė konkurencijos prievaizdai.
Korupcijos rizikos galimybių įžvelgė ir Specialiųjų tyrimų tarnyba.
O teisininkas profesorius V.Nekrošius pastebėjo netgi Konstitucijai prieštaraujančių formuluočių. Jam itin užkliuvo tai, kad, mažinant privačių miško savininkų pajėgumus, kartu stambinami valstybiniai ištekliai.
Mat būtent tada aiškinta, kad po 22–25 tūkst. hektarų miško valdančios smulkiosios urėdijos nėra efektyvios, todėl jas reikia stambinti. Šis procesas galiausiai baigėsi Valstybinių miškų urėdijos sukūrimu.
Kita vertus, kaip ir dėl žemės įsigijimo ribojimų, šiame įstatyme numatytas draudimas viršyti ribą ir su savininku susijusiems asmenims – tėvams ar nepilnamečiams vaikams.
Tačiau vos tik pastarieji sulaukia pilnametystės, toks miško ūkis gali nesunkiai plėstis.
Tiesa, ne visais atvejais. O kol vieni negali didinti valdų, stambesni savininkai neteko teisės gauti gerą kainą už savo miškus, nes vienu sandoriu didesnio ploto niekas nebegali nupirkti.
Dar tais pačiais 2019-aisiais pataisos buvo apskųstos Europos Komisijai, tik jos sprendimo kol kas nėra sulaukta.
Tačiau teisininkai kartoja tą patį ką ir prieš trejus metus.
„Valstybė, ir taip turėdama išskirtines sąlygas, jas dar labiau pasigerino, o savo tiesioginiams konkurentams – privatiems miškų savininkams – gerokai pablogino“, – tvirtino advokatas R.Klovas.
Dar viena bėda – miškų sertifikavimas, nors jis ir nėra privalomas. Smulkiesiems tuo pasirūpinti per brangu, tačiau jie netenka dalies pajamų, nes kai kurie supirkėjai ieško medienos tik iš sertifkuotų miškų.
Privačių miškų savininkų asociacijos (PMSA) direktorės G.Šlevinskės teigimu, toks įstatymas ne tik pakerta pasitikėjimą valstybe, bet ir kenkia jos, kaip teisinės valstybės, įvaizdžiui.
„Neįmanoma kalbėti apie sąžiningą konkurenciją Lietuvos miškų ūkyje, nes vienas rinkos dalyvis – Valstybinių miškų urėdija – tiekia daugiau medienos nei visi likę jos konkurentai kartu sudėjus.
Vienas argumentų, kad privačiam savininkui įsigyti galimą miško plotą reikėtų apriboti iki 1,5 tūkst. hektarų, buvo skaičiavimai, kad ūkininkaudama tokio dydžio ūkyje viena šeima lyg ir galėtų pragyventi.
Kaip turi jaustis verslininkas žinodamas, jog, nepaisant visų pastangų, jis savo versle galės pasiekti tik tiek, kad jo šeima pragyventų?“ – klausė G.Šlevinskė.
Prieš dešimtmetį Vyriausybės patvirtintoje Nacionalinėje miškų ūkio sektoriaus plėtros programoje buvo rašoma, kad maža miško valda jos savininkui nėra pagrindinis pajamų šaltinis.
Todėl tokie savininkai nėra linkę investuoti į mažo pelningumo ir didesnės finansinių nuostolių rizikos veiklą ir tiekti medieną rinkai.
Tačiau į programą buvo numota ranka.
Beje, 2019-aisiais Lietuvos miškų valdos ir taip buvo palyginti smulkios.
Didžiausias vieno privataus savininko valdomo miško plotas tuomet siekė 30 tūkst. hektarų, tuo metu Estijoje – 80 tūkst., o Latvijoje – 130 tūkst. hektarų.
Labai norėdama riboti plotus Lietuva galėjo pasekti kur kas nuosaikesniu Švedijos pavyzdžiu.
Šioje šalyje dar nuo 1903 metų galioja nuostata, kad didžiosios kompanijos negali valdyti daugiau kaip 25 proc. bendro miškų ploto.
Jeigu jos nori įsigyti naujų, tuomet pirmiausia turi parduoti jau turimus.
„Tai būtų aišku, skaidru ir neiškraipytų miško žemės rinkos. O tiesioginio apribojimo nuosavybėje turimo miško plotui niekur nėra“, – aiškino Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirmininkas A.Gaižutis.
Dabartinė Aplinkos ministerijos vadovybė sutinka, kad tokie ribojimai nelogiški, todėl juos ketinama panaikinti remiantis rengiamu nauju Miškų įstatymu.
Tik ar ne per vėlai? Juk kol jis bus priimtas, galima sulaukti ir skaudaus sprigto iš Europos Komisijos.
