Nors politiko kalboje dažnai skambėjo žodžiai „galimai“, „galbūt“, jis aiškino, kad Lietuvoje nudirti kailinių žvėrelių kailiai net įvedus prekybos sankcijas Rusijai į šią šalį gali patekti per Kiniją.
Mat Lietuva į Kiniją 2021 metais per aukcionus eksportavo kailių ir dirbtinio kailio, kurio vertė – 110 tūkst. eurų. O Kinijos prekyba su Rusija šiuo laikotarpiu išaugo 30 proc. Kokių argumentų dar reikia? „Nemanau, kad turime saugoti prabangos prekių, kuriomis puošiasi Rusijos milijonierių artimieji, žaliavų gamintojus“, – rėžė L.Jonauskas.
Ir Seimo nario vaizduotė nulėkė kaip vėjas laukais: kai Lietuva suduos skaudų smūgį, rusų oligarchų ponioms teks pačioms dažyti šunų kailius ir aiškinti, kad tai Meksikos šoklio ar Šanchajaus panteros kailiukas.
O iki šiol kiek vargo, prakaitavo Seimo nariai stengdamiesi prakišti Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisas, kad ūkinė veikla laikant ir veisiant kailinius žvėrelius specializuotose fermose būtų uždrausta, nors daugelis Europos valstybių tai jau seniausiai padarė.
A.Gedvilienė siūlė tokį draudimą pradėti taikyti nuo 2025 metų gruodžio 31 dienos, o L.Kasčiūno nuomone, būtina uždrausti Lietuvoje auginti ir žudyti gyvūnus tik dėl naudos iš jų kailio.
Dar kiti politikai veltui vargo mėgindami įtikinti, kad ūkiuose, kuriuose auginami kailiniai žvėreliai, neįmanoma užtikrinti jų gerovės, kad dauguma Lietuvos gyventojų prieš tokį verslą. Rašė aiškinamuosius raštus dėstydami, kad vis dėlto reikia pereinamojo laikotarpio, kompensacijų kailininkystės verslo atstovams.
Tačiau atsistojo L.Jonauskas – šmaukšt, ir baigta. Nebedirs verslininkai kanadinių audinių, šinšilų ir lapių kailių. Laisvę joms iškovojo rusų ponios. Pasirodo, ir taip gali būti.
