Prieš kelias dienas ambasadorius aplankė ir neseniai išvaduotą Chersoną bei jo apylinkes. Mieste iškilo ne tik Ukrainos, bet ir Lietuvos vėliava – duris vėl atvėrė mūsų šalies garbės konsulatas.
Naujienų portalui lrytas.lt V.Sarapinas papasakojo, ką išvydo Chersono apylinkėse, kokios ten gyvenančių žmonių nuotaikos bei didžiausi rūpesčiai.
– Ambasadoriau, prieš kelias dienas aplankėte išvaduotą Chersoną. Visų pirma aptarkime kelionę iki miesto. Ar sunku ten patekti? Kalbu ir apie fizinį patekimo būdą, nes daug kelių, tiltų sugriauta.
– Vykome ambasados automobiliu, kartu su apsauga. Mus lydėjo ir Ukrainos karo policijos, ir policijos atstovai. Reikėjo iš anksto Kijeve gauti leidimus. Džiaugiuosi, kad buvau pirmuoju užsienio diplomatu, pirmuoju ambasadoriumi, apsilankiusiu išlaisvintame Chersone. Nesvarbu, kas tas ambasadorius – Jonaitis ar Petraitis, bet, vertinant ypatingus Lietuvos ir Ukrainos santykius, dūšia džiaugiasi.
Beje, po to vizito susilaukiau labai daug padėkų – iš oficialių pareigūnų, gynybos ministro, kariuomenės vado, netgi Prezidentūros atstovų. Taip pat ir ukrainiečių draugų, tikrai daug kas skambino, rašė.
Visa materialinė, karinė, humanitarinė, ekspertinė ir kitokia parama, be abejo, labai reikalinga, bet politinė, moralinė, psichologinė parama irgi yra labai svarbi.
– Pats kelias iki Chersono greičiausiai nebuvo įprastu maršrutu?
– Mūsų apsaugos vyrai netgi filmavo, kaip mes važiavome – tokiais visiškai iškliurusiais keliukais, kur irgi yra tam tikri pavojaus elementai, nes užminuota labai daug kelių, laukų. Labai pavojinga, nes galima užvažiuoti ant minos. Bet Ukrainos kariuomenės atstovai tai žinojo, keliai buvo išžvalgyti.
Matėsi daug raketų liekanų, užminuotų laukų, bet ir labai daug dirbančių išminuotojų. Traukdamiesi rašistai minas paliko visur – žemėje, laukuose, ir sienose, mokyklose, ligoninėse.
Pamažu į savo butus grįžtantys chersoniečiai į namus vieni neįleidžiami. Pirmiausia kariškiai, išminuotojai apžiūri, patikrina, ar nėra palikta minų ir tik tada leidžia žmonėms sugrįžti.
– Chersone iškilo ne tik Ukrainos vėliavos, bet ir Lietuvos. Kokia buvo jūsų misija Chersone?
– Viena iš misijų – solidarumo su Ukraina parodymas. Kita misija buvo labai konkreti – iš naujo atidaryti Lietuvos garbės konsulatą. Iš viso Lietuva turi 14 garbės konsulatų Ukrainoje. Mes jų turime daugiausiai iš visų užsienio valstybių. Tame tarpe ir Luhansko srityje, Severodonecke, bet ten nieko nėra likę, nes rusai pastatą pilnai subombardavo.
O Chersone konsulatas išliko sveikas. Padarėme oficialią konsulato atidarymo iš naujo ceremoniją, virš jo iškeldami Lietuvos vėliavą. Dalyvavo garbės konsulas Viktoras Popovas, Chersono srities gubernatorius Jaroslavas Januševičius, kuris kartu yra karinės administracijos vadovas.
Beje, jis man paliko labai gerą įspūdį, matosi, kad yra labai energingas, užsivedęs. Būtent Chersono išvadavimas sutapo su jo darbo šimtadieniu. Iš tiesų jam dabar yra labai sunku, nes atėjęs dirbti administracijoje jis rado tik šešis žmones, kai iki karo jų čia dirbo 600. Dabar sakė jau yra 70 darbuotojų, pajėgumai didėja.
Jis iš visų jėgų imasi atstatinėti Chersono sritį, nes praktiškai visa ji yra be elektros. Kaip jis minėjo, iš 225 srityje esančių miestų, miestelių, gyvenviečių, 200 nėra elektros. Gal dabar bus geriau, nes labai intensyviai dirbama ir siekiama elektros tiekimą atkurti.
Taip pat yra didžiulė vandens, šildymo problema.
– Koks buvo pirmasis įspūdis, kai pamatėte Chersoną, jo apylinkes? Kiek miesto yra sugriauta?
– Baisiausiai atrodė Chersono priemiesčiai. Važiuojant aplink nebuvo nei sveikų namų, nei degalinių – viskas subombarduota. Pačiame mieste nebuvo pats baisiausias įspūdis, esu matęs baisesnių vaizdų, kad ir tame pačiame Iziume. Aišku, Iziumas – mažesnis miestas, bet ten tiesiog nebuvo sveikų namų.
Buvau pora kartų Charkove, aišku, labai didelis miestas, yra ir nenukentėjusių rajonų, bet yra rajonai, kurie atrodo labai baisiai.
– Kalbant apie žmonių nuotaikas, kiek pastarąją savaitę mes čia, Lietuvoje, matome žiniasklaidoje, per televiziją, jos yra pakilios. Kokius žmones ten jūs pamatėte?
– Jausmas buvo dvilypis. Iš vienos pusės – euforija, džiaugsmas, jie šoka, dainuoja centrinėje miesto aikštėje, vaikai skanduoja „Slava Ukraini“. Iš kitos pusės – liūdesys. Į Chersono sritį tiekiamas ir vežamas maistas, nes patiems gamintis sąlygos kol kas yra labai labai sudėtingos. Yra ryšio problemos, bet labai stengiamasi jį atkurti. Kaip sakė gubernatorius, yra įrenginėjama 230 „Starlink WiFi“ taškų ne tik pačiame Chersone, bet ir visoje jo srityje.
Vėl pradėjo veikti pašto paslaugos. Su dujomis padėtis visai nebloga, nes Ukrainos kontroliuojamame krante jų tiekimas beveik visai atstatytas. Tai yra ir gerų naujienų, bet šiaip kol kas vaizdas ten labai sudėtingas.
Svarbu, kad Lietuva irgi stipriai prisideda. Praėjus porai dienų po mano vizito, „Blue/Yellow“ iniciatyva į Chersoną buvo nuvežti 55 generatoriai. Planuojame ir kitą paramos tiekimą.
Jiems labai reikia greitosios pagalbos automobilių, nes traukdamiesi rusai iš visų ligoninių visus juos išsivežė. Reikia ugniagesių automobilių, buldozerių, ekskavatorių, kranų, betono smulkinimo mašinų – tiek griovimo, tiek statymo darbams atlikti. Darbų ten laukia labai labai daug.
– Anksčiau pasakojote, kad, kai lankėtės Iziume, matėte ir masines kapavietes, ir kankinimo kambarius.
– Taip, teko pačiam matyti ir kankinimo kambarius, ir masines kapavietes, dalyvauti ekshumacijos procese. Jau žinau, tai yra ir viešai paskelbta, kad Chersone irgi jau atrastos masinės kapavietės. Vizito metu ten neteko lankytis, bet tai, ką dar pamatysime, kas dar laukia, taip pat ir kituose miestuose.. Sunku nusakyti, ką tie išgamos padarė su Ukraina.
Ką man pasakojo gyvi likę žmonės, yra sunku atkartoti: kankinimai, sulaužyti žandikauliai, surištos rankos, vyrams nupjauti lytiniai organai ir t.t. Geriau gal netęsiu.
Svarbiausia, kad prakeikti orkai sulauktų griežčiausio atpildo. Reikia dirbti intensyviai, aukščiausiame lygmenyje, kad karo nusikaltimai neliktų nenubausti. Lietuva buvo viena pirmųjų, kuri palaikė specialaus tribunolo Rusijos agresijai tirti įsteigimą. Tai yra labai svarbu.
– Kokios mintys po tokių vaizdų aplanko? Ar įmanoma vėliau nuo jų atsiriboti, grįžti prie kasdienių darbų?
– Sunku, bet vis tiek reikia judėti į priekį. Darbai nelaukia. Laukia nauji vizitai, ir mūsų aukštų pareigūnų vizitai. Jie, žinoma, reikalauja didelių pastangų, nes reikia jiems pasirengti – yra organizaciniai, logistiniai iššūkiai, bet kartu labai džiaugiamės, nes paramos išraiška yra gyva ir ji yra labai svarbi.
Ukrainiečiai tai labai vertina.
