Įdomu, ką į romantiškus palyginimus leidęsis prezidentas G.Nausėda pasakytų dabar, po šalies diplomatijos vadovo G.Landsbergio vizito į Berlyną?
Ten nuvykęs užsienio reikalų ministras taip ir neišgirdo nieko aiškesnio dėl vokiečių brigados dislokavimo Lietuvoje.
Priešingai, G.Landsbergio kolegė A.Baerbock vėl pakartojo, kad Berlynas laikysis birželį pasiektų susitarimų, – dalis brigados būtų nuolat dislokuojama Lietuvoje, dalis – Vokietijoje, iš kurios galėtų būti perkelta per kelias dienas.
Taigi Vokietija, šį kartą užsienio reikalų ministrės lūpomis, kuo aiškiausiai ištarė, kad kol kas nekalba apie nuolatinį visos brigados su maždaug 5 tūkst. karių dislokavimą.
Berlynas neįvardijo ir konkrečios datos, kada toks Lietuvos siekis galėtų virsti realybe. Negana to, liko netgi neaišku, ar dalis brigados reiškia pusę karinio vieneto, ar, pavyzdžiui, pusė brigados vadavietės, kurios dalis jau įsikūrusi Lietuvoje.
Kad Vokietijos atstovai nebūtinai situaciją mato taip, kaip norėtų mūsiškiai, atskleidė ir kai kurie ankstesni šios šalies ambasadoriaus M.Sonno pareiškimai.
Jis Lietuvos politiniams veikėjams yra pasiūlęs pagalvoti apie tai, ką esą žino kiekvienas karybos ekspertas: „Brigada yra ten, kur yra jos vadavietė.“
Be to, anot ambasadoriaus, vokiečių karių skaičius Lietuvoje bus didinamas priklausomai nuo to, kokią infrastruktūrą mūsų šalis sukurs, ir kad Vokietijos prioritetas – ne „apsnūdęs garnizonas“, o mūšiui pasirengę kariai.
Ar G.Landsbergio vizitą į Berlyną, po kurio migla dėl brigados nė kiek neišsisklaidė, reikėtų vertinti kaip dar vieną užsienio politikos nesėkmę, kuri galėtų papildyti ir taip netrumpą ministrui rengiamos interpeliacijos klausimų sąrašą?
Užsienio politikos ir saugumo ekspertai šios kelionės rezultatus kol kas vertina gana atsargiai. Neoficialiai keliama abejonė, ar iš viso vertėjo trūks plyš iš vokiečių bandyti išgauti konkretų atsakymą, kai jau iš anksto žinai, kad jis gali nepatikti.
Atrodo, kad bent Prezidentūrą tokia taktika gerokai erzina. Antai prezidento patarėja A.Skaisgirytė iš karto pažymėjo, kad parsivežtas rezultatas – tik pusinis ir girtis juo esą nėra ko.
Prezidentūra norėtų, kad Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijų vadovai labiau pasiraitotų rankoves įgyvendindami vasarą pasiektą G.Nausėdos ir O.Scholzo susitarimą, kuriame esą kalbėta apie brigadą, o ne jos elementus.
A.Skaisgirytė dar papriekaištavo, kad šalių vadovų susitarimas vėliau kažkodėl apaugo interpretacijomis. Jų esą reikėtų vengti ir mažiau komunikuoti tarpinius rezultatus.
Interpretacijų šioje istorijoje išties būta nemažai. Jose ėmus skęsti konservatoriams A.Anušauskui ir L.Kasčiūnui net pasigirdo svarstymų, ar tarp populiaraus ministro ir Seimo komiteto vadovo neprasidėjo kova dėl būsimo partijos lyderio posto.
Tarp partijos narių užkaitusiame ginče G.Landsbergis palaikė L.Kasčiūną. Konservatorių vedlys antrino komiteto vadovui, kad A.Anušauskas per menkai gina Lietuvos poziciją ir siunčia klaidingus signalus partneriams Berlyne.
Konservatorių vedlys taip pat neslėpė, kad krašto apsaugos ministrui keliamas tikslas iš vokiečių išspausti konkrečią datą, kada Lietuvoje įsikurs brigada, o ne per kiek valandų ji čia bus dislokuota, jei iškils toks poreikis.
Galbūt partijos vadovų iniciatyva taškas ilgai trukusiam ir iš šalies keistokai atrodžiusiam pačių konservatorių nesusikalbėjimui bus padėtas šiandien?
Į per daug neafišuojamą valdančiosios frakcijos vadovybės pasitarimą pakviesti konservatorių atstovai iš Seimo Užsienio reikalų bei Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetų.
Beje, pakviestas ir kariuomenės vadas generolas leitenantas V.Rupšys, kurį konservatorių viršūnės, panašu, laiko jų ministro A.Anušausko pesimizmo priežastimi.
Konservatoriai pusiau rimtai, pusiau juokais aiškina, kad abiem jiems bandys įpūsti kovinės dvasios. Bet ar smarkiai reklamuotas G.Landsbergio vizitas į Berlyną tikrai patręšė dirvą dideliam optimizmui?
Grįžęs ministras paaiškino pristatęs planą, pagal kurį Lietuva iki 2026 metų parengs brigadai priimti reikalingą infrastruktūrą ir lauks atsakymo, ar jis tiks vokiečiams.
G.Landsbergis taip pat ėmė piršti specialų įstatymą, pagal kurį galėtų būti finansuojama brigadai įsikurti Lietuvoje reikalinga infrastruktūra.
Tai esą parodytų mūsų įsipareigojimų rimtumą ir tęstinumą po rinkimų.
Konservatorių vedlys dėstė, kad vokiečių kariai 2026 m. nebūtinai su visa savo technika turi atvykti iš karto, tą pačią dieną. Tai esą galėtų vykti etapais.
Gal tai ir nėra Lietuvos atsitraukimas, tačiau optimizmo – ne fontanai.
Ar vis dėlto nėra taip, kad diplomatijos vadovas krykštauja peršokęs kartelę, kurią Krašto apsaugos ministerijai vadovaujantis jo politinis bendražygis jau buvo nuleidęs gana žemai?
