Utenos rajone, Kutkiškių miestelyje, gyvenantys ūkininkai Anelė ir Valencas Kaškevičiai ne kartą melžė karves prižiūrimi policininkų.
Tačiau ilgai stovėti ganykloje ir ten rašyti protokolus pareigūnams nebuvo patogu, todėl iš laukų grįžtančių ūkininkų jie laukdavo prie namų.
„Aštuntą valandą ryto kieme jau stovėdavo policija ir laukdavo, kol iš laukų grįžęs šeimininkas ateis ir pasirašys protokolą. Ką mes turėjome paaiškinti tai matantiems kaimynams?“ – apie nemalonią situaciją „Lietuvos rytui“ pasakojo A.Kaškevičienė.
Melžimas – ne pramoga
Nedidelį ūkį turintiems pensininkams pareigūnai vis rašydavo protokolus už tai, kad į ganyklą jie išsiruošdavo ir melžimo aparatą įjungdavo apie šeštą valandą ryto, o Administracinių nusižengimų kodekse numatyta, jog kelti triukšmą galima nuo 7 valandos.
Keletą kartų po kelias dešimtis eurų baudų sumokėję Utenos rajono gyventojai suprato, kad tai gali niekada nesibaigti. Todėl pardavę keletą galvijų jie pasisamdė advokatą ir teisę melžti karves apgynė Aukščiausiajame teisme (AT).
Utenos apylinkės bei Panevėžio apygardos teismų sprendimus panaikinęs Aukščiausiasis teismas išaiškino, kad „karvių melžimas – kaimiškoms vietovėms būdinga veikla, kuri negali būti laikoma grojimu ar priskiriama kitiems triukšmą keliantiems veiksmams: garsiam beldimui į langus, garsiai leidžiamai muzikai, kuriais yra trikdoma žmonių ramybė, poilsis ar darbas“.
„Teisingumo jau nebesitikėjau, bet pagaliau įrodėme, kad mes ne triukšmaujame, o dirbame darbą. Tikiuosi, šis sprendimas aktualus ne tik mums, bet ir kitiems ūkininkams. Juk melžti karves reikia pagal jų fiziologinį laikrodį, o ne tada, kaip nurodyta viename ar kitame kodekse“, – kalbėjo A.Kaškevičienė.
Įskundė pirmą dieną
Ilgiau nei trisdešimt metų ūkininkaujančių Kaškevičių ramybė baigėsi, kai į sodybą šalia jiems priklausančios žemės persikėlė anksčiau Utenoje gyvenusi šeima.
Anot A.Kaškevičienės, anksčiau sodyboje gyvenęs pensininkas ūkininkams jokių pretenzijų neturėdavo, o naujus šeimininkus ėmė erzinti viskas.
„Pirmadienį išvedėme karves į laukus, o antradienio rytą už nugaros jau stovėjo policija“, – apie keletą metų besitęsiantį konfliktą kalbėjo A.Kaškevičienė.
Matavo triukšmo lygį
Moteris pripažino, jog įrodyti, kad jie – ne triukšmadariai, prireikė nemažai jėgų ir sveikatos.
Dėl vienos sodybos gyventojų skundų ūkininkams teko bendrauti su daugybe įvairių tarnybų, kurių atstovai matavo atstumą tarp ganyklos ir kaimynų miegamojo, ne kartą buvo matuojamas ir melžimo aparato skleidžiamo triukšmo lygis.
„Triukšmą matavo ne tik prie jų lovos, bet ir prie kieme augančios eglutės. Tai negi jie po eglute miega?“ – tikrintojų uolumu stebėjosi pensininkė.
Nors triukšmo lygis šalia ganyklos esančioje sodyboje buvo matuojamas ne kartą, AT nustatė, jog tądien, kai Kaškevičiams paskirta 20 eurų bauda, nebuvo nustatyta, ar melžimo aparato skleidžiamas triukšmas viršijo leistiną ribą.
Sutrukdytų tik naktį
Ką reiškia viešosios rimties sutrikdymas, bandė aiškintis ir patys ūkininkai, ir jų vaikai.
Aukščiausiasis teismas nutartyje pažymėjo, kad trikdyti viešąją rimtį galima šauksmais, švilpimu, garsiu dainavimu, grojimu muzikos instrumentais ar kitais triukšmą keliančiais veiksmais.
Teismas atkreipė dėmesį, kad melžimo aparatas viešąją rimtį sutrikdytų tik tuo atveju, jei naktį tyčia būtų įjungtas ne tam, kad melžtų karves, o kad trikdytų kaimynų ramybę.
Garsų yra ir gamtoje
A.Kaškevičienė tvirtino, kad kaimynų ramybės niekada netrikdė tyčia, o persikėlę į kaimišką vietovę jie patys turėję suprasti, jog negyvens visiškoje tyloje.
„Kai jie pirko sodybą, juk matė, kad šalia ganosi karvės. Tada jų buvo 14, dabar liko tik devynios. Jei laiku neatvažiuotume karvių pamelžti, jos imtų baubti ir kiltų dar didesnis triukšmas.
Be to, gamtoje yra ir kitų garsų – ir gervės praskrenda, ir mašina pravažiuoja“, – iš Utenos persikėlusių kaimynų jautrumu stebėjosi ūkininkė.
Iš kaimiečiais nusprendusių tapti uteniškių skundų yra sulaukusios ir kitos tarnybos.
„Pavasarį vyras į laukus išvežė mėšlą, tai du ar tris kartus buvo iškviesti aplinkosaugininkai. Bet jokių pažeidimų neįžvelgė“, – pasakojo Kuktiškių gyventoja.
Vėliau ūkininkai sulaukė tikrintojų iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT), Nacionalinės mokėjimo agentūros.
„Mūsų pievos deklaruotos, nušienautos, visi gyvuliai suregistruoti. Jie net nesuprasdavo, dėl ko kviečiami. Pasirašydavome ir išvažiuodavo“, – pasakojo A.Kaškevičienė.
Kaškevičiams policijos pareigūnai ne kartą siūlė karves nuvesti toliau ar perkelti į kitą ganyklą, tačiau ūkininkai teigė kitoje vietoje žemės neturintys.
1989 metais savo ūkį užregistravę Kaškevičiai buvo vieni pirmųjų Utenos rajono ūkininkų. Nors nemažai tuo pat metu ūkininkauti pradėjusių jų pažįstamų šia veikla nebeužsiima, pensininkų neatbaidė nei policijos vizitai, nei kvietimai į teismus.
Kaimynė pateikė ieškinį
Šių metų pradžioje teismus buvo pasiekęs skundas ir dėl Klaipėdos rajone, Dauparų miestelyje, karves laikančio ūkininko Vidmanto R.
Nuo jo tvarto sklindančio dvoko neapsikentusi kaimynė septynerius metus skundėsi įvairioms institucijoms, tačiau aiškintis, ar iš tiesų dvokia mėšlas, teismai nesiėmė.
Higienos instituto išvadas dėl leistinos kvapo koncentracijos viršijimo gavusi Dauparų gyventoja iš pradžių kreipėsi į Klaipėdos rajono teismą. Ji prašė ūkininko Vidmanto R. sklype vykdomą žemės ūkio veiklą bei pieno produktų tiekimą vietos rinkai pripažinti neteisėtais, nes tai vykdoma ne tos paskirties žemėje.
Miestelyje gyvenanti moteris tvirtino kenčianti nuolatinę smarvę ir prašė, kad ūkininkas atlygintų moralinę žalą, kurią įvertino 5 tūkst. eurų.
Nevertino mėšlo smarvės
Klaipėdos rajono teismas suabejojo, ar gali išnagrinėti tokį skundą, ir kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, kurią sudaro AT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai.
Specialioji teisėjų kolegija galutine ir neskundžiama nutartimi nusprendė, kad skundas dėl galimai higienos normas pažeidžiančio ūkininko turėtų būti nagrinėjamas administraciniame teisme.
Bet moters skundą gavęs Klaipėdos apygardos administracinis teismas jį paliko nenagrinėtą. Teismas įžvelgė senaties terminą – ūkininko pažymėjimą Vidmantui R. VMVT išdavė anksčiau nei prieš 10 metų, todėl prašyti jį panaikinti esą jau per vėlu.
Klaipėdos rajono gyventojos prašymą apginti jos konstitucinę teisę gyventi švarioje ir saugioje aplinkoje teismas įvertino kaip „abstraktaus pobūdžio“ ir jo nenagrinėjo.
Iš pirmų lūpų
Aistis Kukutis
Kuktiškių seniūnas
„Konfliktas, kuris pasiekė net Aukščiausiąjį teismą, tęsiasi jau porą metų. Jo spręsti ne kartą buvo kviečiama policija.
Mano žiniomis, jis kilo, kai į kaimą persikėlė žmonės iš miesto, kuriuos trikdo kasdieniai kaimo darbai. Jų namas stovi šalia didelio lauko, pievos, kurioje ganosi karvės. Galbūt jiems atrodo, kad karvės melžiamos per anksti.
Jas laikantys ūkininkai nei anksčiau, nei dabar niekam problemų nekėlė.
Visi tuos gyvulius melžia ir visų aparatai skleidžia šiokį tokį garsą. Begarsių melžimo aparatų nebūna. Aš pats esu iš kaimo ir karvių melžimo garsas manęs visai netrikdo. Nematau čia nieko labai rimto ir nieko labai blogo.“
