Spręs dėl paramos
Kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys spalio pabaigoje įspėjo, kad Lietuvos kariuomenė „daugiau nusirengti negali“: „Aš turiu turėti įrankius. Mes negalime įvykdyti užduoties, neturėdami tam pajėgumų, bet tas pajėgumas, kurį mes turime, yra ant linijos, kai daugiau nusirengti nebegalime“.
Prezidentas Gitanas Nausėda penktadienį teigė, kad VGT dėl haubicų ir oro gynybos sistemų perdavimo Ukrainai spręs atsižvelgusi ne tik į kariuomenės vado patarimą to nedaryti, bet ir į politinę situaciją bei kitus aspektus.
Tiesa, kariuomenės vado komentaras susilaukė ir užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio kritikos – anot jo, tokie klausimai turi būti aptariami tik už uždarų durų, o karinė parama Ukrainai turi būti tęsiama.
Rimtos pasekmės
Karybos apžvalgininkas Aleksandras Matonis naujienų portalui lrytas.lt teigė, kad jeigu VGT nuspręstų ignoruoti kariuomenės vado patarimą, būtų padaryta labai rimta, beveik istorinė klaida, turinti baisių pasekmių ne tik dėl visos kariuomenės kovinės galios praradimo, bet ir to praradimo laikotarpio požiūriu.
„Esame labai sudėtingoje situacijoje – tiek valstybiniu lygmeniu, tiek kiekvienas žmogus atskirai norime kiek įmanoma daugiau padėti Ukrainai, tačiau pagalbos Ukrainai karinėmis priemonėmis galimybės, mano nuomone, yra išsemtos“, – įvertino A.Matonis.
Anot jo, Lietuvos kariuomenė Ukrainai jau perdavė nemažą kiekį ginkluotės, šarvuočių, velkamų haubicų, šaudmenų, termovizorių.
„Visa tai yra lašas jūroje, lyginant su realiais Ukrainos poreikiais, tačiau tai yra vis tiek daugiau nei 200 mln. eurų pagal atkuriamąją vertę skaičiuojama parama.
Paimti daugiau iš kariuomenės ginkluotės – nelabai realu. Galbūt kariuomenė galėtų paremti priemonėmis, kurios reikalingos žiemą – šiltomis uniformomis, ekipuote, generatoriais, degalų atsargomis. Tuo požiūriu dar įmanoma padėti“, – kalbėjo A.Matonis.
Sulaukę Ukrainos prašymo, Lietuvos politikai svarsto ukrainiečiams perduoti savo haubicų ir oro gynybos sistemų.
A.Matonis pabrėžia, kad ginkluotės požiūriu Lietuvos kariuomenė dar tik pradeda stotis ant kojų, todėl šios technikos praradimas būtų itin pavojingas.
„Savaeigių haubicų batalionas yra mums nepigiai kainavusio, ilgai trukusio proceso rezultatas. Dabar turime vieną NATO kovinius standartus atitinkantį batalioną – Gen. Romualdo Giedraičio artilerijos batalioną, kuris yra aprūpintas savaeigėmis haubicomis „PzH2000“.
Tai yra moderniausias šioje pasaulio pusėje ginklas. Tai vienintelis Lietuvos kariuomenės vienetas, galintis suteikti ugnies paramą“, – nurodė A.Matonis.
Eksperto teigimu, antrasis šalies batalionas ginkluotas morališkai pasenusiomis haubicomis, kurios ir modernios karybos kontekste neturi prasmės: „Jų šūvio nuotolis – 10 kilometrų, kai „PzH2000“ su paprasta amunicija šaudo 40 kilometrų. Jos gali pasiekti priešą tokiu atstumu, kuriuo priešas dar negali pasiekti mūsų.“
„Kas nutiktų, jeigu iš to sukomplektuoto bataliono kas nors paimtų keturias ar penkias haubicas ir atiduotų Ukrainai? Iš principo griūtų bataliono struktūra: nebeliktų dviejų baterijų, keturių būrių. Kiekvienas iš jų yra parengtas atlikti tam tikras užduotis ir teikti paramą ugnimi mūsų kariuomenei. Jei kariuomenė neteks ugnies paramos galimybių, negalės planuoti gynybos operacijų taip, kaip iki šiol planavo.
Jeigu paimsime haubicas, sugrius kovinio rengimo ciklas – kariai neteks motyvacijos. Nebus mašinų, su kuriomis jie galės nuolat treniruotis, nes kovinio rengimosi procesas trunka visus metus, metai po metų“, – vardijo A.Matonis.
Prarandami įgūdžiai
Tokios pačios nuomonės laikosi ir karybos ekspertas Darius Antanaitis, taip pat pabrėžęs, kad Lietuva turi tik vieną šiuolaikinį ir efektyvų artilerijos vienetą, gebantį kovoti dabartiniame mūšio lauke – savaeiges haubicas „PzH2000“.
„Esmė ne pačiose haubicose, bet personale ir artilerijos mokykloje, kuri yra sukurta kartu su haubicomis. Atidavus šias haubicas ir tą pačią akimirką nepakeitus jas į kitas, mes ne tik neturėsime jokios artilerinės paramos mūsų vienetams įvykus kažkokiam konfliktui, bet bus nutrauktas bet koks artilerinių vienetų rengimas.
Teoriškai mokyti, kaip naudoti artileriją, neįmanoma, tai reiškia, kad prarandame personalą, žinias, įgūdžius“, – pabrėžė D.Antanaitis.
Atkurti pajėgumus – sunkiai įmanoma
A.Matonis atkreipė dėmesį, kad tam tikrų politikų teiginiai, neva Lietuvai perdavus ginkluotę Ukrainai, užsienio sąjungininkai šias spragas užpildys, nėra tiesa.
„Atkurti to pajėgumo praktiškai negalima, nes tam reikėtų tokių pačių haubicų „PzH2000“ – jos turi vienodą bendrą kompiuterinę šaudymo sistemą. Jeigu paimsime bet kokią kitą – prancūzišką, korėjietišką ar amerikietišką savaeigę haubicą, negalėsime jos prijungti, nes jos tarpusavyje nesusišnekės. Nebus to efekto.
Kodėl negalime jų įsigyti iš Vokietijos? Nes Vokietija atliekamų „PzH2000“ neturi, dalį savo haubicų atidavė Ukrainai. Kai karas baigsis, Vokietija pirmiausiai orientuosis į savo pajėgumo atkūrimą.
Kitos šalys, kurios atidavė Ukrainai tokias pačias haubicas – Italija, Nyderlandai, irgi sieks atkurti nukentėjusius savo kariuomenės pajėgumus, ir mes būsime eilėje prie jų. Negana to, Ukraina Vokietijos įmonėse užsisakė virš 100 vienetų to paties tipo haubicų – tokį kiekį pagaminti užtruks, net nekalbant apie kitų valstybių užsakymus“, – pastebėjo jis.
Be to, kaip pabrėžė ekspertas, sąjungininkai, dislokuodami savo pajėgas Lietuvoje, užpildo savo gynybos ir karines schemas: „Todėl ne jų rūpestis yra būti prievaizdais Lietuvai, kokios ginkluotės jai trūksta ar netrūksta“.
Grėsmės lygis nemažėja
Jeigu Lietuva atiduos savo haubicas, Lietuvos kariuomenė dar ilgai negalės atkurti to paties pajėgumo, o tai tiesiogiai bus susiję su šalies kariuomenės parengtimi, jos gebėjimu veikti, įsitikinęs A.Matonis.
„Saugumo padėtis yra sunkiai prognozuojama. Niekas neturi supratimo, ką tas diktatorius sumanys daryti. Jeigu Ukrainoje kažkokia forma būtų panaudotas masinio naikinimo ginklas, NATO nebeliktų nieko kito, kaip tik nubausti diktatorių, kad šis konfliktas neišplistų.
Bet tuo pačiu jis išplis, ir mes turėsime stoti į karą. (...) Visai už mūsų sienų yra priešiškos pajėgos – nukraujavusios, daug netekusios, bet jų kiekis yra pakankamai didelis, kad sukeltų realų susirūpinimą tiek Lietuvos kariuomenei, tiek Lietuvos sąjungininkams“, – teigė ekspertas.
Siekia politinės naudos?
Tuo metu civiliai politikai, siūlydami ilgalaikiam Lietuvos saugumui grėsmę keliančias iniciatyvas, siekia asmeninių politinių tikslų, svarstė A.Matonis.
Ekspertas pastebėjo, kad iniciatyvos dėl haubicų ir NASAMS perdavimo Ukrainai kyla iš tos Vyriausybės dalies, kuri net nėra Valstybės gynimo tarybos (VGT) nuolatinė narė – užsienio reikalų ministerijos ir jos vadovo Gabrieliaus Landsbergio.
„Kas yra politikų varomoji jėga? Tai yra kilusios varžybos, grožio konkursas, kai užsienio valstybių lyderiai maudosi šlovės spinduliuose, padovanoję, atvežę kažkokią ginkluotę Ukrainai.
Bet kokia parama ten yra gyvybiškai svarbi, tad atlikę tą vaidmenį, jie tokiu būdu didina savo populiarumą tiek užsienyje, tiek Lietuvoje.
Tas grožio konkursas yra paveikęs ir kai kurias mūsų politikos žvaigždes, ir jie visiškai negalvoja apie tokio iš principo kilnaus sprendimo pasekmes Lietuvai. Jie galvoja apie trumpąjį politinį periodą, kurio metu jie galėtų gauti vieną ar kitą politinį dividendą, pasimaudyti šlovės spinduliuose“, – įsitikinęs A.Matonis.
Spalį užsienio reikalų ministras G.Landsbergis sukritikavo kariuomenės vadą, kad šis apie tai, ką Lietuva gali ar negali skirti Ukrainai, kalbėjo viešai. A.Matonis pabrėžė, kad V.Rupšys yra vienintelis kariuomenėje žmogus, kuris turi teisę viešai tai pasakyti.
„Viešųjų ryšių prasme V.Rupšiui buvo galima vingiuoti švelnesnėmis formuluotėmis, kita vertus, tai parodė situaciją, kad jis iš principo yra įvarytas į kampą, kad jis jaučia politinį spaudimą.
Politikai negali spausti kariuomenės. Jie gali kontroliuoti, kad būtų užtikrinta valstybės gynyba, teisingai rengiama kariuomenė, kad mokesčių mokėtojų lėšos ginkluotei skirstomos teisingai, bet nedaryti spaudimo tokiais klausimais, kurie stato kariuomenės vadą į tokią poziciją.
Jeigu jis nepareikš savo motyvuotos pozicijos, jis iš principo turės atsistatydinti, nes negalės atlikti savo funkcijų kaip kariuomenės vadas. Tačiau dabar politikai, siekdami savo smulkų politinių, viešųjų ryšių tikslų, tą spaudimą daro“, – pastebėjo A.Matonis.
Karybos ekspertas D.Antanaitis taip pat pabrėžė, kad kariuomenės vadas turi teisę ir pareigą išsakyti savo pastabas.
„Kariuomenės vadas yra asmuo, paskirtas tik penkerių metų kadencijai. Jam nerūpi rinkimai, populiarumas. Jo vienintelė užduotis – per penkerius metus išlaikyti saugią mūsų valstybę ir po to jis išleidžiamas į atsargą.
Karinis patarimas, kuris susijęs su valstybės apginamumu, kariuomenės įranga yra privalomas išklausyti ir privalomas turėti omenyje“, – kalbėjo D.Antanaitis.
Valstybės gynimo tarybą (VGT) sudaro prezidentas, ministras pirmininkas, Seimo pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas. Kada įvyks artimiausias VGT posėdis, kuriame bus sprendžiamas ginkluotės perdavimo Ukrainai klausimas, prezidentas G.Nausėda nenurodė.
Klausimai dėl oro gynybos
A.Matonio teigimu, toks pats principas taikytinas ir oro gynybos sistemoms NASAMS, kurias taip pat svarstoma perduoti Ukrainai – ekspertas įsitikinęs, kad taip Lietuva prarastų vienintelį efektyvų, ir tik pradėtą kurti oro gynybos skėtį.
„Atkurti NASAMS būtų šiek tiek lengviau negu haubicas. Aišku, jos labai brangiai kainuoja, ir gamybos procesas užtrunka ne vienerius metus, (...) tačiau tos sistemos yra nuolat gaminamos, skirtingai nei „PzH2000“.
NASAMS buvimas Lietuvoje yra labai svarbus – šios oro gynybos sistemos užtikrina Zoknių aviacijos bazės apsaugą. Taip pat kai kurių karinių objektų apsaugą, kurie labai svarbūs tam, kad sąjuninigai galėtų, esant reikalui, greitai čia permesti savo pajėgas, kad čia galėtų nusileisti lėktuvai su sąjuningų kariais ir technika, kad galėtų būti apgintas jūrų uostas“, – įvardijo A.Matonis.
