Paskutinį kartą su A.Nausėda telefonu kalbėjomės šiek tiek daugiau nei prieš du mėnesius, rugpjūčio 19 dieną, likus porai dienų iki 93-ojo gimtadienio. Prezidento tėtis atvirai papasakojo, kaip dar būdamas paauglys jis buvo atskirtas nuo šeimos ir išvežtas į Štuthofo lagerį.
Portalas lrytas.lt pateikia paskutinio interviu su A.Nausėda ištraukas:
Kiekvieną dieną leidžia aktyviai
Ponui Antanui paskambinau penktadienį apie 10 val., o jis jau buvo nuveikęs krūvą darbų. Tuo metu jis ilsėjosi, per radijo imtuvą klausydamasis naujausių žinių. Pasikalbėti, kaip visada, mielai sutiko, – sako, kad dabar jaučiasi šiek tiek vienišas, nes dėl koronaviruso į savo namus nebeįsileidžia svečių.
Dar prieš pandemiją jis nuomodavo kambarius savo paties prieš daugiau nei pusę šimto metų pastatytame name Klaipėdoje. Kadangi name vietos daug, o jame tenka gyventi vienam, vyras išsiėmė verslo liudijimą ir priimdavo svečius. Sulaukdavo jų įvairių – tiek ukrainiečių, tiek vokiečių ar prancūzų.
Kaip pasakojo A.Nausėda, išlydėjęs svečius tvarkydavosi, patalynę skalbdavo ir lygindavo pats – tai jam būdavo puikus sportas. Veiklą nutraukti privertė tik baimė užsikrėsti koronavirusu, todėl, prasidėjus pandemijai, gyventi name vėl liko vienas.
„Likau toks kaip išmestas į jūrą. Nelabai malonu, bet, ką padarysi, taip jau reikės pragyventi“, – apgailestavo ponas Antanas, pridurdamas, kad ne tik svečiai jam pakeldavo nuotaiką, bet ir draugai, kurių dauguma jau mirę.
O aktyviai gyvena jis iki šiol. Tiesa, nors labai mėgsta važinėtis dviračiu, dabar šio pomėgio teko atsisakyti. Neleidžia gydytojai, o dar trukdo ir apylinkėse besisukinėjantys automobiliai bei paspirtukininkai. Kad jų išvengtų, dviračiu į parką vyras skuosdavo nuo ankstyvo ryto.
Kasryt žygiuoja ten iki šiol, tik ne su dviračiu, o šiaurietiškomis vaikščiojimo lazdomis. Vien kelias į vieną pusę – apie pusantro kilometro, tačiau, pasiekęs stadioną, kuriame yra įrengtas sporto kompleksas, vyras ten dar pasimankština. O tuomet – vėl atgal namo.
„Man gydytojai buvo patarę nueiti kasdien 7 tūkst. žingsnių, bet dabar reikėtų truputį sumažinti, jaučiu, kad nueinu per daug. Galbūt kaltas per šiltas oras, pradedu per stipriai prakaituoti“, – pasakojo A.Nausėda.
Po pusryčių senjoras klausosi radijo arba skaito. Tačiau skaityti jau darosi sunku, į pagalbą tenka pasitelkti ne tik akinius, bet ir padidinamąjį stiklą. Vėliau keliauja darbuotis į sodą, o vakare prieš miegą nueina dar 4 tūkst. žingsnių.
„Miegu labai gerai, valgau labai gerai – esu viskuo patenkintas. Rūpinuosi tik dėl šeimos, kad nebūtų jiems kokių sveikatos sutrikimų, neatsitiktų kokia nelaimė važiuojant ar skrendant. Va tokie mano rūpesčiai“, – šyptelėjo ponas Antanas.
Atskyrė nuo šeimos
Nors gali susidaryti įspūdis, kad visada puikios nuotaikos ir niekuo nesiskundžiantis vyras gyveno ramiai, iš tiesų jo gyvenimas, o ypač paauglystė, buvo be galo sunki. Tragiškas periodas, įsukęs į Antrojo pasaulinio karo siaubą, truko nuo 1942 metų vasaros iki 1945 metų rudens.
A.Nausėda augo Būdviečių kaime, esančiame netoli Tauragės. Jo tėvai buvo smulkūs ūkininkai. Iš viso pora susilaukė devynių vaikų. Pirmagimis mirė dar visai mažas, tad 1929-aisiais pasaulį išvydęs Antanas buvo vyriausias vaikas šeimoje.
Jo gyvenimas kardinaliai pasikeitė 1943 metais, kai jam buvo 14 metų. Vokiečiams patyrus pralaimėjimus prie Kursko, Stalingrado ir praradus daug karių, buvo nuspręsta skelbti visuotinę mobilizaciją.
Kadangi vyrai kariavo, dirbti nebebuvo kam, tad jaunuolius priverstinai įdarbindavo vokiečių, turėjusių savo ūkius Lietuvos pusėje, namuose. Taip per prievartą atskirtas nuo savo šeimos vienos vokietės ūkininkės, vardu Berta Kenklys, namuose Natkiškiuose, netoli Pagėgių, atsidūrė ir Antanas.
Kadangi jos vyras karininkas 1942 metais žuvo Afrikoje, Antanas, karo belaisvis prancūzas ir dvi lenkės turėjo padėti vokietei su ūkio darbais – šerti kiaules, melžti karves, pjauti, griebti šieną ir pan. Šeimininkė buvo griežta, tad tekdavo nemažai paplušėti.
Po metų, 1944-ųjų rugpjūtį, naciams patiriant pralaimėjimą, prasidėjo evakuacija į Vokietiją. Gestapininkai išsivežė prancūzą ir lenkes, o Antaną po vokietės prašymo paliko. Šis turėjo jai padėti dviem vežimais išsigabenti turtą. Nors norėjo bėgti pas tėvus, vaikinui buvo pasakyta, esą visi traukia į Vakarus, todėl jis susitiksiąs su tėvais kelyje link Vokietijos.
„Mane aprengė gražiais drabužiais, kurie buvo jos žuvusio vyro, davė gražius batus ir parodė, kad nuo Sartininkų, iš Lietuvos pusės, keliu važiuoja daug žmonių. Važiavo vienas vežimas po kito, bėgo daugybė žmonių. Man pamelavo, kad sutiksiu tėvus prie Tilžės tilto. Aš patikėjau“, – prisiminė A.Nausėda.
Atsidūrė Štuthofo lageryje
Vienu iš vežimų keliavo vokietė, kitu – Antanas. Jam buvo prigrasinta į vežimą nieko neįsisodinti. Tačiau vienu metu prie Frydlando, kai vokietė išėjo su kitais pasitarti, kur toliau sukti, jį apsupo išvargusių lietuvių kompanija, prašydama nors kiek pavežėti. Pasirodo, kad tai buvo iš generolo Povilo Plechavičiaus rinktinės pabėgę vyrai.
„Jie sako, juk vienas sėdi, pavežk. Atsakiau, kad mano šeimininkė neleido, ji įsakė nieko į vežimą neįsileisti. Jie paprašė bent įsikibti į vežimą, kad jiems būtų lengviau eiti. Mums bešnekant, pasirodo, ten vaikštinėjo šnipai – vokiečių gestapininkai, ir visus tuos vyrus, o kartu – ir mane, sugrūdo į autobusiuką ir nuvežė į Štuthofą“, – pasakojo Antanas.
Jau tuomet jis buvo gana aukštas, o su vokietės vyro rūbais atrodė dar vyresnis, todėl gestapininkai palaikė jį vienu iš P.Plechtavičiaus rinktinės pabėgėlių.
„Buvau didelis – virš 180 cm, todėl nelabai tikėjo, kiek man metų“, – atkreipė dėmesį A.Nausėda.
Atvykus į Štuthofo lagerį, vyrai buvo suvaryti į bendrabutį. Tardymo metu Antanui pavyko įrodyti, kad jis buvo suimtas nepagrįstai, tačiau net ir tuomet laisvės atgauti jam nepavyko – su kitais nelaimėliais po poros savaičių jis buvo paskirtas į darbo batalioną.
„Mus apgyvendino evangelikų bažnyčioje. Nedavė jokio patalo, miegojome tiesiog ant grindų. Pareidavome, suguldavome – buvo labai kieta ir šalta. Užpuolė tūkstančiai utėlių. Naktį negalėdavome ramiai miegoti, reikėjo nuolat judėti, nes jos labai graužė.
Drabužiai beveik supuvo, nes niekas per tą laiką jų nepakeitė. Kojinių nebuvo, tik klumpės. Kojos šalo, o jokių skudurų jas apkloti neturėjome“, – išgyvenimais dalijosi vyras.
Tada jis teigė net neįsivaizdavęs, kad greta esančiame konclageryje buvo masiškai žudomi ir deginami žydų tautybės žmonės.
„Mus aprengė pilkais drabužiais, kad atskirtų, davė kastuvą, kirtiklį ir nuvežė prie Karaliaučiaus į apkasus. Mes turėjome kasti „pancergrabes“, apkasus, bunkerius. Darbas buvo labai sunkus“, – kalbėjo A.Nausėda.
Darbo batalionui šiuos įtvirtinimus teko kasti Karaliaučiuje, Alenšteine, Marienburge, Heilsberge, Tornau. Kai tik baigdavo kasti apkasus, į juos sulėkdavo kareiviai. Pasitaikydavo, kad apkasus kasančius kalinius apšaudydavo lėktuvai. Nemažai jų žuvo.
Geresnės dienos būdavo tuomet, kai kalinius varydavo dirbti į mišką. Pakeliui jie rinko uogas ir valgydavo viską, kas tik papuldavo po ranka – žalias bulves, runkelius. Dėl tokios mitybos prasidėjo masinis kalinių viduriavimas. Kvapas nuo jų būdavo tiesiog nepakeliamas.
Buvo nuplaktas
Vokiečiai negailestingai šaudydavo bandančius pasprukti. Ten, kur apsigyvendavo, kaliniai tualetui išsikasdavo duobę, per kurią permesdavo dvi lentas. Už kelių metrų į kitą duobę ridendavo mirusiuosius.
Nors žinojo, kad bėgliai būdavo kaipmat sušaudomi, 1945 metų žiemą Heilsberge Antanas ryžosi pabėgti. Spruko naktį, apsimetęs, kad eina į tualetą. Kelias dienas slampinėjęs apylinkėse ir prašydamas netoliese gyvenančių žmonių jį priglausti, vaikinas galiausiai turėjo pasiduoti ir grįžti atgal, nes niekas jam padėti nedrįso, o dar ir pakilo temperatūra.
Išlaukęs tinkamo momento, jis įsiterpė į belaisvių koloną ir parėjo kartu su jais. Tačiau tuomet sužinojo, kad jam jau paskirtas mirties nuosprendis.
Tačiau lietuvių vyresnysis, gerai mokėjęs vokiškai, nuėjęs į štabą papasakojo, kad Antanas bėgti neketino, tik pasiklydo ir pats savanoriškai grįžo atgal. Mirties bausmė buvo pakeista nuplakimu.
Antanas buvo išvestas į lauką ir, stebint belaisvių kolonai, turėjo sulaukti 25 rimbo kirčių. Bet pakako ir aštuonių, nes jau po trečiojo jis prarado sąmonę. Kirčius iki šiandien jam primena ant nugaros likę randai.
Nuo vokiečių papuolė ant rusų
1945-ųjų kovo pabaigoje darbo batalionas žygiavo iš Tornau į Štetiną. Susidarė palanki situacija vėl bandyti pasprukti, nes, supratę, kad pralaimėjo karą, gestapininkai tapo sukalbamesni.
Antanas ir dar keli kaliniai, tarp kurių buvo ir daugiau lietuvių, paprašė pasimelžti karves, kurios ganėsi pakelėje. Pasislėpę už gyvulių, jie išlaukė, kol kalinių kolona nutolo apie pusę kilometro ir dėjo į kojas.
Kartu bėgę lenkai buvo labiau patyrę, todėl jie patarė nekeliauti magistraliniu keliu su kalinių uniformomis, eiti teko mažais keliukais jau sutemus.
Jais traukdami, pabėgėliai pamatė vieną sodybėlę, kur gyveno vokietė, ir nusprendė pas ją užsukti. Ši nenorėjo įsileisti vyrų vidun, nes jie buvo su kalinių drabužiais. Vis dėlto leido jiems prisiglausti ūkiniame pastate.
Antanas jau neblogai kalbėjo vokiškai, tad moteris sutiko jam duoti naujus drabužius. Keliaudamas per gretimus namus, jis prašinėjo, kad žmonės paaukotų rūbų ir jo likimo bičiuliams.
Užsukęs į vieną sodybą vaikinas pamatė, kad jos šeimininkai kraunasi daiktus ir ketina išvykti. Vokietis paliko jam saugoti gyvulius, o pats su žmona pabėgo. Antanas su kitais pabėgėliais apsigyveno sodybos pusrūsyje.
Vieną naktį sodybos duris pravėrė rusai. Žinodami, kad jiems reikia prisistatyti darbininkas, jie taip ir padarė, papasakojo, jog pabėgo nuo vokiečių. Tąkart rusai nieko nedarė, paliko pabėgėlius ramybėje.
Kaip sakė Antanas, namuose, pro kuriuos jau buvo praėję rusai, buvo pilna lavonų, nes rusai tiesiog mesdavo granatą vidun ir išeidavo. Kurį laiką jis darbavosi paliktų žmonių ir gyvulių lavonų užkasinėtoju.
Po kelių savaičių jiems buvo leista grįžti į namus. Tačiau tik tiems, kurie į lagerius buvo pakliuvę su šeimomis. Su kitu buvusiu kaliniu, nepriklausomos Lietuvos kariškiu, kapitonu Juozu Čepausku Antanas buvo įdarbintas Dancige. Tik šįkart – jau rusų. Jie turėjo ardyti vokiečių fabrikus, o viskas vėliau būdavo vežama į Maskvą.
J.Čepauskas vis ragino Antaną pabėgti. Galiausiai jie taip ir padarė. Traukiniu pasiekė Elbingą. Paaiškėjo, kad šis miestas neseniai vykusios Potsdamo konferencijos sprendimu buvo atiduotas Lenkijai. Bet adminstracija ten dar tik kūrėsi. Mokėjusiems lenkų kalbą, savivaldybė paskirdavo kokį nors postą.
Abu lietuvius priėmė dirbti į policiją. A.Nausėda juokėsi nuo birželio iki spalio pabuvęs lenkų policininku. Jis, kartu su kitais pareigūnais, turėjo saugoti arklides, palaikyti tvarką miesto gatvėse, skubėdavo gelbėti užsilikusias vokietes, į kurių namus įžengdavo rusų kariai.
Tėvai galvojo, kad sūnus jau miręs
Per sutiktus pažįstamus Antanas sužinojo, kad jo tėvai nepasitraukė į Vokietiją, liko gyventi gimtuosiuose namuose. 1945 metų spalį jis kartu su J.Čepausku grąžino uniformas, sėdo į traukinį ir patraukė link Lietuvos. Traukinys buvo tas pats, kuriuo į Maskvą buvo vežami išardyti vokiški įrenginiai. Jie keliavo pasislėpę vamzdžiuose.
Pasiekus Virbalį, juos užuodė pasieniečių šunys. Lietuviai buvo išlaipinti ir savaitę tardyti Kybartuose. Antaną pasieniečiai galiausiai nusprendė paleisti, nes jis dar buvo nepilnametis. J.Čepauskas liko ten, jo likimo A.Nausėda taip ir nesužinojo.
„Visas suvargęs, nušalusiais kojų pirštais aš grįžau namo. Net neklauskite, kaip. Kai jau buvau kieme, bijojau net įeiti į namus. Vienu metu, kai dirbau 25 km atstumu nuo Natkiškių, tėvukas vieną kartą atvažiavo pas mane ir pasakė: „Sūnau, pabėk.“ Jis man papasakojo, kur ir kaip bėgti.
Dėl to, kad nepabėgau, jie manė, jog esu žuvęs. Einu nedrąsiai ir galvoju, kad neišpildžiau tėvuko įsakymo pabėgti. Kai parėjau, tėvukas iškišo galvą pro duris ir atpažino mane. Jis iškart nubėgo ieškoti mamos.
Abu klykdami apsikabino ir laikė mane. Sunku prisiminti“, – graudinosi ponas Antanas.
Gyvenimas sugrįžus, kaip sakė A.Nausėda, taip pat buvo sunkus. Reikėjo daug mokytis, sunkiai dirbti, išsigydyti nušalusius kojų pirštus, be to, dar ir atitarnauti sovietų kariuomenėje. Besimokydamas Antanas sutiko ir savo būsimą žmoną Oną Stasę Končiūtę-Nausėdienę.
Visą interviu su A.Nausėda skaitykite čia.
