Jas sukūrė 40-metė Antanavo gyventoja Alma Buragienė ir su nuoširdžiais padėjėjais statė, sodino ir guldė prie vienintelės Lietuvoje išlikusios šešiakampės XVIII a. medinės koplyčios.
Parke įkurdinta 19 dekoracijų: Frankenšteinas su besilaukiančia žmona-giltine ir vežimėlyje gulinčiais simpatiškais velniukais, raganos, ginkluotas vilkolakis prie gan grėsmingos mašinos, įvairių siaubo filmų herojai, pankuojantis Šernas.
Alma jau kelerius metus kaimo centre esantį parką per Velykas, Kalėdas, Heloviną puošia įvairiomis dekoracijomis, pasakų veikėjų figūromis, kurios ir antanaviškiams, ir pravažiuojantiems visuomet suteikia daug smagių emocijų.
„Kiekvienais metais sakau, kad tai – paskutinis kartas, – juokiasi Alma. – Bet žmonės jau įprato, kas kartą vėl prašo ką nors sukurti“.
9 ir 6 metų berniukų mama prisipažįsta, jog tokių dvejonių buvo kilę ir šiemet.
„Labai abejojau, nes, jei daryti pigiai ir prastai, tai apskritai nereikia, – bus tik bet sau „baibokai“, – teigė Alma, kurios vyras Edgaras, tolimųjų reisų vairuotojas, neprieštaravo veiklios žmonos planams, tik delikačiai priminė, kad per kūrybą nenukentėtų šeimos biudžetas.
Tačiau Antanavo kultūros namų vadovė Eglė Simanauskienė, kaimynė bei klasės draugė Jurgita Ciganienė su vyru Vygandu įkalbėjo Almą: „Tu tik daryk, padėsime ir paremsime“.
Alma dar vasarą Vokietijos interneto parduotuvėse pradėjo dairytis Helovinui tinkamų kaukių, nusprendusi, jog praėjusiais metais užkeltą kartelę, turi kilstelėti dar aukščiau.
Pernai Antanavo parke moters kurtos Helovino dekoracijos sulaukė šimtų susižavėjimo ir padėkos įrašų socialiniuose tinkluose.
„Kai rugsėjo mėnesio pradžioje nusprendžiau nusipirkti vasarą apžiūrėtas kaukes, pamačiau, jog jos visos parduotos.
Tada susiradau internetinę parduotuvę Anglijoje. Už kaukes sumokėjau 250 eurų ir laukiau, kada jas atsiųs.
Netikėtai gavau laišką iš muitinės. Pasirodo, kadangi Anglija nebe Europos Sąjungos narė, už siuntą turiu sumokėti 100 eurų muitą. Apstulbau. Nemėgstu pirkti internetinėse parduotuvėse, todėl tokių dalykų nežinojau.
Iš pradžių net vyrui nesakiau. Dabar jis jau žino, – kvatojosi Alma iš savo nepatyrimo. – Galėjau neimti tų kaukių, bet ką aš tada būčiau dariusi, jei jau pasižadėjau žmonėms?“.
Alma juokėsi ir pasakodama apie vargus, kol gavo Šerno kaukę.
„Kai pamačiau ją, man ji labai patiko,– reikia, ir viskas. Bet parduotuvėje jos nebeliko. Per vargus susiradauAnglijoje sandėlį, kuriame dar buvo, ir man atsiuntė tą Šerną.
Siaubo filmo herojų aš nežinau, vyras paaiškino, kuri kaukė kas yra“, – prisiminė moteris, kaip užsispyrusiai siekė tikslo.
Alma sakė, jog kiekvieną figūrą ji daro viena, nes kitaip nemoka: „Mano galvoje yra vaizdas ir aš jį kuriu, kitam žmogui dar reikėtų pasakoti, aiškinti. Geriau aš pati“.
Tačiau energinga ir optimizmu trykštanti moteris turi daug gerų pagalbininkų.
„Viena moteris, turėjusi dėvėtų drabužių parduotuvę, pasiūlė įvairių rūbų ir batų.
Prisigrūdau pilną mašiną, vos bebuvo kur atsisėsti“, – pasakojo Alma.
Kaugė dėvėtų drabužių buvo savotiškas išsigelbėjimas, nes praėjusiais metais kai kuriuos Helovino herojus Almai teko aprengti namiškių rūbais.
Ji iki šiol smagiai prisimena, kokia buvo mamos reakcija, kai atsivedė ją apžiūrėti, ką sukūrė.
„O Dieve – mano bliuzelė! Tėvo kelnės!“, – aikčiojoAlmos mama.
Šiemet Alma sulaukė daugiau pagalbininkų.
„Paskambino man Robertas Valentukonis: „Radau seną mašiną? Tinka? Tik ji yra tolokai“.
Aišku, tinka, sakau, tik gal brangu? Žiūriu, po kurio laiko jis ant traliuko atveža raudoną mašinėlę.
Įsivaizduojate, net iš Naisių, iš Šiaulių rajono, ją atvežė? Robertas sakė, jog irgi nori kuo nors prisidėti.
Mane iki ašarų graudina įvairi pagalba. Net iš kitos gyvenvietės žmonės parėmė būsimą Helovino parką.
Vienas vaikinas iš šratasvydžio asociacijos „Sūduvos vilkai“ pasisiūlė prisidėti.
Prie jo atgabentos mašinos, kurioje sutemus užsidega švyturėliai, pastatėme Vilkolakį su sugedusiu šratasvydžio šautuvu.
„Sūduvos vilkai“ ir aprangą Vilkolakiui parūpino. Kad figūra atrodytų tvirtesnio sudėjimo, Vilkolakį po apačia dar aprengiau savo vyro bluzonu ir striuke. Vyras tuo metu buvo išvykęs į reisą (šypsosi).
Norėjau, kad figūros būtų kuo tikroviškesnės, todėl į drabužius nekimšau šiaudų.
Geri žmonės padovanojo manekenų torsų ir kojų, rankų karkasus padariau iš vielos tinklo.
Valtį, kuriame įsitaisė piratai, per visą Antanavą traktoriumi ant keltuvo šakių atgabeno vienas vaikinas.
Mane tikrai iki ašarų jaudina, kai įvairūs žmonės man skambina ir klausia, ko dar reikia“, – pasakojo Alma, nuoširdžiai mylinti savo kaimą ir sugebanti suburti jo žmones.
Kai kaukės ir kitos reikalingos medžiagos buvo sukauptos, Alma ėmėsi darbo.
Moteris dirba ir gyvena netoli parko esančioje parduotuvėje.
„Iš pradžių buvo du mėnesiai nemigos, bet vos tik įsivažiuoji, pradedi daryti, viskas pasimiršta.
Ir nagai nuėjo, ir pirštai buvo kruvini. Mano darbo įrankiai: siaurapjūklis, elektrinis suktukas, karšti klijai, visokie varžtai.
Dirbdavau po darbo ir savaitgaliais. Draugams juokdavausi: „Vyras išvažiuoja į reisą, o aš einu pas savo sugyventinius“.
Vieną personažą aprengiau ir jam į rankas įdėjau žaislinį pistoletą, dėl kurio net su vaikais apsipykau, – ir jiems pistoleto reikia, ir man.
Pernai mano Frankenšteinas buvo su sužadėtine, šiemet nusprendžiau sukurti jam šeimą.
Aprengiau besilaukiančią žmoną, du velniukus paguldžiau į vaikišką vežimėlį.
Tai mano vyro ir pusseserės vežimėlis, buvo užsilikęs pas tėvus ant aukšto.
Neštuvai, kuriais dvi šmėklos neša mirusįjį, buvo pas mano vyro senelį, buvusį gaisrininką“, – pasakojo Alma apie nelengvą, bet daug gražių emocijų suteikusį trijų savaičių kūrybinį procesą.
Moteris, iki išnaktų triūsusi po darbo ir savaitgaliais, dėkinga ištikimiausiems savo pagalbininkams: seseriai Jurgai Matusevičienei ir sūnėnui Deividui, Jurgai ir Vygandui Ciganams, 16-mečiams moksleiviams Akvilei Butauskaitei ir Matui Ridzevičiui: „Akvilė ir Matas ateidavo padėti kiekvieną vakarą. Labai su jais susidraugavau, buvo smagu kartu dirbti“.
Alma kvatodama pasakoja, kaip ją jaunimas pasikvietė pjaustyti moliūgų, kuriuose paskui uždegė žvakeles.
„Aš visai nemoku piešti, nemėgstu drožybos ir krapštymosi. Pamatytumėte, ką aš ten išpjausčiau, – išgriūtumėte! Kreivų trikampėlių pripjausčiau, ir tiek“, – savikritiškai savo gebėjimą įvertino moteris.
Kadangi parduotuvės, kurioje dirba Alma, žiūri tiesiai į Helovino parką, moteris puikiai mato jo lankytojus, kurie šiomis dienomis plūste plūsta, fotografuojasi.
„Devynmetis mano sūnus dažnai būna parke ir lankytojams pasakoja istorijas apie personažus, visada išdidžiai paaiškindamas: „Čia mano mama darė“.
Kai figūros buvo sustatytos, pirmą naktį buvo stipri liūtis. Bijojau, kad lietus viską sugadins, bet nieko neatsitiko.
Žmonės ateina ir atvažiuoja iki pat vėlumos.
Kiekvieną vidurnaktį ateinu į parką, užgesinu žvakeles, išjungiu muziką.
Neseniai vidurnaktį ateinu, žiūriu, prie parko stovi mikroautobusas. Maniau, kad kokie darbininkai atvažiavo.
Iš autobusiuko išlipo būrys skrybėlėtų senjorų. Kaip jie linksminosi, kaip gražiai dainavo prie tų šmėklų!
Pasirodo, jog iš Prienuose vykusio respublikinio romansų vakaro per Antanavą namo važiavo Šakių folkloro ansamblis „Šakija“. Buvo gražu pažiūrėti, kaip senjorai linksminosi ir šurmuliavo. Jaunimas nebemoka taip džiaugtis“, – apie netikėtus vidurnakčio lankytojus pasakojo Alma.
Šeštadienį Helovino parke antanaviškiai rinkosi į vakaronę: virė moliūgienę ir šiupinį, vaišinosi saldumynais.
„Nei aš laukiu Helovino, nei ką. Man ši šventė – tik šėliojimas, kai leidi pasireikšti fantazijai. Man daug smagiau parke kurti personažus ir dekoracijas Velykoms bei Kalėdoms, – Alma neslėpė savo požiūrio į Heloviną, kuriam kalbininkai siūlo lietuviškus pavadinimus – Vaiduoklių šventė, Šiurpnaktis, Šmėklinės. – Reikia turėti ribas. Niekada nekurčiau, pavyzdžiui, nupjautų kojų, išverstų žarnų, kruvinų vaikų galvų. Mačiau, kad tokių kai kur yra. Bet aš – nė už ką.
Kraujo yra ant mūsiškių kaukių, bet saikingai.
Mane šiemet labai glumina kai kurie Siaubo parkai Lietuvoje. Iš Kinijoje gamintų prekių pridaryta daug bei pigiai ir dar pinigus iš lankytojų ima. Po keliolika eurų moka žmonės“, – stebėjosi Alma.
Antanavo parke Helovino personažus nemokamai apžiūrėję lankytojai Almos feisbuko paskyrą užtvindė padėkomis ir susižavėjimo šūksniais.
Žmonės stebisi moters kantrybe, kūrybingumu ir fantazija.
Šmaikščiausiai savo susitikimą su Antanavo šmėklomis pakomentavo vienas vyriškis: „Nu jopapa!!!Tai reikės dabar per Šunskus į tėviškę važiuoti, kad parvažiavus nereikėtų iškart kelnių skalbti“.
