Nors M.Elenbergaitė norėtų, kad visi pamirštų verslininko D.Vaisėtos nužudymo istoriją, jo artimieji to neįstengtų.
– Darius turėjo didelių ambicijų, žvelgė daug metų į priekį. Jis man buvo pavyzdys. Sumokėčiau visus turimus pinigus ir atiduočiau kitą turtą, kad tik mano brolis būtų gyvas, – „Lietuvos rytui“ prabilo vilnietis verslininkas Žilvinas Vaisėta.
Pirmąją tyrimo dalį „Mirtinas pinkles vadovui paspendusiai sekretorei duris į laisvę atvėrė ir mįslinga pažintis“ skaitykite čia.
– Jūsų nuomone, ar už labai sunkius nusikaltimus nuteistų asmenų paleidimas į laisvę gerokai anksčiau jiems skirto bausmės laiko neprieštarauja teisingumo principui, nesudaro nebaudžiamumo įspūdžio?
– Manau, kad būtent tokį įspūdį toks žingsnis ir sudaro, nebus įgyvendintas ir teisingumo principas. M.Elenbergaitei dar liko kalėti ketveri metai, todėl neteisinga, kad jai sumažintas toks ilgas laikas.
Gaujos nariai ir taip pernelyg švelniai buvo nubausti. Jie įvykdė žiaurų, organizuotą, iš anksto suplanuotą nusikaltimą. Jie jau buvo suplanavę įvykdyti ir dar vieną brutalią žmogžudystę.
Kodėl vykstant procesui prokuratūra neprašė tokių žiaurių nusikaltėlių įkalinti iki gyvos galvos? Man sunku tai suvokti, ypač žinant, kad panašių bausmių, kokios buvo jiems skirtos, sulaukia ir tie, kurie nuteisiami už narkotikų platinimą.
Negana to, nuteistoji paleidžiama į laisvę pirma laiko, likus net ketveriems metams. Tikėtina, kad šis pavyzdys gali įkvėpti ir kitus tos gaujos narius pirma laiko veržtis iš įkalinimo įstaigų.
– Ar buvo paklausta jūsų, nukentėjusiųjų, nuomonės?
– Mūsų nuomonės niekas neklausė. Aš buvau pastatytas prieš faktą. Buvau parašęs prašymą, kad mane informuotų, jeigu kuris nors iš šioje baudžiamojoje byloje nuteistų asmenų būtų paleistas, todėl man apie tai pranešė, bet jokių motyvų nenurodė.
Nors šiuo metu galiojantys teisės aktai nenumato, kad turėtų būti atsižvelgta ir į aukų artimųjų, nukentėjusiųjų nuomonę, vis dėlto manau, kad tai būtų protingas sprendimas.
Jeigu mus būtų pakvietę pasisakyti, mes būtume pasakę, kad esame prieš jos paleidimą.
Ta gauja, jei nebūtų buvusi suimta, būtų įvykdžiusi kitą sunkų nusikaltimą. Tam kelią užkirto būtent tai, kad jie buvo įkišti už grotų.
– Ar visi gaujos nariai atlygino žalą, kuri buvo priteista? Ar jūs atgavote daiktus, kurie buvo pavogti iš brolio?
– Dalį žalos atlygino tik M.Elenbergaitė, kiti – dar ne.
O daiktų, kurie buvo pavogti iš mano brolio, mes taip ir neatgavome. Jo namai buvo apiplėšti dar prieš nužudymą. Iš vėliau įvykdyto nužudymo nusikaltėliai daug nepasipelnė.
Vis dėlto tai tik finansiniai nuostoliai. Jie nepalyginami su gyvybe, kuri buvo atimta.
– Kaip susiklostė kito verslininko, kurį ta pati organizuota gauja planavo nužudyti, likimas?
– Modestas buvo ir mano, ir Dariaus draugas. Jis vertėsi nekilnojamojo turto prekyba. Nusikaltėliai įsivaizdavo, kad jis labai turtingas. Bet Modestas nesipuikavo turtais, nesitaškė pinigais.
Iš pareigūnų sužinojęs, kad buvo planuojama jį nužudyti ir kad jau buvo paruošta kapo duobė, Modestas patyrė šoką. Jis ėjo liudyti į teismą.
Vėliau jo sveikata sušlubavo. Jau dveji metai, kai Modesto nėra tarp gyvųjų.
Lyg niekur nieko ėjo į biurą
„Procesas buvo ilgas ir varginantis, posėdžius vis atidėdavo. Apie aštuonerius metus reikėjo laukti, kol nusikaltėliams bus paskelbti nuosprendžiai“, – atsiduso sūnaus netekęs Algirdas Vaisėta.
Nužudyto verslininko tėvui sunku suvokti, ką mąstė M.Elenbergaitė, matydama, kaip į auką paleidžiami šūviai, mėtomi akmenys.
„Po to ji dar mėnesį dirbo mano sūnaus įmonėje, lyg nieko nebūtų padariusi eidavo į jam priklausantį biurą ir visiems melavo – sakydavo, kad nežino, kur jis yra.
Manau, kad visi gaujos nariai turėjo būti pasiųsti už grotų iki gyvos galvos. O tokių žiaurių nusikaltėlių paleidimas pirma laiko į laisvę prieštarauja teisingumo principui“, – kalbėjo A.Vaisėta, kurio širdies skausmo laikas neįstengė numalšinti.
Jis bendrauja su D.Vaisėtos paaugliu sūnumi: „Mano anūkas žino, kas atsitiko jo tėvui.“
Vilnietis stebėjosi, kodėl gaujos nariai plėšė, nors kai kurie jų – iš pasiturinčių šeimų, jų tėvai – medikai, mokytojai, teisininkai.
„Kaip tokių tėvų vaikai galėjo pasukti tokiu baisiu keliu?“ – klausė nužudyto verslininko tėvas.
Rinko informaciją apie vadovą
M.Elenbergaitė sunkius nusikaltimus įvykdė būdama 22 metų, juos planavo kartu su bendrininkais.
Su vienu gaujos narių – Mantu Adomavičiumi – ji artimai draugavo, pasakodavo jam apie viršininką – jo gerą laikrodį, auksinę grandinėlę, piniginėje turimus PIN kodus.
Gaujos pavedimu ji rinko informaciją apie D.Vaisėtos asmeninėse ir įmonės banko sąskaitose turimas lėšas.
Įgijusi įmonės vadovo pasitikėjimą administratorė lankėsi jo name ir sužinojo, kad po plytele prie įėjimo jis palikdavo raktą tvarkytojams, o name yra vertingų daiktų.
Kai 2009-ųjų balandžio 29 dieną D.Vaisėta išvyko į Klaipėdą, M.Elenbergaitė apie tai pranešė bendrininkams.
Jie apvogė namą – išsinešė laikrodžių, papuošalų, ginklų, muzikos aparatūrą, du kelioninius lagaminus. Tačiau to jiems neužteko.
2009 metų birželio 10-ąją M.Elenbergaitė pasiūlė D.Vaisėtai nuvykti į restoraną, po to – paiškylauti gamtoje. Ji pasišovė vairuoti jo „Mercedes-Benz S500“.
Automobilį ji nuvairavo į Vilniaus rajoną, prie apleistos fermos, kur pasislėpę tykojo užpuolikai.
Jie ištempė D.Vaisėtą iš automobilio. Į verslininką buvo paleisti keturi šūviai, jie kliudė ranką, juosmenį.
D.Vaisėta parkrito ant žemės, bet dar buvo gyvas – dejavo, bandė išsitraukti telefoną. Tada nusikaltėliai jį daužė akmenimis į galvą.
Verslininką jie nurengė ir, įmetę į duobę, užpylė trąšomis, kurių buvo įsigiję iš anksto, – auka dar rodė gyvybės ženklus, kvėpavo.
Budeliai jį apmėtė akmenimis.
Kol vyko egzekucija, M.Elenbergaitė laukė automobilyje. Vienas gaujos narių vėliau teisme dėstė, esą ji ištarė: „Aš stebiuosi, kokia esu rami.“
Tą kartą gaujos grobis buvo prabangus laikrodis, mobilusis telefonas ir kredito kortelės. Žudikai bankomatuose išsigrynino pinigų, apsipirko parduotuvėse Lietuvoje ir Latvijoje.
Verslininko automobilį nusikaltėliai nuvairavo į Kauną ir paliko.
Po savaitės gaujos nariai sugrįžo į nusikaltimo vietą – atkasę kūną nuo kaklo nuplėšė grandinėlę su moneta, nuo rankos numovė žiedą.
Suviliojo didelis palikimas
Vėliau ta pati organizuota gauja rengėsi nužudyti kitą verslininką, apie kurį informaciją taip pat surinko M.Elenbergaitė.
Ji piršosi verslininkui į drauges, būdavo lipšni, siuntinėjo trumpąsias žinutes, kviesdavo susitikti, prašėsi kartu gyventi, nes neva nenori gyventi su tėvais. Ir vis guosdavosi, kad neturi pinigų.
Iš pradžių verslininkas nepasidavė vilionėms, tam priešinosi.
Po kurio laiko M.Elenbergaitė kitiems gaujos nariams išklojo, kad jis esą paveldėjo milijoninį palikimą, nurodė, kur yra jo namas, kokių vertybių jame yra.
Ji žinojo, kuriose kavinėse verslininkas lankydavosi, kada jis išvykdavo ir grįždavo namo.
2009 metų liepos 14-osios rytą du gaujos nariai, rengdamiesi verslininko nužudymui, važinėjo po Trakų rajoną, ieškojo atokios vietos.
Po to jie vyko neteisėtai įsigyti šovinių, kad galėtų šaudyti iš neteisėtai laikomo pistoleto su savadarbiu duslintuvu.
Suplanuotos antros žmogžudystės gaujos nariai nespėjo įvykdyti – tą dieną buvo sulaikyti, vėliau teisiami ir pasiųsti kalėti nuo 16 iki 19 metų.
Teismas šįsyk atmetė prokuroro skundą
Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras R.Jurkevičius teikė skundą dėl Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimo taikyti nuteistajai M.Elenbergaitei lygtinį paleidimą.
Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas atmetė prokuroro skundą ir patvirtino Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimą.
Atsižvelgta į tai, kad komisija įvertino ne tik formalias lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos sąlygas, kaltinamosios elgesį bausmės atlikimo metu, socialinius ryšius, bet ir asmenybės bruožus, jos elgesį prieš atliekant laisvės atėmimo bausmę, ankstesnių teistumų nebuvimą, kitas aplinkybes.
Tikėtina, kad paleidimą daugiausia nulėmė motinystė.
Į laisvę yra bandę veržtis ir kiti šios gaujos nariai.
Į naują gyvenimą – su elektronine apykoje
Simona Banėnienė
Lietuvos probacijos tarnybos patarėja
„Visiems asmenims, kurie lygtinai paleisti iš įkalinimo įstaigos, sudaromas priežiūros planas. Dauguma jų privalo dėvėti elektroninio stebėjimo įrenginius – apykojes.
Tokie nuteistieji privalo: nustatytu laiku būti nustatytose vietose; dalyvauti elgesio pataisos programose; gydytis priklausomybę nuo psichiką veikiančių medžiagų, jeigu toks gydymas buvo pradėtas ir nebaigtas pataisos įstaigoje; nesilankyti tam tikrose vietose; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, jeigu nusikalstamą veiką, už kurią nuteistasis atlieka bausmę, padarė būdamas apsvaigęs nuo šių medžiagų; nebendrauti su tam tikrais asmenimis ar asmenų grupėmis; darbingo amžiaus asmenys – per penkiolika dienų nuo paleidimo įsidarbinti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje.“
Paleistas iš kalėjimo virto smulkiu vagimi
Atkakliai į laisvę veržėsi ir buvęs „Vilniaus brigados“ narys Igoris Achremovas (nuotr.), už žurnalisto V.Lingio nužudymą nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Vėliau bausmė jam buvo sutrumpinta iki 25 metų. Į laisvę jis buvo išleistas 2010 m., kai buvo likę kalėti 8 metai ir 5 mėnesiai.
Nusprendus jį paleisti pirma laiko buvo atsižvelgta į psichologų išvadas, Vilniaus pataisos namų rekomendacijas. Kalinys už grotų mokėsi, užsidirbdavo versdamas tekstus. Jis įrodinėjo, kad turi rūpintis mažamečiu vaiku ir tėvais.
Išėjęs į laisvę I.Achremovas įsidarbino taksistu, o po kelerių metų įkliuvo, kai parduotuvėje nesumokėjo už degtinės butelį ir užkandžius. Teismas už smulkią vagystę jam skyrė 120 eurų baudą. I.Achremovas teigė kalbėjęs telefonu, susinervinęs ir pamiršęs sumokėti.
V.Lingys buvo nužudytas 1993 m. spalio 12-ąją. Dėl šio nusikaltimo buvo nuteistas „Vilniaus brigados“ vadeiva B.Dekanidzė ir trys jo parankiniai. B.Dekanidzei teismas skyrė išimtinę mirties bausmę, kuri buvo įvykdyta.
Nuteisto buvusio policininko negrąžino už grotų
2015 metų sausį visuomenė sujudo sužinojusi, kad pirma laiko į laisvę išleistas buvęs Skuodo policininkas Saulius Paulikas (nuotr.).
Jo vairuojamas automobilis 2007 metų lapkričio 7 dieną partrenkė ir mirtinai sužalojo tris dešimtmečius. Iš įvykio vietos S.Paulikas pasišalino ir tik po kurio laiko prisistatė į policiją.
Šiurpi avarija įvyko Aleksandrijos kaime, kai vaikai ėjo iš mokyklos.
Teismas S.Paulikui skyrė 9 metus nelaisvės. Lygtinai į laisvę jis buvo išleistas po 7 metų. Būdamas įkalinimo įstaigoje jis buvo užkluptas neblaivus. Bet Lygtinio paleidimo komisijai labiau imponavo nuteistojo elgesys, darbas, mokymasis. Teismas tam pritarė.
Prokuratūra su tuo nesutiko, bet minėtos komisijos sprendimo laiku nebuvo gavusi, todėl nespėjo jo apskųsti.
Teisme S.Paulikas aiškino, kad gailėjosi dėl įvykusios nelaimės, pakeitė gyvenimo būdą, nori susirasti darbą ir atlyginti nukentėjusiesiems žalą, kuri siekė apie 260 tūkst. eurų.
„Ne“, – atsakė viena nukentėjusiųjų, kai paklausiau, ar jau visa žala atlyginta.
Bandžiau su S.Pauliku susiekti per advokatą M.Kepenį. Teisininkas teigė nežinantis, kur yra jo buvęs ginamasis: „Jo brolis, taip pat buvęs pareigūnas, dirbo užsienyje, todėl manau, kad ir jis ten išvykęs.“
Išėjęs į laisvę S.Paulikas bandė bylinėtis su Lietuva Europos žmogaus teisių teisme. Jis piktinosi po avarijos kilusiu dideliu ažiotažu, esą buvo pažeistos jo teisės į teisingą teismą.
„Jeigu Strasbūre būtų buvusi priteista žala, jis tuos pinigus būtų atidavęs nukentėjusiesiems. Jis gailėjosi. Tas kelio ruožas buvo nesaugus, vėliau ten įrengė šaligatvius, pastatė kelio ženklus. Gerai pamenu tą bylą, nes prie mano kontoros buvo deginamos žvakės, mirgėjo plakatai. Bet aš neatsisakiau jo ginti, tai dariau iki galo, už tai Advokatų taryba mane apdovanojo“, – paaiškino M.Kepenis.
Kunigo žudikas meldė švelnesnės bausmės
Teismo malonės ne kartą siekė Vladas Beleckas (nuotr.), kuris nuteistas kalėti iki gyvos galvos už kunigo, poeto R.Mikutavičiaus nužudymo organizavimą ir jo meno kolekcijos pagrobimą.
Kalinys vylėsi, kad jam dar pavyks pajusti laisvės skonį. Laisvėje esą gyventų dorai ir sąžiningai. Bet teisėjai abejojo jo nuoširdumu. Jam buvo skirtos nuobaudos už alkoholio vartojimą, draudžiamų daiktų laikymą, jis nesumokėjo civilinio ieškinio.
Kalinys skatintas 19 kartų, dalyvauja Šventojo Rašto studijose.
Šių metų pavasarį Lietuvos apeliaciniam teismui kilo pagrįstų abejonių, ar pakeitus V.Beleckui skirtą bausmę į terminuotąją bus pasiekti bausmei keliami tikslai, ar nebus pažeistas teisingumo principas ir visuomenės interesai.
R.Mikutavičius buvo šviesulys, padėdavo atsitiesti buvusiems kaliniams. Jis buvo nužudytas 1998 metų liepos 1-ąją. Nusikaltėliai jį išviliojo į kitą butą, o plėšikai nusiaubė jo namus ir pagrobė meno kolekciją, kurios muziejinė vertė – 1,5 milijono eurų.
Kunigą nusikaltėliai apsvaigino eteriu, kūną įvyniojo į metalinį tinklą, į kurį įdėjo šaligatvio plytą, dar pririšo svarmenį ir nuskandino Nemune. Kai vanduo išplukdė kūną, kunigas buvo palaidotas bevardžiame kape šalia kitų neatpažintųjų.
Pareigūnams nešovė į galvą, kad tai dvasininkas, laikytas dingusiu. Nusikaltėliai tada skleidė gandus, kad jis su kolekcija išvyko į Vatikaną.
Tik tada, kai 1999-ųjų pradžioje sostinės sendaikčių turguje prekeivis ėmė siūlyti du retus ordinus, bylos tyrimas pajudėjo iš mirties taško, buvo užčiuoptas siūlas ir išnarpliotas nusikaltimas.
Jo organizatorius V.Beleckas ilgai vedžiojo pareigūnus už nosies, nepasakė, kur yra dalis pagrobtų meno kūrinių.
Už grotų kalinys nestokoja nei fantazijos, nei pinigų. Pareigūnai jį vežiojo į Kauną susidėti dantų.
Pravieniškių pataisos namuose V.Beleckas gyvena kartu su kitais vadinamaisiais gyvagalviais. Kalbama, kad į savo gretas jį priėmė „bachūrai“ – aukščiausia kalinių kasta, į kurią patenka vadeivos ar turintys pinigų.
