„Pas mus ta moteris nedirbo. Bet prieš tai šioje vietoje buvo kita plovykla, ji kažkur išsikėlė. Ieškokite Viktoro“, – paaiškino vienoje automobilių plovyklų Vilniuje sutikti vyrai.
Į tokias plovyklas užsuka įvairių klientų, kai kurie jų atveža ir įdomių gandų. Paklausiau, gal ir šios plovyklos darbuotojai yra girdėję plačiai nuskambėjusią istoriją?
Paaiškėjo, jog jie yra girdėję, kad kalinys Vincas už grotų susirado panelę, kuri nuteista už bendrininkavimą nužudant vilnietį verslininką.
Už ką Vincas pakliuvo į įkalinimo įstaigą, pašnekovai teigė nežinantys.
„Gal per Vincą jai pavyko įsidarbinti? Tik įdomu, ką ji galėjo dirbti mažoje rankinėje plovykloje? Negi automobilius šveitė?“ – šypsodamiesi svarstė vyrai.
Leidausi toliau ieškoti į laisvę neseniai lygtinai paleistos Monikos Elenbergaitės – buvusios buitinių prekių prekybos įmonės „Lux Pro“ biuro administratorės, kurios pavardė plačiai nuskambėjo po 2009 metais įvykdyto itin žiauraus, visą šalį sukrėtusio nusikaltimo.
Jauna moteris tada savo darbdavį 40 metų verslininką D.Vaisėtą, įgijusi jo pasitikėjimą, apgaule įviliojo į žudikų, su kuriais bičiuliavosi, spąstus.
Teismas žiaurumu pagarsėjusios gaujos narius, tarp jų ir M.Elenbergaitę, pasiuntė ilgiems metams už grotų.
Buvusi įmonės „Lux Pro“ administratorė buvo nuteista 17 metų kalėti už trijų sunkių nusikaltimų, vieno labai sunkaus nusikaltimo įvykdymą ir rengimąsi įvykdyti dar vieną labai sunkų nusikaltimą.
Buvusiai sekretorei durys į naują gyvenimą turėjo atsiverti tik 2026 metų liepos mėnesį, bet laisvės skonį ji ėmė jausti kur kas anksčiau.
Turėjo ir nuobaudų
Iš Panevėžio pataisos namų nuteistoji 2020 metais buvo perkelta atlikti bausmės į Vilniaus pataisos namus. Čia ji atsidūrė šiai įstaigai pavaldžiuose Pusiaukelės namuose, kur sąlygos gerokai sušvelnintos.
Nors dar ne taip seniai nusikaltėliai, nuteisti už labai sunkius nusikaltimus, pakliūti į Pusiaukelės namus neturėdavo šansų.
Tokių namų gyventojai gali dienomis nustatytu maršrutu neprižiūrimi sargybinių vaikščioti po miestą, savaitgaliais vykti į namus, įsidarbinti už įkalinimo įstaigos sienų.
M.Elenbergaitė kurį laiką nebuvo pavyzdinga kalinė, būdama įkalinimo įstaigose yra turėjusi drausminių nuobaudų. Į Pusiaukelės namus kartą ji grįžo neblaivi, teisinosi vartojusi širdies lašų.
Per pastaruosius porą metų ji atkakliai bandė veržtis į laisvę – net keturis kartus teikė prašymus Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai ir du kartus – Malonės komisijai.
Vis dėlto durys į laisvę jai atsivėrė šį rudenį. Tikėtina, kad tam padėjo užsimezgusi pažintis su kitu kaliniu, galbūt Vincu, apie kurį girdėjo plovyklos darbuotojai.
Darbdavys pažėrė pagyrų
Siekdama bilieto į laisvę M.Elenbergaitė anksčiau teismui buvo nurodžiusi, kad gyvendama Pakelės namuose įsidarbino.
Viešai prieinami duomenys rodo, kad jos nurodyta įmonė valdo plovyklą, kuri siūlo pigų plovimą. Joje dirba vos trys darbuotojai. Tačiau naujas adresas nėra nurodytas.
Plovyklos savininkas buvo pateikęs teismui teigiamą M.Elenbergaitės charakteristiką, taip pat nurodęs, kad išlaikytų ją kaip pastovią darbuotoją ir tada, kai ji išeitų iš pataisos įstaigos.
Ieškodama automobilių plovyklos, kurioje galėtų dirbti M.Elenbergaitė, apvažiavau pusę sostinės.
Vyliausi, kad pavyks su nuteistąja pasikalbėti akis į akį, – paklausti, kaip gyvena paleista lygtinai, kodėl per visą procesą neigė kaltę ir nesigailėjo dėl to, kad buvo atimta verslininko D.Vaisėtos gyvybė, be tėvo liko jo vaikas.
Važinėjau tarp garažų, senų gamyklų angarų, autoservisų su stirtomis senų padangų ir mašinų griuvenų. Tokiose vietose įsikūrusių mažų plovyklų darbuotojai tik gūžčiojo pečiais – nuteistosios nebuvo regėję.
Pagaliau vienos didesnės ir modernesnės plovyklos darbuotojas pasišovė parodyti kelią link dar vienos.
Pakeliui vyriškis prisiminė skaitęs apie verslininko D.Vaisėtos nužudymą, piktinosi žudikų žiaurumu ir atskleidė fiktyvaus įdarbinimo schemą: „Tarkim, įmonės savininkui duodami pinigai, jis sumoka įmokas ir viskas atrodo taip, tarsi žmogus dirbtų, kaupiasi jo darbo stažas.“
Vyriškis staiga pratrūko
Netoli vadinamojo Šiaurės miestelio duobėtu keliu pravažiavusi senus pastatus ir angarus išvydau metalinę tvorą ir atvirus vartus. Už jų kiek toliau buvo pakeliamieji plovyklos vartai.
Šalia metalinių vartų prie mašinos sukiojosi tvirto stoto vyriškis. Jis per petį stebėjo, kaip privažiavau, žvilgsniu įvertino automobilį.
„Ar buvote iš anksto užsirašiusi?“ – paklausė Viktoro vardu prisistatęs vyras, nors nebuvo panašu, kad prie plovyklos būtų laukusi eilė.
Vyriškis patvirtino, kad M.Elenbergaitė apie pusmetį plušėjo jam priklausančioje plovykloje, bet dabar jau nedirba. Ji esą priimdavo užsakymus, bendraudavo su klientais: „Savo darbą atliko tvarkingai.“
Dabar tokį darbą atlieka jis. Plovyklos šeimininkas neneigė, kad M.Elenbergaitės prašymu rašė rekomendaciją, kuri buvo pateikta teismui.
Tačiau jis patikino, kad neprisimena, kokiu būdu nuteistoji pas jį įsidarbino: „Gal kažkas iš klientų parekomendavo?“
Paklaustas, gal pažįsta nuteistąjį Vincą, pašnekovas atkirto: „Ne, tokio nepažįstu.“
Ir tada staiga pratrūko: kodėl užduodu tiek klausimų, jis iš pradžių nežinojęs, kas ji tokia, o ta tema su ja iš viso nekalbėjęs!
Įsiaudrinęs plovyklos šeimininkas ėjo artyn ir ėmė reikalauti: „Greitai parodyk, ką parašei!“ Stipriau rankose suspaudžiau užrašus.
Vyriškis rėžė: „Pabandyk parašyti, ko nereikia, aš susirasiu ir...“
Paklaustas, ar grasina žurnalistei, kuri renka medžiagą visuomenei svarbia tema, Viktoras tai neigė, bet nesiliovė piktai burnoti.
Tuo metu į nykų užkampį primenančią teritoriją įvažiavo automobilis. Jį išvydęs buvęs M.Elenbergaitės darbdavys atsitraukė kelis žingsnius.
Nelaisvėje sukūrė šeimą
Ar atlikdama bausmę Pusiaukelės namuose M.Elenbergaitė iš tiesų užmezgė artimą pažintį su kitu nuteistuoju? O gal jos išrinktasis iš tos pačios gaujos, su kuria ji įvykdė sunkius nusikaltimus?
Vyliausi, kad į šiuos ir kitus klausimus atsakys ji pati, tad ir toliau ieškojau.
Teisininkas, kuris M.Elenbergaitę gynė per baudžiamąjį procesą, jos kontaktų neturėjo.
Susisiekti su į laisvę lygtinai paleista nuteistąja pažadėjo advokatas Gediminas Bukauskas, kuris jai atstovavo pastaruoju metu.
„Bendravau su M.Elenbergaite. Ji labai nenori viešumo, nori pamiršti tą įvykį ir kad ją visi pamirštų“, – vėliau pranešė G.Bukauskas.
Teisininkas patvirtino, kad nuteistoji pradėjo naują gyvenimo etapą – Pusiaukelės namuose susipažino ir sukūrė šeimą su kitu tos įstaigos gyventoju, turi kelių mėnesių vaiką.
G.Bukauskas teigė, kad vyras, su kuriuo M.Elenbergaitė sukūrė šeimą, nepriklausė gaujai, su kuria ji darė nusikaltimus: „Tai visiškai kitas žmogus. O su jais ji nepalaiko ryšių, yra juos pamiršusi. Ji užvertė lapą su jaunystės klaidomis, o dėl tada padarytų nusikaltimų gailisi.“
Tada kodėl per visą baudžiamąjį procesą M.Elenbergaitė kratėsi kaltės ir nesigailėjo? G.Bukauskas teigė, kad tokia buvo gynybos taktika: „Tada kiti ją gynė. O dabar ji viską pripažįsta.“
Būdama Pusiaukelės namuose M.Elenbergaitė neakivaizdiniu būdu studijavo aukštojoje mokykloje, dirbo.
„Ji atlygino neturtinės žalos dalį, kuri teko jai. Dar ir valstybei grąžino sumą, kuri buvo išmokėta nukentėjusiesiems iš specialaus fondo“, – paaiškino G.Bukauskas.
Visą tyrimą skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje.
